Mokytoja A. Laučienė išteisinta: teismas nubrėžė ribą kalbos kriminalizavimui

Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas sprendimas visiškai išteisinti mokytoją, Nacionalinio susivienijimo narę Aliną Laučienę tapo reikšmingu įvykiu ne tik konkrečios bylos dalyviams, bet ir visai viešajai erdvei.

Tai viena iš tų bylų, kuriose teismo salėje buvo sprendžiama ne vien dėl asmens, bet ir dėl principo: ar valstybinės kalbos gynimas gali būti laikomas neapykantos nusikaltimu. Teismas atsakė aiškiai – negali.

Ką nusprendė teismas

A. Laučienė buvo kaltinama neapykantos kurstymu prieš kitataučius dėl savo viešų pasisakymų apie lietuvių kalbos nemokėjimą viešajame gyvenime.

Tačiau teismas nutarė, kad jos rašiniuose ir pasisakymuose nėra tautų ar tautinių grupių niekinimo – kritika buvo nukreipta į elgesį, o ne į kilmę.

Teismo vertinimu, viešai išsakytas reikalavimas laikytis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, net jei jis pateikiamas aštria forma, nėra nusikalstama veika.

Baudžiamoji teisė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai veika iš tiesų kelia pavojų visuomenei, o ne tada, kai kažkam pasirodo „per griežta“ ar „per nepatogi“.

Valstybinė kalba – konstitucinė vertybė

Teismas aiškiai priminė paprastą dalyką: Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Viešojoje erdvėje jos vartojimas – ne pasirinkimo, o pareigos klausimas. Kritika dėl šios pareigos nesilaikymo negali būti prilyginama neapykantai.

Šis teismo sprendimas yra svarbus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau mėginama kalbos klausimą perkelti į „jautrumų“, „įžeidimų“ ar „subjektyvių jausmų“ plotmę. Teismas šiuo atveju priminė lietuvių kalbos ypatingą – valstybinį statusą ir teisę jį ginti.

Todėl reikalavimas kalbėti lietuviškai Lietuvoje nėra „neapykanta“. Tai yra valstybės tvarkos ir Lietuvos piliečių savivokos dalis.

Visuomenės vaidmuo: byla nebuvo palikta tyloje

Ši byla nebuvo vien „teismo reikalas“. Nuo pat pradžių ją lydėjo aktyvus visuomenės dėmesys: žmonės stebėjo procesą, atėjo į posėdžius, viešai palaikė mokytoją, kalbėjo apie valstybinės kalbos prasmę. Tokiose bylose viešumas yra svarbus – kai sprendimai priimami ne tyloje, o matant visuomenei, daug sunkiau „praeiti“ su neteisingu vertinimu.

Todėl A. Laučienės išteisinimas daugeliui tapo ne tik teismo sprendimu, bet ir ženklu, kad pilietinė stovėsena turi svorį.

Jei visuomenė būtų likusi nuošalyje, byla galėjo baigtis ir kitaip – ne todėl, kad teismas „turi įtikti“, o todėl, kad tylos sąlygomis lengviau sukurti klaidingą „neapykantos“ įspūdį ten, kur kalbama apie pareigą gerbti valstybinę kalbą.

Bylos atgarsiai

Įdomus bylos atgarsis žiniasklaidoje. Nors teismai truko ilgai, juose dalyvavo gausus visuomenės būrys, o sprendimas palietė konstitucinius klausimus, dalis didžiųjų portalų apie A. Laučienės išteisinimą pranešė fragmentiškai arba labai santūriai.

Kai kur apsiribota sausomis žinutėmis, vengiant paaiškinti, ką teismas iš tikrųjų pasakė: kad negalima iš kalbos gynimo padaryti „neapykantos bylos“.  Tai parodo, kad kalbos klausimas mūsų viešojoje erdvėje dažnai laikomas „nepatogiu“ – tarsi geriau jo neliesti, kad nekiltų triukšmas.

Tuo tarpu alternatyvioje ir visuomeninėje žiniasklaidoje sprendimas buvo suvoktas kaip signalas, jog bandymai kriminalizuoti kalbinę savimonę turi ribas.

Teismo sprendimas šiuo atveju aiškiai nubrėžė ribą – baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip priemonė nutildyti nepatogias, bet teisėtas nuomones.

Riba nubrėžta, bet klausimas lieka

Nors A. Laučienė išteisinta, jos atvejis rodo, kaip lengvai viešas valstybinės kalbos gynimas gali tapti teisminio persekiojimo taikiniu. 

Šį kartą, karštai ginti A. Lučienės stojus ir visuomeninikams, teismas galiausiai savo žodį tarė ir apgynė ne tik mokytoją, bet ir valstybinę kalbą.

Jei anksčiau sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad tokios bylos iš viso gali būti priimtos nagrinėti teisme, tai dabar tapo aišku kad gyvename pasikeitusioje Lietuvoje, kurioje tokie dalykai tampa įmanomi.

Tad lieka atviras klausimas: ar šis teismo sprendimas taps tik pavieniu atveju, ar ženklu, kad valstybinė kalba Lietuvoje ir toliau suvokiama kaip pamatinė vertybė ir yra ne „viena iš galimų kalbų“, o vienintelis Lietuvos piliečių lygiateisiškumo garantas, leidžiantis, kaip yra pareiškęs Konstitucinis teismas, – „visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“.

Šis atvejis parodė ir kitą dalyką, kad Lietuvos valstybingumas apginamas ne vien įstatymais. Jį apginame tada, kai visuomenė, dalyvauja, stebi, neatsitraukia, remia, kelia klausimus ir neleidžia svarbių bylų spręsti tylomis.