Artėja paskutinis Mokytojos Alinos Laučienės teismo posėdis. Ar neverta susimąstyti, kas ir už ką galiausiai ir iš tikrųjų yra teisiamas? Pirmasis mintyse iškylantis atsakymas – teisiama Mokytoja už pasakytą Tiesos žodį apie atvirai į pašalius stumiamos lietuvių kalbos padėtį. Ir dar – apie niekaip neįstengiančių, o iš tikrųjų bijančių ir nenorinčių gimtosios kalbos ginti lietuvių išblėsusį savigarbos jausmą.
Ir vis dėlto tuo pasakoma ne viskas. Alina Laučienė teisiama už lietuvių tautos žemintojams bei jos kalbos niekintojams mestą kur kas rimtesnį ir pavojingesnį iššūkį. Raginimai ir drąsinimai vieni kitiems nepamiršti tautinės savigarbos ir nepataikauti atėjūnams puolant šnekėti jiems „patogesne“ kalba skamba kiekviename žingsnyje.
Jie skamba aplinkui tyvuliuojančioje baudžiauninkėliškų atodūsių ir virtuvinių šnabždesių jūroje: koks siaubas, Lietuvoje daugėja kitataučių, Vilniuje vis sunkiau ir greitai taps neįmanoma susikalbėti lietuviškai. Į viešąją erdvę plūsta ir ją tvindo lavinos teisingų banalybių, kad lietuvių kalba išstumiama, kad būtina „ką nors“ daryti, kad reikia atvykėlius „skatinti“ mokytis lietuvių kalbos ir „padėti“ jiems „integruotis“ į lietuvių visuomenę.
O vis dėlto stabtelėkime ir paklauskime savęs: kas iš esmės yra tų bejėgiškų atodūsių ir tokių pat beviltiškų pasiūlymų bei raginimų srautas? Ogi ne kas kita, kaip užguitų ir baugščių baudžiauninkėlių pageidavimų koncertas. Norėtume, kad aplinkui visur skambėtų lietuvių kalba ir kiekviename savo šalies kampelyje galėtume susikalbėti lietuviškai.
Bet iš tiesų ką nors darančių, kad šitaip būtų – beveik nėra. Baudžiauninkėliai lygiai taip pat dūsaudavo, kad jiems nustatyta pernelyg daug lažo dienų ir skirta per daug mokesčių bei kitų prievolių. Aimanuoti, dūsauti ir svajoti, kad būtų geriau – baudžiauninkėlio bruožas.
Mokytojos Alinos straipsnis – atviras ir drąsus kreipimasis į lietuvio savigarbą ir sąžinę – nuskambėjo kaip keliantis iš miego griaustinio trenksmas toje atodūsių ir šnabždesių puskalbės jūroje. Jos straipsnis kaip žaibo kirtis nutraukė baikštaus baudžiauninkiško dūsavimo ir mekenimo srautą. Jame buvo tiesiai šviesiai pasakyta: esate atvykėliai ir atėjūnai, norite čia pasilikti – malonėkite skubiai mokytis lietuvių kalbos, nes tai privalote padaryti, nenorite – kuo greičiau dinkite iš Lietuvos, nes būsite laikomi įžūliais okupantais ir pasipūtusiais kolonistais.
A. Laučienė. Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!
Tai – išdidžios lietuvės balsas. Iš jo skamba ir sklinda per visą kraštą laisvo lietuviško žodžio galia. TAI KOVOJANČIOS LIETUVOS ŽODIS. Išsigąsta būtent Alinos Laučienės iš atodūsių ir šnabždesių puskalbės kalėjimo išvaduoto LAISVO LIETUVIŠKO ŽODŽIO galios. Iš tikrųjų šiam ŽODŽIUI keliama baudžiamoji byla ir jis yra teisiamas, kad nutildžius Mokytojos balsą būtų nutildytas visų savo orumą ir gimtąją kalbą branginančių lietuvių balsas.
Neleiskime šito. Būkime teismo salėje svarbią lietuvių kalbai ir Tautos ateičiai valandą.
Tas, kam tai jo darbo laikas – suraskite, kas jus pakeis, ar sutarkite kitu laiku atidirbti. Jei turite kitų labai svarbių reikalų, planų – gal irgi galima rasti, kas pavaduos, arba atidėti tą reikalą kitai dienai. Bet pasistenkime dalyvauti – atkurkime Sąjūdžio laikų Vienybės Dvasią!
Rugpjūčio 11 d. 09:30 val. būkime VILNIAUS APYLINKĖS TEISMO SALĖJE
Adresas: Laisvės pr. 79A, Vilnius (už „Senukų” nugaros, tarp Ukmergės g. ir Laisvės pr.)
Prisiminkime Sąjūdžio laikų Vienybę – būkime teismo salėje svarbią lietuvių kalbai ir Tautos ateičiai valandą.
Sėkmės ir pagarba mokytojai Alinai!