Prieš šimtą metų Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė kalbėjo apie „ramų savęs žinojimą“, kurio lietuviams dar stinga. Šių dienų ginčas dėl Justino Marcinkevičiaus liudija, kad ir po šimtmečio to „ramaus savęs žinojimo“ stokojame…
Stokojame pasitikėjimo savo kultūra, kuris leistų ramiai žvelgti ir į Justino Marcinkevičiaus, ir į Ričardo Gavelio, ir į Algirdo Juliaus Greimo mums paliktus tekstus, džiaugtis jų intelektualiniais susirėmimais kaip reikšmingais mūsų kultūrinio gyvenimo nutikimais.
O ginčas dėl Justino Marcinkevičiaus, regis, daugiau pasako ne apie jį, o apie mus. Tad tikrai savistabos vertas.
Ką jis atskleidė? Ir mūsų abejingą slydimą paviršiumi, ir skambia propagandine retorika dangstomą asmeninį nesaugumą.
Tik abejingumu Vilniaus kultūros tekstui galėtum paaiškinti prieš trejus metus vienbalsiai, be diskusijų, be ginčų Vilniaus miesto tarybos priimtą sprendimą vieną siaurą rėžį prie šv. Jurgio kankinio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno, kur 1797–1944 metais veikė Vilniaus kunigų seminarija, pavadinti Justino Marcinkevičiaus skveru.
Tai senosios Radvilų žemės, istoriniuose šaltiniuose vadintos Rasomis. Jei jau Radvilų praeitis Vilniaus tarybai ir jos ekspertams būtų per tolima, gal bent Vilniaus kunigų seminarijoje XIX–XX amžių sandūroje studijavę trys Vasario 16-osios Akto signatarai Jurgis Šaulys, Alfonsas Petrulis, Vladas Mironas ir jų atminimas pasirodytų verti dėmesio?
Pagaliau tos istorinės Vilniaus erdvės vieno rėžio, kad ir esančio prie pat dabartinės Rašytojų sąjungos, skyrimas Justino Marcinkevičiaus skverui vargu ar būtų buvęs priimtinas pačiam poetui – kukliam, droviam žmogui.
Vargu ar jis būtų pritaręs tokiam vieno rašytojo išskyrimui, kaip kadais buvo išskirtas Petras Cvirka? Tikrai būtų klausęs: jei jau būtina tą rėžį pavadinti kurio rašytojo vardu, kodėl ne Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino ar Kazio Borutos – juk ir jie tuose rūmuose lankėsi?
Justino Marcinkevičiaus skverelis ir jo atminimo ženklas, regis, galėtų atsirasti Vilniaus Antakalnio pradžioje, kur poeto gyventa. Paminklas „Trilogija“ puikiai tiktų Druskininkuose, kur buvo parašytas „Mindaugas“ ir kiti kūriniai…
Tačiau šių dienų diskusija dėl paminklo išsyk virto Justino Marcinkevičiaus asmens niekinimu, jo kūrybos vulgarizavimu, primityvinimu.
Suprantami yra skirtingi literatūros kūrinių vertinimai, ginčai dėl jų reikšmių ir poetinės galios. Bet šiandienines pastangas vėl primetinėti literatūros tekstui ideologines ir politines schemas, demonstruojamą panieką pačiam rašytojui, rodos, galėtum paaiškinti tik asmeninio nesaugumo jausmu.
Štai, kolega Paulius Subačius, vis bėgdamas nuo aktyvios komjaunuoliškos jaunystės, „Naujajame židinyje“ rėžia Justinui Marcinkevičiui: „jam vargšui nesiseka“; jo „trilogija buvo akceptuota kaip oficialus tekstas“, tai „atviras, tiesmukas, proginis lojalumas sovietų valdžiai“…
„Viešųjų ryšių specialistas“ Mykolas Katkus, dar neseniai už rusų pinigus Lietuvoje aptarnavęs „Rosatomą“ ir iki šiol nutylintis, ką Rusijos labui už tuos pinigus nuveikė, su kuo jais dalijosi, veidaknygėje lygina Justiną Marcinkevičių su tariamu užgrobto Mariupolio poetu, puolusiu šlovinti Maskvą…
Rimvydas Valatka, primiršęs tarnystę „Tėviškės draugijos“ spaudoje, ironiškai siūlo vietoj atminimo ženklo Justinui Marcinkevičiui statyti paminklą „sosiskas triusikuose tempusiam“ sovietiniam spekuliantui.
Pagautas propagandinės aistros, jis lygina poeto sovietmečio honorarus su mokytojos lituanistės atlyginimu. Priešina „sovietų valdžios uždraustą rodyti J. Jurašo pastatytą J. Grušo ‘Barborą Radvilaitę’“ su „sovietų leistu“ J. Marcinkevičiaus „Mindaugu“… Ir stipriai klysta bei savo gerbėjus klaidina.
Iš tiesų, Grušo „Barbora Radvilaitė“ ir Marcinkevičiaus „Mindaugas“ – panašaus likimo spektakliai. Jono Jurašo 1972-aisiais pastatyta „Radvilaitė“ nebuvo uždrausta. Nuo 1972 iki 1984 metų ji buvo suvaidinta net 196 kartus.
Cenzūra neleido šio spektaklio pabaigoje iškelti Aušros Vartų Marijos paveikslo. Dėl to režisierius Jurašas audringai protestavo, atvirai konfliktavo su sovietų valdžia.
Režisierius Henrikas Vancevičius, Kaune 1957-aisiais pastatęs Juozo Grušo „Herkų Mantą“, iš Justino Marcinkevičiaus gavo „Mindaugo“ rankraštį 1968-aisiais. Bet ilgai nesulaukė sovietų valdžios leidimo spektakliui statyti. Depresavo, juodai gėrė.
Tik 1969-aisiais „Mindaugas“ pagaliau buvo pastatytas, tačiau taip pat cenzūros išdarkytas. Paskutinėje spektaklio scenoje Vancevičiui neleista iškelti Vyčio…
Prieš Justiną Marcinkevičių ir jo skaitytojus nukreipta propagandinė pažangos mašina graudžiai primena sovietmetį.
Štai, kolega Virgis Valentinavičius „Žinių radijo“ laidoje, pasmerkęs primityvias „kaimo bibliotekose Marcinkevičiaus knygas apsikabinusias skaitytojas“, ragina visuomenę skaityti „Kmitą ir Sabaliauskaitę“, nes „lietuvių literatūra per 30 metų nuėjo labai labai toli, o dabartiniai poetai yra N kartų geresni negu bet kas iš tarybinių klasikų“.
Regis, iš nesaugumo jausmo bus kilęs ir Kristinos Sabaliauskaitės politinis budrumas, ideologinis akylumas: Marcinkevičiaus trilogija – „melo ir propagandos kūrinys“. Ir Mariaus Ivaškevičiaus teisėjo poza: Marcinkevičius – „dvasinis mankurtas“…
Ir vis dėlto dar daug jėgos turi Justinas Marcinkevičius ir jo tekstai, jei šitaip įkaitina, šitaip erotizuoja lietuvių visuomenę.
Dar neseniai skambėję prezidentės Dalios Grybauskaitės lyginimai su Vytautu Didžiuoju nei Pauliaus, nei Mykolo, nei Rimvydo viešų komentarų taip ir nesulaukė…
Ir Mariaus Ivaškevičiaus teisėjo poza: Marcinkevičius – „dvasinis mankurtas“…
Čia tai geras! Šito dar neskaičiau. Nejaugi Ivaškevičius nesuvokia, kad jis pats ant savęs pasisako? Taigi, jis jau ne okupacijoje gyvendamas savo rašliavoje niekino Lietuvos partizanus ir darbavosi Rusijos platybėse. Taigi pats yra tikras dvasinis mankurtas.
Ėlėrtė primena:
Prezidentas 50-mečio proga sveikina Ivaškevičių: savo daugiabriaune kūryba tapote vienu svarbiausių naujosios kartos rašytojų
Negaliu patikėti.
Per rinkimus būtina tai priminti. Po kiekvieno nuotrauka Lietuvos išlikimui svarbūs to asmens pasisakymai ir veiksmai, balsavimas.
Ačiū straipsnio autoriui už taiklias įžvalgas. Vis dėlto kas nutiko Kovo 11-osios Lietuvai,kad jos kilnią dvasinę padangę dergia dičkiai liberalmarksistiniai propagandistai,kaip V.Valentinavičius, K.Sabaliauskaitė, M.Ivaškevičius, R.Valatka,M.Katkus ,didysis liberalkrikščionis P.Subačius ir visas pulkas kitų dvasinių skurdžių?
Labiausiai nustebino Ivaškevičius
Sakote „asmeninis nesaugumas“, kai toks nuoširdus ideologinis ir finansinis palaikymas iš pačių viršūnių?
O gal komunistinė, kgbistinė, komsomolinė praeitis yra minusas? Nuo kada?
Nustokite garbinti sovietinio dvaro juokdari
Justina Marcinkeviciu !!!!
nors ir talentingas vistiek sovietinis mankurtas ir juokdarys rimuojasi graziai su salomeja neris ir darius kuolys….
dar vienas bestuburis verkslenantis intelektualas …
statykime paminklus Algirdui, Vytautui, Vyteniui…
o ne juokdariams….
ir nepamiskime Vytauto Lansbergio….
jeigu ne jo valia ….butumete putino bauziauninkai
siandien….o siandien esate laisvi pilieciai !!!!
pykina nuo intelektualu 5-sios kolonos Lietuvoje…
tauta nyksta marcinkeviciu ir slavenu itakoje…!!!
isgyvensime be Venslovu, Dostojievskiu ir Puskinu
kokie jie bebutu idomus …
Rusija musu egzistencinis priesas !!!!
silpnaprotis D. Kuolys to nesupranta !!!!
Tai jūs esate bukas ir bukesnis, nes jūsų galva prikimšta vatos o ne smengenų
Bukime kaip Estai …jokiu nuolaidu ,jokiu kompromisu tautos isdavikams ir naikintojams/kolonistams…
tegu jie kalba ir mokosi lietuviskai …arba nesdinasi is musu zemiu ….jokio nuolaidziavimo !!!!
Karas vyksta !!!! kas silpnesnis tas mirs !!!!
ar jus dar gyvi ???? po perkunais ????
Tarybinis laikotarpis mūsų visų gėda, rašymu to nepirksiu!
O gal J. Marcinkevičiaus garbintojai dangsto savo koloborantiškają praeitį ir prigimtį?:) Savotiškas lakmuso poperėlis.
Puikus straipsnis.
Nevykėliai visais laikais pavydėjo geresniems, kūrybiškesniems, iškilesniems.
Ačiū autoriui už protingus žodžius ir ne visiems mielus, bet istorinius faktus apie kai kuriuos daugiasluoksnius aktyvistus.
Kažkaip keista klausytis tų Poeto užpuolikų… Sorošo fondai sumokėjo?
Kadaise aktorius Vytautas Paukštė yra pasakęs, jog tokie žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius, tautoje gimsta kartą per tūkstantį metų… Tai įrodo ir atsisveikinimas su Poetu per jo laidotuves: atsisveikino ir į paskutinę poilsio vietą lydėjo visa Lietuva…. Tačiau buvęs Sąjūdžio tarybos pirmininkas, kartu su V. Adamkumi, procesiją pasitiko kapinių patvory. Tuomet, kaip niekada aiškiai pasirodė, kas yra kas.
Tad šių Poeto kritikų derėtų pasiklausinėti: kaip jie vertina tautiškumą, Lietuvą, kaip Tėvynę ir valstybę.
Zita Šličytė apie valstybės išlikimą, Konstituciją ir pagrindinių valstybingumo simbolių niekinimą
– pozicija.org/zita-slicyte-apie-valstybes-islikima-konstitucija-ir-pagrindiniu-valstybingumo-simboliu-niekinima/
„Šiandieninis chunveibiniškas jaunimėlis dėl lietuvių kalbos, dėl valstybingumo – nieko nėra padarę, o drįsta teisti kitus. J. Marcinkevičius yra parašęs Lietuvos Konstitucijos preambolę. Aš apspjausiu kiekvieną, kuris išdrįs apspjauti poetą. Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją! [ … ] Juk J. Marcinkevičius atidarė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą “
Pvz., nei žodžio nėra apie Venclovos veikiantį muziejų ir t.t. KpSS nepuolama, puolamas Lietuvos minėjimas, puolama Lietuva, o ne eilėraščiai ar juos rašęs. Meilė Lietuvai puolama. Lietuva puolama, nes jos garbinimas labai erzina globalistus.
Lietuvoje yra dvi jėgos. Vieni besąlygiškai nori palaikyti sovietinio paveldo garbinimą, o kiti žvelgia iš laisvos Lietuvos pusės.
Dabar žviegia ant valdžios kas tik gali. Netgi diskusijas prilygina cenzūrai.
Man gaila tų rašytojų ir poetų, kurie buvo principingi ir negiedojo tarybų valdžiai. Jie išbėgo iš šalies ir nepasidavė. Suprato, kad sovietai užkankino šviesiausius mūsų žmones sibiruose, žudė partizanus, laidojo be paminklų ir be kapų miškuose.
Atkreipkite dėmesį, kas siūlo Marcinkevičiui statyti paminklą kitose savivaldybėse? Malinauskas, “gražioji žvaigždė” Pinskuvienė!
Prorusiški prisidirbėliai, bet pritapę .Gal juos irgi reikia garbinti?
Kas daugiausiai bliovė dėl tarybų valdžią šlovinančių obeliskų kapuose? Tie patys, prorusiški. Šaukė – kapų ramybę drumsčia. Nepagalvojo kaip buvo sovietų nukankinti žmonės?
.
Kadangi neabejotinai žvelgiate iš labai progresyvios pusės, tai prašyčiau pasakyti kokį jausmą ar mintį jums pirmiausiai sukelia, pvz., šios eilės:
Kiek rovė – neišrovė.
Kiek skynė – nenuskynė.
Todėl, kad tu – šventovė.
Todėl, kad tu – tėvynė.
Nurodykite prašome, jums artimiausią atsakymo variantą:
a) tai vienareikšmiškai yra smerktinas nacionalizmas!
b) atsilikęs mąstymas!
c) tiesiog kelia šleikštulį!
d) usėnėčiai tokių eilių net nežino ir jomis nesidomi!
e) nesuprantami, keisti žodžiai, į kuriuos net neatkreipčiau dėmesio.
Mindaugas PUIDOKAS: Vienykimės vardan mūsų širdžių poeto Justino Marcinkevičiaus atminimo
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/mindaugas-puidokas-vienykimes-vardan-musu-sirdziu-poeto-justino-marcinkeviciaus-atminimo/
Man keisčiausia yra kažkokia Sabaliauskaitė. Nemoka rašyti, jos kūrybą galima išrašyti kaip receptą nuo nemigos, o puola geriausią Lietuvos poetą, didį žodžio meistrą Justiną Marcinkevičių. Ar ji ben buvo atsivertusi Prometėjaus pasmerkimą? Gerai, kad KGB buki sėdėjo – nesuprato literatūros, antraip Marcinkevičius būtų pasodintas ilgiems metams už tarybinės tikrovės niekinimą. Dzeusas – tai Brežnevas. Prometėjas – disidentas. Tai brandaus socializmo epochos alegorija. Kas tais laikais geriau parašė apie tą padlą tarybų valdžią? Kas geriau atskleidė tos epochos beprotybę ir prievartą?
vietoj paminklo JM ….
valstybe verciau pirktu F-16 ir Patriot gynybines sistemas …tai svarbiau !!!
Vadinasi, tavo supratimu, čia neišvengiamas toks pasirinkimas: arba viena, arba kita? Abu dalykai niekaip neįmanomi? Tikrai, toks tavo loginis mąstymas?
Vadinasi, tavo supratimu, čia neišvengiamas toks pasirinkimas: arba viena, arba kita? Abu dalykai niekaip neįmanomi?
Abu dalykai įmanomi ,tik tas vajus cia pradetas apie poeta….. yra nesavalaikis…
ir V Landsbergio menkinimas tiesiog slykstus….