D. Kuolys. Nešventiškai

Lietuvos kariuomenė – ilgų amžių kūrinys. Ne vieną šimtmetį ši kariuomenė rėmėsi lietuvio – laisvės kario – etosu.

„Karių luomas yra pats kilniausias, jo pagrindas ir ištakos – dorybė, patikimumas ir tautos meilė, o jo taisyklė ir nuostata – sumanumas, narsa, budrumas ir drausmė.

Despoto ir tirono karys yra ginkluotas plėšikas, parduotas savo pono užgaidoms ir kaprizams… Jis nežino, ką reiškia būti piliečiu, nei ką reiškia tėvynė, nežino, kas yra dorumas nei žmoniškumas…

Bet pilietis karys, mūšio lauke aukojantis gyvybę už savo namus, už savo šeimą, už savo vaikus, už savo teisę į laisvę ir nepriklausomybę, Respublikos karys, aukojantis gyvybę, kraują ir turtus už tėvynę, tautą, sienų neliečiamumą… – ką kilnesnio pasaulyje galima įsivaizduoti už tokį karį?“ – kalbėjo Šv. Jono bažnyčioje 1794-aisiais Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariams ir visuomenei.

Taigi Respublikos karys – ne valdžios žaislas, bet sąmoningas pilietis, gerai suprantantis, kodėl ir už ką jis aukojasi – už savo vaikus, savo tėvus, savo šeimą, už savo, savo artimųjų, savo tautos laisvę.

Ir ką turėtų jausti tikras Respublikos karys matydamas, kad valdžiai jis esąs tik žaislas?

Ką turėtų jausti savigarbos ir sąmoningumo nepraradęs karys, kai Lietuvos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado vyriausias patarėjas viešai paragina jį ir visuomenę atsisakyti iliuzijų, jog jo ir kitų lietuvių vaikus, tėvus, senelius, moteris galėtų kada nors apsaugoti šalies oro gynybos sistemos?

Mat tokios sistemos, pasak prezidento patarėjo Kęstučio Budrio, bus skirtos tik pačioms ginkluotosioms pajėgoms ir kritinės infrastruktūros objektams apginti…

Tad už ką turėtų kautis Lietuvos karys, valdžios įspėtas, kad jo šeimos saugumu nebus rūpinamasi?

Jau prabėgo geras mėnuo nuo viešo valdžios paraginimo „neturėti iliuzijų“. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas iki šiol nuo jo neatsiriboja, jo nepataiso.

Praėjo 1000 dienų, kai Lietuvos kaimynystėje esanti Rusija kariauja naikinamą karą prieš Ukrainą. Per visą šį laiką vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas nė karto nesikreipė į piliečius atskiru valstybės gynybai skirtu žodžiu, taip ir nepaaiškino visuomenei, kaip ginsimės, kad apsigintume.

Dėl ledo šokėjos pilietybės prezidentas į tautą kreipėsi. Dėl Lietuvos gynybos pagrindų – ne.

Ir jokiais šventiniais paradais, jokiais naujais raginimais didinti gynybos biudžetą, jokiomis viešųjų ryšių akcijomis šios tuštumos, atsivėrusios tarp valstybės vadovų ir tikrų Respublikos karių, neužpildysi.

Kario savanorio Arūno Kumpio keliami klausimai taip ir lieka neatsakyti…