Nacionalinio susivienijimo (NS) pirmininko prof. Vytauto Radžvilo kalba rugsėjo 5 d. Vilniuje Daukanto aikštėje – protestо mitinge „Prieš ideologinę cenzūrą ir susidorojimą su žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu“
Prieš 35 metus net baisiausiame sapne nebūtume galėję susapnuoti, kad vėl teks organizuoti protesto akciją žodžio laisvei ginti. Net Sovietų Sąjungos gorbačiovinės perestroikos laikotarpiu buvo galima kalbėti beveik apie viską.
Tuo tarpu šiandien grįžtame į laikus, kurie nepaprastai primena tas dienas, kai dar „nepertvarkomoje“ Sovietų Sąjungoje buvo pirmiausiai ir nuožmiausiai persekiojami žmonės, kurie kalbėjo apie Lietuvą ir jos ateitį. Šiandien mes giname ne tik žodžio laisvės principą.
Jokia valstybė negali išlikti, jeigu jos piliečiai neturi teisės laisvai ir atvirai diskutuoti apie skaudžiausias tos valstybės problemas. Ypač neturi galimybių išlikti tokia valstybė, kaip Lietuva, kuri yra nedidelė pavojingo Rytų monstro kaimynė, o tas monstras kėsinasi į ją. Svarbiausia, kad garbaus žurnalisto, puikaus istorijos tyrinėtojo V. Valiušaičio likimą akivaizdžiai veikia šito monstro ranka. Krenta į akis bauginančios paralelės su praeitimi.
Giliau apmąstykime susidorojimą su V. Valiušaičio istoriją, scenarijų ir net chronologiją. Tai vienas geriausių rezistencijos ir Birželio sukilimo tyrinėtojų Lietuvoje, kurio kompetencija ir kvalifikacija niekas nedrįsta suabejoti, dirba valstybinėje įstaigoje – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Ir štai be jokių aiškių priežasčių, prasimanius iš piršto laužtus kaltinimus, jis iš ten yra atleidžiamas.
Kita jo kelionės stotelė yra Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, kur vadovauja Adolfo Damušio demokratijos studijų centrui. Tai labai garbinga įstaiga, įsteigta iškilių Lietuvos patriotų pastangomis ir jiems stipriai padedant. Faktiškai tai Lietuvos išeivių remiamas rezistencijos tyrinėjimų centras.
Bet suvokime – jo statusas vis dėlto yra jau nebevalstybinis. Štai kaip yra nepastebimai judama menkinimo ir šalinimo iš viešosios erdvės laipteliais.
Galiausiai šito centro vadovas praranda ir savo pareigas. Tampa tik kito bibliotekos skyriaus darbuotoju – tyrėju ir analitiku. Ir pagaliau ateina rugpjūčio 23 d., kaip simboliška, tiesiog sukrečianti žinia – jis yra atleidžiamas be jokių aiškių argumentų, esą darbas, kurį jis daro, nesąs aktualus.
Verčia susimąstyti svarbi aplinkybė. Jį atleidžia Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos direktorė, kuri, dar nežinia, ar galės eiti savo pareigas. Vadovė, kurios pareigos ir statusas daugiau negu problemiški, nes tebėra ginčijami teisme, pirmuoju savo darbo rūpesčiu ir uždaviniu laiko tikslą atsikratyti iškiliausio toje bibliotekoje dirbančio mokslininko ir tyrinėtojo.
Ar gali nors vienas sveiko proto žmogus patikėti, kad šitokia iniciatyva galėjo gimti pačios direktorės galvoje? Visiškai akivaizdu, kad atėjo nurodymas iš aukščiau, ir šitas nurodymas buvo duotas ne vadinamojo kultūros ministro Simono Kairio. Jis neabejotinai gimė aukščiausiuose šalies valdžios kabinetuose.
Neįmanoma atmesti galimybės, kad vienas iš tų kabinetų yra įsikūręs šituose rūmuose (Prezidentūroje). Bet kyla ir dar vienas klausimas. O kas nurodinėja šituose kabinetuose sėdintiems žmonėms?
Neįmanoma patikėti, kad jie nesupranta, kas iš tiesų buvo Birželio sukilimas, kad tai buvo teisėta, egzistenciškai būtina pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui apraiška.
Jie negali nežinoti, kad šitas sukilimas iš tiesų siekė atkurti Lietuvos valstybingumą. Jie negali nežinoti, kas iškiliausi sukilimo vadai ne tik nebuvo nacionalsocialistinės Vokietijos pakalikai, bet, priešingai, jie ne tik buvo išvaikyti, bet daugelis, tarp jų ir Kazys Škirpa, paprasčiausiai persekiojami. Jie buvo visiškai izoliuoti nuo Lietuvos visuomenės.
Štai šitas melas, kurį V. Valiušaitis demaskavo savaisiais iš tiesų giliais ir profesionaliais tekstais apie Birželio sukilimą, pateikdamas begalę paneigiamų įrodymų, visiems buvo ir yra akivaizdus. Ir būtent todėl V. Valiušaitis turėjo būti pašalintas, brutaliai atleistas iš darbo.
Turime teisę kelti ir kelsime klausimą: „Kas valdo Lietuvos istorijos politiką? Kas kontroliuoja mūsų tautos istorinę atmintį? Jeigu jau prieiname prie pačių fundamentaliausių valstybės išlikimui klausimų, kas valdo pačią Lietuvos valstybę? Ar tai iš tikrųjų yra valstybė? Ar vis dėlto Lietuva yra ypatinga teritorija, kurios administracija gauna nurodymus iš centrų, kurie nėra pačioje Lietuvoje?“
Galime grįžti ir prie laisvės klausimo. V. Valiušaičio išstūmimo istorija bauginančiai primena niūriausius Sovietų Sąjungos laikus. Tai, kas buvo pasakyta apie laipsnišką jo eliminavimą iš rezistencijos ir sukilimo tyrimo srities, liudija, kad veikiama nuosekliai, metodiškai, lėtais žingsniais, bet užtikrintai siekiant galutinio tikslo – susidoroti.
Sovietų Sąjungoje tokio lėto susidorojimo, pavadinkime tai saliamio lėto pjaustymo principu, taktika buvo naudojama didžiojo teroro metais. Iškilūs, kad ir kaip juos vertintume, Sovietų imperijos architektai, tokie kaip Bucharinas, Zinovjevas ir kiti, ne iš karto atsidūrė tardymo rūsiuose. Iš pradžių, prarasdami aukštas ir įtakingas pareigas, jie būdavo siunčiami į palyginti formaliai garbingas vietas, kurios buvo ypatingos štai kuo – jas užimdami ir gaudami algą, jie jau neturėjo jokios įtakos politiniam gyvenimui ir priimamiems sprendimams. Dažniausiai viskas baigdavosi areštais, kankinimo kameromis ir kulka į pakaušį.
Nenoriu, kad tai, ką sakau, skambėtų per daug radikaliai. Ačiū Dievui, Lietuva dar nėra šalis, kurioje laukia kulka į pakaušį, bet faktas yra tas, kad šitas grynai totalitarinis lėto ir metodiško susidorojimo metodas plinta kaip maras. Todėl giname ne tik asmenį, bet ir žodžio laisvę.
Apmaudą šioje susidorojimo istorijoje kelia gėdingas konservatorių elgesys. Kaip ir buvo galima tikėtis, V. Valiušaitis gavo darbą Lietuvos Respublikos Seime. Žinoma, jam parūpintos konservatoriaus Valdo Rakučio padėjėjo pareigos užtikrina bent minimalų pragyvenimą, duonos kąsnį.
Bet atkreipkime dėmesį – šitokie rėmėjai elgiasi lygiai taip pat, kaip buvo elgiamasi sovietiniais laikais. Tada valdžios persekiojamą žmogų atvirai ginti buvo bijomasi, tačiau būdavo mėginama kaip nors padėti. Į valdžios nemalonę patekę ir jos persekiojami asmenys būdavo įdarbinami į kokias nors politiškai saugesnes pareigas.
Be abejo, nebūdavo prileidžiami prie rimtų mokslinių tyrinėjimų ir panašių darbų. Universiteto profesorius galėjo tapti bibliotekininku arba bibliotekininko padėjėju. Taigi duonos kąsnis buvo garantuotas. Bet niekas jų nedrįso ginti. Tai štai – V. Valiušaitis už savo ištikimą tarnystę Lietuvai Tėvynei susilaukė tik tokios valdančiosios partijos „padėkos“. Tai yra atviras pasityčiojimas.
Ši istorija rodo, koks bailus, parsidavėliškas, menkas yra vadinamasis dabartinis Lietuvos politinis elitas. Net ir tie, kurie save vadina patriotais, Lietuvos gynėjais nuo įvairių grėsmių, be abejo, pirmiausia nuo Kremliaus grėsmės, leidžia sunaikinti žmogų, kurio galimybės toliau tęsti tyrimus labai abejotinos.
O juk V. Valiušaitis yra vienas tvirčiausių Lietuvos ideologinės gynybos nuo Kremliaus vykdomos propagandinės agresijos atraminių stulpų. Todėl šį klausimą galima vertinti dar platesniame kontekste. Iš tikrųjų, ar galima laikyti paprastu atsitiktinumu, kad tokias iniciatyvas susidoroti su patriotiškiausiais, Lietuvai ištikimiausiais žmonėmis dažniausiai pradeda ir įgyvendina žmonės, kurie jau nuo 1940 metų, o ir anksčiau, iš esmės buvo Lietuvos tautos ir valstybės duobkasiai?
Ar galime būti tikri, kad nurodymas atleisti V. Valiušaitį buvo duotas ne aukštas vietas valdžioje turinčių įtakingų asmenų, kurių tėvai trėmė lietuvius į Sibirą, tardė, kankino ir žudė mūsų patriotus, laidojo pelkėse ir atliekų duobėse mūsų partizanus?
Jų vaikaičiai tęsia tamsius senelių darbus. Ir tai daro dar didesniu mastu ir išradingiau, negu sovietinės okupacijos laikais. Iš tiesų, galima sau leisti būti naivūs ir nesuprasti, ką reiškia tokios knygos, kaip Rūtos Vanagaitės šmeižikiška rašliava? Kodėl šitos knygos yra net už Lietuvos valstybės lėšas verčiamos į anglų kalbą ir pristatinėjamos net už Atlanto?
Be abejo, šitų darbų, arba triūso, įvardijant su ironija, paskirtis labai aiški. Vyksta ideologinis pasiruošimas naujai Lietuvos okupacijai. Daroma viskas, kad pasaulio viešajai nuomonei būtų įpiršta ir joje paskleista mintis, kad lietuviai buvo niekingų žydšaudžių, nacionalsocialistų ar fašistų tautelė, kuri neverta savo valstybingumo.
V. Valiušaitis yra vienas iš nedaugelio rezistencijos istorijos baruose dar dirbančių asmenų, kurie kovoja su Lietuvos valstybę galinčiu pražudyti istoriniu melu, tiksliau – su šmeižikiška propaganda.
Štai kodėl V. Valiušaitis buvo sunaikintas dar kartą. Nežinau, ar paskutinį.
Mūsų visų pareiga daryti viską, kad jis būtų sugrąžintas į savo pareigas, galėtų tęsti Lietuvai be galo svarbų tiriamąjį darbą, kad būtų apginta jo profesinė garbė ir asmens orumas, o kartu būtų apginta ir Lietuvos valstybė bei mūsų laisvė.
Su nueinančia “administracija” nėra ko nei kalbėti, nei reikalauti. Liko keletas mėnesių ir viską bus galima padaryti taip , kaip norėsite.
Po galais, sutinku su V.Radžvilu, ir net ne vienu atžvilgiu. Ir pats jaučiu tą patį gerai pažįstamą tvaiką iš senų (?) sovietinių laikų, net šlipsais parištos šypsenėlės tos pačios… O bjauriausia, kad fasadinės valdžios pasikeitimas nieko nepakeis – tikrieji sprendimų subjektai kažkur ten, už dekoracijų. Beje, tie patys, kurių paliepimu buvo susidorota su mergaite Garliavoje. Tiesiog gyvaplaukiais jaučiu.
Nusikalbate dėl Garliavos mergaitės. Ji teisėtai buvo grąžinta dukrą mylinčiai motinai ir išplėšta iš teisiniu suktumu ir privilegijomis valdomos giminės vedamos nusikaltimus ir sąmyšį visuomenėje skatinusios intrigantės Venskienės.
Leninui reikėjo palaikymo—-bendru priešu paskelbė buržuaziją. Hitleris—-žydiją. Klastingoji teisėja Venckienė—–nuteikė lengviau paveikiamą liaudį prieš visur esantį pedofilų klaną.Ir taip šie veikėjai susirinko savo palaikymo minias. Mes gi žavimės gudrumu tų seimūnų, kurie laiku prisiklijavo prie galvažudžio vardu pavadintos partijūkštės bei užsitikrino kadenciją.
Gal tiesiog pasakykit: kur dabar Deimantė ?
Ar neturėtų normali valstybė sustabdyti visą veiklą , kol neištirta Deimantės pagrobimo ir nužudymo byla ? Nekalban apie dešimtį kitų nužudytų politikų ir visuomenės veikėjų. Kol žudikai valdo Lietuvą – ar piliečiai ir toliau tylėdami vergaus ? Mokės sąskaittas vagims ir eis už juos į frontą ? Karą jie garantuoja.
” Jie negali nežinoti, kad šitas sukilimas iš tiesų siekė atkurti Lietuvos valstybingumą. ” O ar ne Lietuvos tikras valstybingumas , ne fiktyvus, ir yra fiktyvios Lietuvos valdžios didžiausias priešas ? Ar dabar Lietuva turi nors vieną laisvos ir nepriklusomos valstybės bruožą ? O jie kovojo už Lietuvą su savo pinigais, savo teisę į žemę, būdą, sienų kontrolę, ….viską, kas privaloma laisvai velstybei. Pabandykit patys už tokią Lietuvą pasisakyti, gal tada suprasit, kodėl Biržėlio sukilėliai niekinami ?
Jeigu Lietuvos buvimas ES yra valstybingumo praradimas, tai tada tokių pačių valstybės teisių, jos suverenumo laipsnio esančios Vokietija, Prancūzija, kitos ES narės, taip pat laikytinos kaip praradusios valstybingumą. O tai jau gryniausia nesąmonė… Tvanas… Supratimo trūksta, švietimo – kas yra valstybė. Štai kas yra! Paprasčiausiai intelekto trūksta asmenims, kurie renkami į valdžias. Antai, Lietuva neturėjo ką tinkamo rinkti į Prezidentus, dabar matosi, kad ir Amerikai tokia pati problema iškilusi.
Nereikia dejuoti dėl Kauno -net buvusi Kaune anksčiau buvusi Konrado kavinė atsirado Vilniuje ( kaip ir 1940m. Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai drauge su 1 000 šių fakultetų studentų, mokymo ir pagalbiniu personalu, daugeliu mokymo priemonių bei inventoriumi perkelti į Vilniaus universitetą).delfi.l t/maistas/kur-pavalgyti/legendine-kauno-cukraine-atgime-sostineje-tikimasi-kad-taps-nauju-kulturiniu-traukos-centru-120048691, l t.wikipedia.org/wiki/Vytauto_Didžiojo_universitetas
Ne Kaune buvusi Konrado kavinė ar pan. 1939 m. spalį turėjo atsirasti Vilniuje, o Lietuvos valstybės valdymas – Smetona su ministrais. Juk Tauta beveik 20 metų gyveno šūkiu: “Mes be Vilniaus nenurimsim”, tačiau šie – valstybės valdžia – per 8 mėnesius taip ir nesikėlė į sostinę Vilnių. Jokie paiškinimai to negali būti priimtini. Taigi Smetona – nėjo kartu su Tauta, o toliau sėdėjo kaip Pilsudskio “pasodintas” Kaune, tuo, matyt, kažkokį lojalumą vis dar Lenkijai, kurios jau nebebuvo, reikšdamas, iki ruskis atėjo 1940 metais ir “išspyrė”…
Valdžių – Prezidento su ministrais nesikėlimui į Vilnių, be kurio tiek metų nerimo Tauta, negali būti jokių pateisinimų. Tačiau vis pasigirsta balsų, geidžiančių A.Smetonai paminklą, būtent, Vilniuje statyti. Betgi dėl minėtų aplinkybių paminklas A. Smetonai Vilniuje būtų Lenkijos “ačiū” už užgrobto Vilniaus nevadavimą, būtų žeidžiantis Tautos ir Valstybės savigarbą, juolab, kad Tauta gyvendama sovietinės priespaudos kančioje atlietuvino Lenkijos užgrobimo metais sulenkintą sostinę.
>Kažin
Viena vertus, paminklas Smetonai Vilniuje būtų geresnis variantas, negu paminklas, jeigu jis būtų statomas Pilsudskiui Vilniuje. Kita vertus, Palangoje A. Smetonai atminti stovi Tautos Vadui pasodintas Ąžuolas, taip pat su žiūrėjimu į jį prieš šviesą puikus paminklas A. Smetonai stovi Palangos miesto parko skverelyje. Išvada: trečias paminklas A. Smetonai Vilniuje būtų perteklinis šio “konkurso” variantas.
Vilniuje nėra paminklo Lietuvos prezidentui Smetonai, bet yra paminklas okupacinės Lenkijos kariuomenės įgulai.
” Supratimo trūksta, švietimo – kas yra valstybė. ” Gal galit apšviesti ? Kokie būtini laisvos ir nepriklausomos, demokratinės valstybės bruožai ? Turint omenyje sienų kontrolę, pinigus, mokesčius, muitus, žemės ir pramonės nuosavybę, svetimos kariuomenės buvimą, užsienio politikos savistovumą, įtaką etninei , švietimo politikai ir tt… Kiek nuošimčių , nuo balso teisę turinčių, privalo palaikyti valdančiuosius, kad valstybė būtų teisėtai demokratinė ?
Visi tie išvardinti dalykai yra Lietuvos valstybės suvereno – Tautos ir valstybės – galioje. Lietuvos valstybė pagal valdymo formą yra demokratinė respublika. Demokratiškumo laipsnis yra nustatytas Konstitucijoje ir istatymuose numatytomis normomis ir principais. Tai, ką klausiate, sužinosite studijuojant juos.
Hmmm…tai Lietuvos žemė , pramonė, bankai, muitai, užsienio ir vidaus politika…pavaldi tik Lietuvos piliečiams ? Valdantieji turi daugumą balso teisę turinčių piliečių palaikymą ?
Aš studijavau Stalino konstituciją , pačią demokratiškiausią – čia tas pats ?
Skaityk ne tik jo Konstituciją, bet ir vykdytą praktiką pagal ją – griuvusį sovietų statytą komunizmą…
gal Lietuva JAU užvaldyta – slapta okupuota?
Na, “Trojos arklį” su ministre Dobrowolska priešakyje mūsų valdžia į savo tarpą jau yra įsileidusi. Ir, jeigu po rinkimų į Seimą J. E. Prezidentas Gitanas Nausėda į tas pačias pareigas Dobrowolską patvirtins vėl, tai, gerb. ups, į Jūsų klausimą, neduok Dieve, galima bus atsakyti teigiamai.
Parašiau ups’ui ir laukiu Awaiting’e.
Iš tikrųjų, sprendžiant dar ir iš to, kad greitojo “Rail Baltica” maršrutas vestas ne per sostinę Vilnių, Lietuva, anot Radžvilo, atrodo kaip ne valstybė, o kieno kito, per kurią pervažiuojama, teritorija.
Patikslinu: faktiškai Lietuvoje yra socialdemokratinė santvarkos forma. Kadangi valstybinė medicina yra nemokama. Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse susirgti tiesiog pavojinga, nes išsiurbia paskutines žmonių santaupas, ypač gydantis ligoninėse. Ne be reikalo (buvo rašyta spaudoje) lietuviai emigrantai dėl odontologijos paslaugų vyksta į Lietuvą savo atostogų metu.
Vakarų valstybėse kompensuojami inovaytvūs vaistai ir tyrimai visiems onkologiniams ir kitiems sunkiems ligoniams, o Lietuvoje neretai būna taip- jei nori gyventi ir būti darbingas, inovatyvius vaistus nusipirk pats, nors visą gyvenimą mokėjai privaloo sveikatos draudimo ir kitus mokesčius. Lėšos net vaikų gydymui nuo vėžio efektyviais metodais renkamos labdaro akcijose…ht tps://m.kauno.diena.lt/naujienos/sveikata/sveikata/kompensuojamu-vaistu-sistemos-krachas-pacientai-mirsta-nesulauke-gydymo-1171823
Андрей Илларионов | Информационная бомба. Деконструкция
Kažkodėl Radžvilas nemato, kad pagal 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartį, dalį Lietuvos suverenumo teisių Lenkija yra “okupavusi” jau 30 metų.
Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų vykti neturint prolenkiško intereso.
Radžvilui, irgi kitiems. Tam, kad neturėtumėte prorusiško, probaltarusiško ar prolenkiško intereso, išminties ir sėkmės žurnalo “raktas” Nr. 5 (210) 2024 rugsėjis – spalis skyriuje APIE PERKŪNO ŠVENTYKLĄ, PROTĖVIŲ RYŠĮ SU AFRIKA IR EGLĘ ŽALČIŲ KARALIENĘ 92 – 93 p. pabaigoje į žurnalisto klausimą “Kodėl Lietuvoje ignoruojama ir itin mažai tyrinėjama mūsų senos, išmintingos tautos būtovė?”, derėtų perskaityti atsakymą jam, irgi kitiems.
Gerbiamas Rimgaudai, būtinai pacituokite ką nors iš rekomenduojamos knygos!