V. Radžvilas. Du konservatorių peiliai į Lietuvos širdį (III)

I dalis ČIA>; II dalis ČIA>.

Kodėl konservatoriai? Ką parodo balsavimų analizė

Pasakant vaizdžiau, šios uždelsto veikimo bombos yra ne kas kita, o du užnuodyti peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį. Juos suvarė „patriotiškiausia“ šalies partija – būtent konservatoriai.

Pažvelgus į frakcijų ir asmeninio balsavimo Seime lenteles darosi savaime akivaizdu, kad be TS-LKD atstovų balsų nei vienas iš dviejų peilių į Lietuvos širdį niekada nebūtų įsmigęs. Tai paprasčiausiai neįmanoma.

Tačiau abiejų balsavimų lentelės atskleidžia kur kas daugiau iš karto patraukiančių dėmesį ir skatinančių susimąstyti keistenybių.

Pirmoji – už atvirai antilietuviškus ir antivalstybinius sprendimus faktiškai balsavo tik buvusios valdančiosios koalicijos frakcijų nariai. Kad abu balsavimai buvo ypač svarbūs ir skubūs, rodo tai, kad beveik visi jie buvo Seimo posėdžių salėje – drausmingai susirinko tarsi įsakius nematomai jėgai arba buvo atvesti į salę paslaptingos rankos.

Įspūdis – tai buvo savanoriškai privalomas balsavimas karštligiškai ir be jokių teisinių skrupulų paklūstant aukštesnės ir nenugalimos jėgos duotai direktyvai žūtbūt iki kadencijos pabaigos įvykdyti griežtą politinį užsakymą.

Antroji keistenybė – stulbinamai uolus, drausmingas ir vieningas trijų skirtingų frakcijų balsavimas. Toks balsavimas į šipulius daužo iliuziją, kad buvusią valdančiąją daugumą sudarė trys partijos. Tokie balsavimai kaip tik ir atskleidžia tikrąjį padėties vaizdą.

2. Iš tikrųjų yra trys tos pačios partijos frakcijos.

Tai, kas atrodo esant tris partijas, iš tikrųjų yra trys tos pačios partijos frakcijos. Tokia partijų sankloda labai primena šiek tiek modifikuotą „daugiapartiškumo“ modelį, taikytą kai kuriose socialistinėse „liaudies demokratijos“ šalyse.

Imituojant „partijų pliuralizmą“, jose šalia hegemoninių komunistų partijų buvo leidžiama veikti specifinius atskirų visuomenės grupių interesus atstovaujančioms satelitinėms partijėlėms, privalėjusioms nenukrypti nuo esminių viešpataujančios ideologijos principų.

Suprantama, Lietuva nėra mechaninė anų liaudies demokratijų kopija. Partijomis besivadinančios frakcijos gali nevaržomai varžytis dėl galios ir teisės valdyti valstybę, siūlyti ir įgyvendinti gana skirtingus praktinių problemų sprendinius.

Tačiau išsaugotas esminis „liaudies demokratijos“ modelio bruožas – ideologinės raudonosios linijos, kurių nevalia peržengti jokiai partijai.

Tos linijos yra ne kas kita, o ideologinės ir vertybinės nuostatos, kuriomis remiantis yra apibrėžiamas ir formuojamas demografinis, kultūrinis, kalbinis ir istorinis Lietuvos valstybės veidas ir jos politinis tapatumas.

Spręsdamos šiuos Lietuvos raidos kryptį lemiančius klausimus buvusios valdančiosios partijos per visą savo kadenciją nuosekliai vadovavosi ta pačia radikaliai antilietuviška globalios Lietuvos ideologija ir šia prasme neabejotinai veikė kaip viena partija.

Trečioji krentanti į akis keistenybė – balsavimuose nedalyvavo „kairiąja“ opozicija save vadinusių frakcijų nariai. Absoliuti dauguma nedalyvavusiųjų būtų balsavę kartu su valdančiaisiais. Toks elgesys reikalingas paaiškinimo.

Vienintelis protingas paaiškinimas – ta pati nematoma ranka patraukė juos į šalį. Kad savo dalyvavimu nesutrukdytų „dešiniesiems“ su konservatoriais priešakyje kuo sklandžiau ir tyliau išspręsti itin svarbaus reikalo, kuris jokiu būdu negalėjo būti paliktas kitos kadencijos „kairiajam“ Seimui.

3. Nostalgija praeičiai ir simpatijos Rytams

Nostalgija praeičiai ir simpatijomis Rytams ne be pagrindo įtarinėjamiems „kairiesiems“ priimti antilietuvišką Tautinių mažumų įstatymą ir paversti LGGRTC rusiškos ideologinės propagandos ruporu būtų buvę kur kas kebliau.

Patriotiniai lietuvių visuomenės sluoksniai piktintųsi ir triukšmingai protestuotų dėl Seime lizdą susisukusios raudonosios kremlinės agentūros vykdomų vis naujų diversijų prieš valstybę.

Kur kas saugiau ir veiksmingiau patikėti svarbiausius valstybės pamatų ardymo darbus – papildyti rusiškojo pasaulio kontingentą skubiai prikviestais į šalį dešimtimis tūkstančių naujų kolonistų, įvesti asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba, skatinti neoficialią daugiakalbystę, blokuoti visų moksleivių mokymą lietuvių kalba, grąžinti ir įteisinti LSSR laikų Lietuvos istorijos versiją – „dešiniajam“, demonstratyviai provakarietiškam Seimui ir mažiausiai įtarimų galinčiai sukelti „patriotiškiausiai“ partijai.

Opozicijos dalyvavimas balsavimuose būtų sutrikdęs net karščiausius konservatorių šalininkus ir kėlęs daug nepatogių klausimų, ką reiškia jaudinanti „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ vienybė balsuojant už Lietuvą naikinančius sprendimus.

Dar didesnė sumaištis jų gretose būtų kilusi, jeigu Tautinių mažumų įstatymas ir LGGRTC pertvarka būtų buvę palikti naujam „kairiųjų“ Seimui. Tokiu atveju protestuojantys būtų kreipęsi paramos į TS-LKD frakciją ir pastatę ją į ypač nepavydėtiną padėtį.

Mat norint įrodyti savo patriotizmą konservatoriams būtų tekę peržengti jiems užbrėžtas ideologines raudonąsias linijas ir pasielgti, kaip negali ir jau niekada neįstengs – veikti ne kaip globalios Lietuvos kūrėjams, bet kaip lietuviškos Lietuvos patriotams ir gynėjams.

Pasirinkta taktika paskubėti su abiem sprendimais iki kadencijos pabaigos, o juos priimant patraukti į šalį „kairiuosius“ pasiteisino.

Atsakas į du „dešiniųjų“ smūgius lietuviškai Lietuvai buvo tylus nepasitenkinimo murmesys ir graudžiai nuolankūs politinių kalinių, tremtinių ir kitų patriotinių organizacijų kreipimaisi prašant negriauti LGGRTC ir nežlugdyti jį steigiant numatytos misijos.

4. Net jeigu ši partija į juos valosi kojas ir atvirai varo šalį į Rusijos glėbį.

TS-LKD į juos nekreipė nei mažiausio dėmesio. Jos viršūnės tiksliai numatė, kad jokių viešų protestų akcijų nebus vien todėl, jog „savųjų“ vykdomą Lietuvos naikinimą partijos nariai ir rėmėjai vertins atlaidžiai ir toliau balsuos už ją rinkimuose, net jeigu ši partija į juos valosi kojas ir atvirai varo šalį į Rusijos glėbį.

Ketvirtoji ir paskutinė keistenybė – buvusios konservatorių frakcijos „krikdemų“ sparno balsavimai. Artėjančių TS-LKD pirmininko rinkimų ir gandų apie galimą partijos skilimą kontekste jiems taip pat tikslinga skirti šiek tiek dėmesio.

Absoliuti dauguma jų seniai įsiliejo į uoliausių globalios Lietuvos statytojų gretas ir puikiai pritaptų Liberalų Sąjūdžio ir net Laisvės partijose. Tačiau yra grupelė tautinių ir krikščioniškų vertybininkų, su kuriais siejamos partijos grįžimo į „tikrojo konservatizmo“ kelią ir atsinaujinimo viltys.

Šios grupelės branduolys ir neformalūs vedliai yra partijos pirmininko rinkimuose galimai dalyvausiantis L. Kasčiūnas ir Respublikonų bendrijos steigėjai A. Ažubalis ir V. Rakutis, užsimoję, vieno iš jų žodžiais tariant, išgryninti konservatorių kaip tikrai dešiniosios partijos idėją.

V. Rakučio užuomina apie konservatizmo idėjos išgryninimą ir patikinimai, kad „respublikonai“ būsią tik dar viena TS-LKD įvairovę praturtinsianti bendrija, tik sustiprina įspūdį, jog hibridinis leftistinis politinis kūnas su augliuku dešiniajame šone priėjo savo gyvavimo aklavietę ir atsidūrė esminio pasirinkimo kryžkelėje.

5. Žūtbūt išsaugoti tautiškų ir krikščioniškų politikų įvaizdį.

Joje yra tik du keliai. Pirmasis – išrinkti „tikrą“ dešinįjį („konservatorių“ arba „krikščionį demokratą“) partijos pirmininku ir mėginti tęsti dviejų „sparnų“ sambūvio kursą.

Antrasis – „tikriesiems dešiniesiems“ atsiskirti ir įsteigti savarankišką darinį. Bet kuriuo atveju šiai grupei buvo ir tebėra svarbu, net priklausant grynai leftistinei partijai, žūtbūt išsaugoti tautiškų ir krikščioniškų politikų įvaizdį.

Kartu siekiama palaikyti patriotiškų piliečių balsus rinkimuose kaskart padedančią gauti viltį, kad TS-LKD vis dar esama pakankamai narių ir intelektualinio potencialo sugrįžti prie ištakų ir atgaivinti partiją kaip dešiniąją konservatyvią politinę jėgą.

Reikia pripažinti, kad toji viltis neišblėso ir po šiai dienai. Jai neleidžia užgesti daugelį metų naudojama gana veiksminga priemonė – vadinamieji teisingi balsavimai kai kuriais vertybiniais klausimais.

Tokiais praktiškai bereikšmiais balsavimais Seimo konservatorių frakcijos „tikrieji dešinieji“ ne tik rodo save kaip alternatyvą joje absoliučiai dominuojantiems leftistams, bet ir kursto lūkesčius, kad jie veikia kaip tuoj tuoj atsirasiančios ryžtingų lietuviškos Lietuvos gynėjų partijos būsimieji vedliai ir kovotojų už tokią Lietuvą avangardas. Ši taktika veikia – tuo tikinčiųjų gretos retėja lėtai.

Tačiau iš tiesų esminiai balsavimai dėl Tautinių mažumų įstatymo ir LGGRTC pertvarkų jau buvo visai kitokie ir virto tiesos akimirka. Jie aiškiai parodė, ką privalėtų padaryti tikras lietuviškos Lietuvos gynėjas.

Jis privalo nepaklusti savanoriškai priverstiniam balsavimui į Seimo salę varančiai nematomai jėgai ir išdrįsti savo balsavimu peržengti užbrėžtas raudonąsias globalios Lietuvos ideologijos linijas. Balsuoti prieš antilietuviškus įstatymus arba – kai tai prasminga ir būtina padaryti – nedalyvauti balsavimuose. Visa kita – pigi apgaulė ir gėdinga vaidyba.

Trys pretendentai atkurti konservatyvią ir patriotinę partiją neišlaikė būtent tokio jų tvirtumo ir tikrumo išbandymo. Visi suskydo. Užkirsti kelią LGGRTC sunaikinimui būtų užtekę, kad dar vasarą žodžiais karštai prieštaravęs tokiam sprendimui A. Ažubalis ir dar bent vienas jo kolega būtų atradę savyje drąsos balsuojant išeiti iš Seimo salės.

L. Kasčiūnas ir V. Rakutis kartu su I. Šimonyte, G. Landsbergiu ir kitais frakcijos kolegomis leftistais suvarė abu peilius į Lietuvos širdį klusniai balsuodami už du paskutiniuosius ją žudančius sprendimus.

Galbūt todėl, kad abiem sprendimams priimti balsų užteko, A. Ažubalis išdrįso (arba jam, kaip buvusiam sąjūdininkui ir užsienio reikalų ministrui, buvo suteikta privilegija) vienu atveju susilaikyti, kitu – nedalyvauti balsavime.

Būtent todėl abu aptariami balsavimai buvo šis tas naujo ir virto nei menkiausių abejonių nekeliančiu atsakymu į klausimą, ar galimai atsirasianti „tikrų konservatorių“ partija gintų lietuviškos Lietuvos gyvastį ir tvirtai grumtųsi, kad ji išliktų. Atsakymas akivaizdus – niekada.

Negana to, šie balsavimai padeda suprasti, koks iš tiesų yra abiejų „sparnų“ santykis „skėtinėje“ TS-LKD partijoje.

6. Lietuvos kompartija

Po tuo skėčiu glaudžiasi dvi grupuotės, o trumpai apibūdinti jų santykiui tinka istorinė analogija su kolaborantine Lietuvos kompartija. Joje iki 1989 m. įvykusių skyrybų glaudėsi neformalios „internacionalistų“ ir „tautininkų“ grupuotės.

Jos išpažino tą pačią komunistinę ideologiją ir jai ištikimai tarnavo. Bet šiek tiek skyrėsi papuošimais – viešos kalbėsenos ir elgsenos bruožais.

Šiuo atžvilgiu TS-LKD yra visiška LKP antrininkė ir jos gryniausia kopija. O apibūdinant tą panašumą suasmenintai, etnoglobalistai A. Ažubalis, L. Kasčiūnas, V. Rakutis, P. Saudargas skiriasi nuo kosmoglobalistų G. Landsbergio, I. Šimonytės, M. Maldeikio, K. Masiulio lygiai tiek, kiek „tautiškieji“ komunistai A. M. Brazauskas, J. Paleckis, L. Šepetys, G. Kirkilas skyrėsi nuo komunistų internacionalistų M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus, V. Lazutkos, J. Kuolelio.

Abiem atvejais papuošimų skirtumai tiek tarp buvusių komunistų, tiek ir šių dienų konservatorių sparnų yra tik paviršutinišką ir apgaulingą takoskyrą slepiančios širmos. Tie papuošimai viso labo yra tik du kiek skirtingai nugrimuoti savo tautos ir valstybės išdavystės veidai.

Kuri Lietuvos išdavystė tarnaujant svetimai jėgai ir jos primetamai komunistinei arba globalistinei ideologijai – įžūliai atvira ar droviai slepiama tarnystė – yra atgrasesnė ir pavojingesnė, atsakyti nėra lengva.

Seniai išmokę ir jau įpratę tarnauti kitiems, TS-LKD „dešinieji“ lietuviškos Lietuvos negins. Savo prisitaikėliškais balsavimais jie neatšaukiamai parodė, kad niekada neišdrįs išsiveržti iš savojo ideologinio narvo – peržengti ideologinių globalios Lietuvos linijų.

Balsavimai paprasčiausiai atskleidė jų drąsos ir pasiryžimo dirbti Lietuvai ribas. O šios yra aiškios.

Kaip ir LSSR laikų „patriotiški“ kolaborantai, jie Seimo salės ideologiniame narve įrengtoje ir Trispalvės spalvomis nudažytoje plastmasinėje politinio smėlio dėžėje žaidžia savuosius „kovos už Lietuvą“ žaidimus.

Bet tie žaidimai trunka tik iki tos akimirkos, kai prireikus balsuoti kokiu nors Lietuvos ateičiai esminiu klausimu garsiai nuaidi narvo tvarkdario švilpukas.

Jį išgirdę „kovotojai“ skubiai ropščiasi iš savųjų žaidimų dėžės ir strimgalviais puola klusniai ir teisingai spausti nurodyto balsavimo mygtuko.

Jų įsmeigtus peilius į merdėjančios Lietuvos širdį teks ištraukti kitiems.

Autorius yra Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras