Nemaža dalis save laikančių patriotais, gina vertybinės užsienio politikos idėją, kuri, manau, nėra svetima Lietuvos pilietinei daugumai. Tačiau tai būtų sveikintina tik tuo atveju, jeigu vertybinės politikos šalininkai suprastų jų garsinamos idėjos esmę. Deja, apie vertybinę politiką daugiausia suokia svetimpročiai, kurie įsisavinę tik žodinę to teiginio išraišką.
Ar galima tikra valstybės vertybinė politika, neturint kiek gilesnio supratimo, kokias mūsų tautai ir valstybei svarbias vertybes siekiama apginti?
Pirma. Tautinė valstybė yra tautos savivaldos forma, besireiškianti kaip funkcinė-struktūrinė sistema, sudaryta iš privataus ir viešojo sektorių. Tai reiškia, kad valstybės vertybių turinys negali būti atsietas nuo tautos lūkesčių ir interesų, kuriuos pagal vertybių rūšinius požymius galima suskirstyti į ekonominius, kultūrinius ir demografinius.
Politika yra tų vertybinių santykių skatintoja arba slopintoja, bet ne atskira vertybė, atsieta nuo tikrųjų vertybinių santykių. Kai kalbame apie mūsų valstybės užsienio politiką, turime galvoti, kaip ji atsilieps ne svetimųjų, o mūsų tautos ekonominei būklei, kultūrinei pažangai ir saugiam demografiniam klestėjimui ar bent stabilumui.
Tik turėdami gausius ekonominius išteklius, gebėjimus kultūringai bendrauti tarpusavyje ir su išoriniu pasauliu bei reikiamą demografinį potencialą, mes ne tik patys jausimės patogiai, bet galėsime būti ir veiksminga parama tiems, kuriems to prireikia.
Svaičiojimai apie vertybinę politiką, nesuvokiant, kokios vertybės atitinka mūsų tautos lūkesčius ir interesus, prilygsta pasakojimui apie kengūrą, kuri išmokė baltąjį lokį medžioti ruonius.
Antra. Prielaidos, kad ne žmogaus žingeidumu grįsta erudicija ir gyvenimiška patirtis o pareiginis statusas nulemia tikslingesnių ir teisingesnių sprendimų priėmimą, o būtent tai šiandien demonstruoja mūsų „valdžia“ ir jėgos struktūros, yra klaidingos, nes jų nepatvirtina žmonijos istorinė patirtis.
Todėl siūlau atsisakyti tuščiažodžiavimo apie Lietuvos vertybinę užsienio politiką, kol neišsiaiškinta, kokie santykiai su išoriniu pasauliu atitinka mūsų pilietinės daugumos lūkesčius ir interesus.
Autorius yra teisininkas
>J. Ivoška
Taip, reikia išsiaiškinti tai. Nes Kultūros ministeriją šturmavę “kultūrininkai” nusivylę: kasa pustuštė. O, tiek tikėtasi. Tiek dirbta ir kovota, kad Kultūros tarybos finansai būtų skirti tik “kultūrinės revoliucijos” dalyviams.
Nejau neaišku, kas yra vertybių turinys? Juk tai lietuvių tauta, lietuvių kalba, lietuviška pasaulėjauta ir papročiai, lietuvių tautos kūryba, paprastai tariant, vertybė yra Lietuva.
>paprasta
Sutinku santykiu 1 : 1.
verta atkreipti dėmesį į penkis klasikinius visų visuomenių tikslus, kuriuos atskleidė didieji mąstytojai; GEROVĖ, TEISINGUMAS, SAUGUMAS, LAISVĖS ir tam reikalinga TVARKA. Deja, Lietuvos Konstitucija tai atspindi skystai
Antai, vienas iš vertybinių politikos principų yra įstatymo viršenybė. Demokratinė šalis jo turi laikytis tiek vidaus, tiek išorės santykiuose. O kad jo šiandien nesilaikoma nei nei pasaulyje, nei šalyje gerai matosi. Vertybė tapo ne įstatymas, o fizinė ir turtinė jėga. Taip, kad tam, kas būtų bendra vertybė, pasaulyje būti tapo ankšta. Kad ir toks pavyzdys – pagal Konstituciją “Tautinių mažumų” teisės subjektų Lietuvoje nėra, o štai Vyriausybė įsteigia Tautinių mažumų departamentą, žiniasklaidos redaktoriai jas savo tekstuose randa, VKI nei vienų, nei kitų dėl neaišku ką reiškiančio pavadinimo vartojimą – dėl kalbos darkymo – jų neįspėja. Tai va toks tampa vertybių gyvenimas šalyje ir pasaulyje.
>P. Skutas
“Vertybė tapo ne įstatymas, o fizinė ir turtinė jėga”. Čia tai jau tikrai taip, – matome tą pasauliniu mastu akivaizdžiai. Dėkoju, P. Skutui.
O kada pasauliniu mastu buvo kitaip ? Kai JK valdė trečdalį pasaulio? Tie visi šimtai karų buvo įstatymų vykdymas ?
Vertybės niekada niekam nerūpėjo ir nerūpi, nes jau kelis tūkstančius metų galioja vienintelė teisybė – galingųjų teisybė. O kvailį ir ubagą lupa, kas tik netingi. Ne nuo to Dievas ėmėsi kurti žemišką tvarką, todėl kipšas jį ir apmovė, vergijon paimdamas žmoniją. Jam ypač pasitarnauja Romos imperijos taktiką perėmę gudruoliai, vaidinantys šventuosius ganytojus.
Prof. Rasa ČEPAITIENĖ: Grėsmiologija. Arba šis tas apie mūsų politologiją
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/isklausyk-respublika/prof-rasa-cepaitiene-gresmiologija-arba-sis-tas-apie-musu-politologija/
P. Skutas, citata: “Vertybė tapo ne įstatymas, o fizinė ir turtinė jėga”. Todėl pridedu naujausią NASA pranešimą: “Tai – Dievas yra ten, ar čia?”. Astronomai, mat, atrado antrąjį Žemės paviršių, keliantį klausimą apie tinkamumą gyventi už mūsų Saulės sistemos ribų. Atradimas šis kelia klausimą visoms religijoms: “Tikėjimas į Vieną Dievą, lyginant jį su tikėjimu į vien fizinę ir turtinę jėgą, yra vertybė, ar ne?”. Atsakymas seka iš pašnekesio su Jo Eminencija kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, kuris man pasakė: “Dievas yra visiems Vienas”. Vertybė, taigi, gerb. P. Skutai, yra ĮSTATYMAS, o ne fizinė ir turtinė jėga, su kuo ir tenka sutikti su jumis santykiu 1:1. Dėkoju.
Čia dar dera nepamiršti teologijos mokymo, kad “Dievas žmogui davė laisvą valią”, tagi – ir atsakomybę už pasaulį, kuriame žmogus gyvena.