LKI Mokslo taryba: Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas ne taisytinas, o rengtinas iš naujo

Vasario 28 d. Lietuvių kalbos instituto (LKI) Mokslo taryba (MT) apsvarstė darbo grupės parengtą dokumentą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo 2022 m. projekto Nr. XIVP-880(2)“ ir pritarė jame išdėstytam Įstatymo projekto įvertinimui.

Darbo grupė, kurią sudarė LKI mokslininkės dr. Ona Aleknavičienė, dr. Rita Miliūnaitė (grupės vadovė), Nida Poderienė ir dr. Aurelija Tamulionienė, atliko Įstatymo projekto analizę: jis buvo palygintas su Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuriais reglamentuojamas valstybinės kalbos vartojimas, taip pat su kaimynių šalių (Lenkijos, Latvijos, Estijos) valstybinės kalbos įstatymais bei ES dokumentais.

Įstatymo projekto analizė atskleidė jo trūkumus, iš kurių svarbiausi šie:

1) nesuformuluotas įstatymo tikslas;

2) nenumatyta valstybinės kalbos apsauga: Įstatymo projekte nėra nė vieno straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, kas sudaro jos apsaugą ir kokiomis priemonėmis ji turi būti vykdoma;

3) sudaromos sąlygos lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;

4) neapimamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, pavyzdžiui, nėra straipsnio, skirto asmenvardžių vartosenai Lietuvos gyventojų asmens dokumentuose, rašytinėje kalboje ir informacinėje erdvėje;

5) esminės sąvokos apibrėžtos netiksliai arba apibrėžčių iš viso nėra, ir tai sudaro pagrindą įvairioms įstatymo aprėpties ir jo taikymo interpretacijoms;

6) skirtingai nei galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme, nėra garantuojama teisė Lietuvoje įgyti visų švietimo pakopų išsilavinimą lietuvių kalba; nebėra reikalavimo mokyklose išmokyti lietuvių kalbos, taip pat reikalavimo mokėti lietuvių kalbą valstybės nustatytu kalbos mokėjimo lygiu pagal profesiją ir pareigas;

7) stinga atsakingo požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos kokybės (taisyklingumo ir funkcionalumo) užtikrinimą;

8) neužtikrinamas visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti;

9) nuostatos dėl valstybinės kalbos politikos kūrimo ir jos vykdymo priežiūros institucijų yra prieštaringos ir neatitinka Konstitucijos 5 str. įtvirtinto valdžių padalijimo principo;

10) nenumatyta atsakomybė už Įstatymo įgyvendinimą, jo priežiūrą, panaikintas visas dabar galiojančiame įstatyme esantis skyrius „Atsakomybė ir kontrolė“.

Atlikę projekto analizę instituto kalbininkai, paskelbė tokias išvadas:

Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas Nr. XIVP-880(2) neįtvirtina Konstitucijos 14 straipsniu įteisinto lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso, susiaurina jos funkcijas ir aprėptį, numatydamas lygiavertę dvikalbystę Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose bei viešajame gyvenime, negarantuoja valstybinės kalbos apsaugos, neužtikrina jos tvarumo, stiprėjimo ir plėtros, tai jis neatitinka konstituciniams įstatymams numatytos paskirties.

Visi Projekto autorių pasiūlymai, kuriais apribojamos lietuvių kalbos vartojimo pirmenybės teisės, lietuvių kalbos vartojimo aprėptis, panaikinami reikalavimai lietuvių kalbos mokėjimui ir atsakomybė už įstatymo įgyvendinimą visoms valstybės institucijoms, negarantuojama apsauga, iš esmės pažeidžia valstybinės kalbos statusą, neužtikrina sąlygų visavertiškam jos funkcionavimui, tęstinumui ir plėtrai Šis Įstatymo projektas ne taisytinas, o rengtinas iš naujo.

Visą LKI nutarimą su išsamia projekto analize, galite parsisiųsti iš čia:

LKI Mokslo tarybos nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo 2022 m. projekto Nr. XIVP-880(2) [PDF pavidalu].

Seimo teisininkai taip pat sukritikavo įstatymo projektą

Šių metų sausio 25 d. Seimo teisės departamentas (STD) taip pat pateikė valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektui nepalankias išvadas.

Pasak TF, kadangi konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi aukštesnę galią nei paprastieji įstatymai, todėl Valstybinės kalbos konstituciniu įstatymu turėtų būti sureguliuoti reikšmingiausi valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime aspektai, nustatytos svarbiausios valstybinės kalbos apsaugą užtikrinančios taisyklės.

Tačiau STD pastebėjo, kad minimo „konstitucinio įstatymo nuostatos dėstytinos lakoniškai, kuo labiau apibendrintai, įtvirtinant bendrus principus ir vengiant detalaus reglamentavimo“.

Įstatymo projekte siūloma nemažai pernelyg detalių nuostatų, kita vertus, „kai kurių svarbių valstybinės kalbos vartojimo klausimų, pavyzdžiui visuomenei labai svarbaus asmenvardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose klausimo, reguliavimas projekte apskritai nenumatytas“ (pabraukta mūsų – Alkas.lt).   

Teisės departamentas taip pat nurodė, kad būtina atsižvelgti į „Konstitucinio Teismo aktuose (1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose, 2009 m. lapkričio 6 d., 2014 m. vasario 27 d. sprendimuose) atskleistą valstybinės kalbos konstitucinio statuso sampratą, o būtent, kad  „lietuvių kalba yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė; lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė; valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija; valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga; ir kt.“.

Teisės departamentas taip pat pastebėjo, kad preambulės pirmojoje pastraipoje pavartota formuluotė „lietuvių pilietinės tautos“ taisytina,  atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos preambulėje pavartota sąvoka „lietuvių tauta“, kuri reiškia etninę tautą, o sąvoka „Lietuvos pilietinė tauta“ reiškia valstybinę bendruomenę, jungiančią visus valstybės piliečius.

Projekto 6 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos, be kita ko, su Lietuvos Respublikos juridiniais ir fiziniais asmenimis „susirašinėja lietuvių kalba arba abipusiu sutarimu atitinkama užsienio kalba“.

Teisės departamento  nuomone, ši norma taisytina, nustatant reikalavimą su Lietuvos Respublikos juridiniais ir fiziniais asmenimis bendrauti (ne tik susirašinėti) lietuvių kalba.

STD pastebėjo, kad  projekto 12 straipsnio kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, valstybės tarnautojams iš Konstitucijos kyla reikalavimas valstybinę kalbą mokėti gerai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatuota: „Valstybinis lietuvių kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos sistemą organizuoti ir jai funkcionuoti taip, kad į valstybės tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys, kurie valstybinę kalbą moka gerai; geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti savo pareigas, kad į juos, kaip į valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis.“).

Daug pareikšta ir kitų svarbių pastabų: 2 str. 4 d. taisytinas terminas „Specialiosios radijo ir televizijos programos“; koreguotinas 4 str. pavadinimas ir turinys, nes pernelyg susiaurinamos viešojo gyvenimo sritys, kuriose vartotina valstybinė kalba; pasiūlyta 7 str.3 d. nuostatas įtvirtinti paprastajame įstatyme ir t.t.

Išvados pabaigoje STD pastebėjo, kad „Atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimus teikti Seimui siūlymus valstybinės kalbos politikos klausimais, taip pat teikti valstybės institucijoms ir įstaigoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 punktai), dėl šio projekto turėtų būti gauta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada.