V. Radžvilas. Nepakeliamas Vyčio klausimo svoris

Laukiant Seimo sprendimo dėl Lukiškių aikštės verta prisiminti ir apmąstyti neseniai įvykusią išmintingą diskusiją šiuo klausimu. Pagaliau prabilta iš esmės ir be užuolankų: apie visiškai tikrą valstybės išdavimą. Bunkerio stūmimas yra didelis ir pavojingas išpuolis prieš valstybę. Kartu su kitais Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo žingsniais (lituanistikos vardo išnykimu VU Filologijos fakultete, planais valstybinę lietuvių kalbą vėl padaryti tik „gimtąja“ – visai kaip sovietmečiu) nuosekliai ir kryptingai rengiama dirva labai rimtiems įvykiams. Daugeliui šito net nesuvokiant, kraštas žingsnis po žingsnio tyliai ir nepastebimai ruošiamas naujai okupacijai.

Mėgindami nuraminti patriotinę sąmonę išsaugojusią ir valstybės reprezentacinės aikštės idėją ginančią visuomenės dalį, aikštės išvalstybinimo architektai ir propagandininkai įrodinėja, kad ginčijamasi tik dėl meninio Laisvės įprasminimo. Esą visų mūsų vertybės tos pačios, nes visi vienodai mylime Lietuvą ir guldytume dėl jos galvas. Tai yra begėdiškas melas. Kartojamas sovietinių kolaborantų teiginys, kad okupacijos metais visi dirbome Lietuvai.

Iš tikrųjų tada buvo, o ir dabar yra kitaip. Sugriauti politinę tautos sąmonę ištrinant jos valstybingumo atmintį – šitoks politinis ir ideologinis užsakymas buvo uoliai vykdomas okupacijos metais. Jis vykdomas ir mūsų dienomis.

Visa Lietuvos istorija – Mindaugo valstybė, karai su Ordinu, Žalgirio pergalė, didvyriški sukilimai – buvo tik šimtmečių kelionė į galutinį lietuvių tautos tikslą – tapti didžiosios TSRS „broliškų tautų šeimos“ nare ir ateityje ištirpti betautėje komunistinėje žmonijoje. Toks buvo sovietinių okupantų ir jų parankinių skelbtas Lietuvos istorijos aiškinimas. Ne – šios ilgaamžės kelionės tikslas ir apvainikavimas buvo siekis sugrįžti į brolišką ES tautų šeimą ir išnykti globalioje kosmopolitinėje ir multikultūrinėje pasaulio pilietijoje. Tokia yra pagrindinė mums dabar peršama istorinė tiesa.

Abiem atvejais galutinis ir aukščiausias kovos už Laisvę tikslas – ne laisva tauta ir nepriklausoma valstybė. Pasirodo, amžiais siektas didysis istorinis Lietuvos tikslas – tiesiog išnykti. Tuo stengiamasi mus įtikinti. Todėl trinama viskas, kas primena, kad amžiais buvo kovojama už tautos ir valstybės laisvę. Todėl neatsitiktinai Sausio 13-ąją vietoje Sąjūdžio metais segėtų Vyčio ženklelių brukama nežinia ką – kokią kovą – draudžianti pamiršti neužmirštuolė. Bunkeris vietoje Vyčio įsakmiai nurodo, kur tikroji Lietuvos valstybės vieta – istorinės atminties ir politinės sąmonės pogrindyje. Ir vėl – kaip sovietmečiu. Ištrinta jos idėja ir vizija turi teisę tyliai glaustis saujelės retrogradiškų piliečių giliausiuose atminties užkaboriuose ar net pasąmonės gelmėse. Padėti lietuviams kuo greičiau „pažangėti“ ir net nebesuprasti, už kokią laisvę kovota, pamiršti, kad apskritai būta kažkokios Lietuvos valstybės – tokia yra tikroji bunkerio paskirtis.

Štai šitaip – apsikarstę išorinio ir tariamo europietiškumo ir modernumo povo plunksnomis –  ruošiamės pasitikti ne tokią jau neįtikimą Putino sakalų viešnagę. Juk ginant laisvę kovojama ir mirštamą už savo tautą ir valstybę.

Kad kada nors būtų grumtasi ir žūta už „žmogaus teisę“ laisvalaikiu gulinėti pievelėse, vedžioti šunis ar rūkyti „žolytę“ – kažkas neregėta ir negirdėta.

Kovos už tokią „laisvę“ pavyzdžių istorijoje nesama.

Būtina aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti: tikėtis, kad vėl ištikus bėdai kovotojai už tokią „laisvę“ gins Lietuvą – tiesiog naivu. Tokia „laisvė“ yra iš principo nesuderinama su sąmoninga ir valinga auka dėl Tėvynės laisvės idealo – kitaip manyti būtų gryniausia saviapgaulė.

Taigi ir šį kartą sprendžiamas ne paminklo, jo meninės formos, bet Lietuvos ateities – jos Laisvės ir Nepriklausomybės klausimas.