Artėjant Miunchenui, apie Ukrainą. Dvi atsargiai pozityvios, dvi negatyvios tendencijos.
Prieš kurį laiką rašiau apie pasakojimo (naratyvo) apie karą tono pokytį dalies Respublikonų elito tarpe – iš kartojimo, kad Ukraina beatodairiškai siekia kariauti, vis dažniau konstatuota, jog problema visgi yra agresorius.
Bet visa tai mažai ko verta neturint aiškaus plano, kaip laiduoti Ukrainos ilgalaikį saugumą.
Atsargiai pozityvios tendencijos:
Kitas Kelogas (Keith Kellogg), JAV prezidento patikėtinis karo klausimui, prieš kelias dienas akcentavo sankcijų Rusijai nepakankamumą. Anot jo, dabartinis sankcijų režimas vertas vos 3 balų iš 10, nors nedetalizavo, ką ir kaip daryti toliau.
Esą apie tai buvo diskutuojama Ovaliajame kabinete, į kurį Trampas sukvietė artimiausius komandos narius kalbėti apie Ukrainą – nebūtų netikėta, jei tai buvo pirmas kartas, kai karui Trampo aplinkoje skirta laiko ir dėmesio. Akcentas – svarstyti, kaip spausti Rusiją – teigiamas (nors sunku įsivaizduoti viceprezidentą Džei Di Vensas (JD Vance) nebandantį kreipti pokalbio kita linkme).
Trampas prakalbo apie Ukrainos naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos turtus, reikalingos naujausių technologijų, pramonės vystyme. Pats faktas apie litį, manganą, retuosius žemės metalus nėra jokia naujiena, bet politiniame diskurse nebuvo aukštai.
Tai – kryptingo ukrainiečių diplomatinio darbo – pabrėžtinai toli gražu ne visada sėkmingo – rezultatas.
Galima moralizuoti, kaip Olafas Šolcas, kad „Ukrainai reikia padėti nesiekiant iš to naudos“, bet vargu, ar Ukrainai rūpės jai žūtbūt reikalingų sprendimų motyvai. Svarbiausia, kas daroma.
Problema net ne tai, kad naratyvas ir vėl gali keistis. Esminis iššūkis – nėra rimtų postūmių svarstymuose apie saugumo garantijas Ukrainai, kurie blokuoja – arba Ukrainai labai nepalankia linkme kreipia – perspektyvą bent laikinoms paliauboms.
Kelogas nei viešai, nei, kiek girdžiu, privačiai šito klausimo nevysto, nes tai – Trampo prerogatyva. Tad gali nutikti bet kas – nuo „Gazos Rivjeros“ iki Putino teiginių atkartojimo.
JAV įsipareigojimai Ukrainai atrodo sunkiai tikėtini. Europos – nerealistiški. Jokioje Europos sostinėje, kad ir kaip skambėtų viešoji erdvė, niekas rimtai nesvarsto dešimčių tūkstančių karių dislokavimo įsivaizduojamoms paliauboms palaikyti. Ir net nebūtinai dėl politinės valios stygiaus – tų karių nėra.
Ką jau kalbėti apie siuntimą į karo zoną.
Visi žvalgosi į Vašingtoną ir laukia.
Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius
Manau, kad reikia palaukt rinkimų Vokietijoje, kur, galimai, į valdžią turėtų išeiti krikščionių demokratų + CSU parlamentinė grupė, kuriai vadovauja Fiedrich’as Merc’as.Tada Europoje, o ne JAV (nors, žinoma, bus derinama) bus tvarkomi strateginiai karo arba taikos mūsų žemyne reikalai.
,,Visi žvalgosi į Vašingtoną ir laukia.” – Europos (ir Lietuvos) politikų (ir politinių komentatorių) elitas laukia su nerimu ir baime, nes iki šiol buvo pastatyti į savo šiltas vietas ir išlaikomi tų pačių jėgų, kaip JAV demokratai (t.y. komunistai).
+++++
Ir vėl Miunchenas. Pasaulinis “politturgus”, o gal prakeikta vieta?