Kai ne vienas stebisi, kodėl Kursko srityje Rusijos gynyba buvo tokia silpna, kad Ukrainai iš karto pavyko pasistūmėti 10 km ir daugiau, reikia suvokti vieną šio karo paradoksų. Apie jį tiksliai parašė The Atlantic, bet tas paradoksas Ukrainoje buvo gerai žinomas jau kurį laiką.
Kaip rašo The Atlantic, Ukrainos Vakarų sąjungininkų baimė, kad vieną dieną Ukraina nuspręs nusiųsti savo karines pajėgas į Rusijos teritoriją ir nuolat skambantys iš Vakarų pareiškimai, kad tam Vakarai nepritars, sudarė galimybę Putinui paimti karines pajėgas iš įvairių savo šalies regionų, įskaitant ir tokių kaimyninių sričių, kaip Kurskas, ir nusiųsti juos į Donbasą. Štai iš kur toks didelis skaitlingumas Rusijos pajėgų Donbase.
Ir The Atlantic daro, matyt, daug kam netikėtą, bet man visai suprantamą išvadą apie paradoksalią situaciją: Putino Rusija galėjo nusiųsti didžiąją dalį bendrai turimų karinių pajėgų į Ukrainos teritoriją, dėl to, kad Kijevo Vakarų partnerių garantijos saugojo Rusijos teritoriją nuo galimo Ukrainos puolimo.
Matydama, kad situacija tampa kritiška Donbase, Ukraina kaip tik ir panaudojo šį labai rimtą veiksmą padėčiai perlaužti. Kaip rodo paskutinių dienų informacija, nors Putinas bando parodyti, kad nieko neįvyko, Rusija iš įvairių fronto taškų: Donbase, Zaporožės ir Chersono regione skubiai meta pajėgas, kad stabdyti Ukrainos besiplečiantį puolimą dabar jau ne tik Kursko, bet ir Belgorodo srityse.
Po šios karinės operacijos net neabejoju, kad Vakarams, įskaitant Džo Baideno komandą, bus labai sunku toliau laikyti draudimus atakuoti giliau Rusijos teritoriją JAV ir kitų Vakarų šalių ginklais. Draudimas tai daryti, juo labiau koreagavimas atsiųstos ginkluotės, kad ji per daug toli nešaudytų buvo dar papildomos garantijos Putinui dėl Rusijos karinės logistikos saugumo šiek tiek toliau už fronto linijos, o Vakarų elgesys, taip pat ir JAV draudimas atakuoti rusų karinį aerodromą šios vasaros pradžioje, kur stovėjo didelius nuostolius Ukrainos gynybai nešantys kariniai lėktuvai, laidantys valdomas bombas, tai buvo tarsi siūlymas Ukrainai gintis surištomis rankomis.iš
Dabar Ukraina savo rankas atsirišo.
Keista, kad tiek daug kolegų ir Vakaruose, ir Lietuvoje tiek dienų teko įtikinėti, kad surengta Ukrainos karinė operacija Kursko srityje yra ne koks menkniekis ar juo labiau avantiūra, o kaip tik gerai pergalvotas karinis veiksmas, kurio tikslas taip pat ir atrišti Ukrainai rankas kare, pakeisti visą diskusiją tiek pasaulyje, tiek Ukrainoje apie šio karo eigą ir baigtį.
Prisipažinsiu, kad neretai kaip tik šiomis dienomis, kalbėdamas įvairiose laidose ar šiaip bendraudamas su kolegomis įvairių šalių ekspertais jaučiausi tarsi deja vu su 2021 m. pabaiga. Tada sakiau, kad kelių mėnesių bėgyje galimai laukia didelis karas iš Rusijos pusės prieš Ukrainą, o man rimtu, autoritetingu veidu tvirtino: ką tu nesąmones sakai. To negali būti ir niekada nebus.
Dabar taip pat autoritetingai aiškino, kad Ukrainos karinė operacija yra beprasmis, spontaniškas veiksmas, vos ne avantiūra.
Kaip suprantu, jeigu Ukrainai ši karinė operacija pavyks, išgirsime tų pačių ekspertų mintis, kad tai buvo gera operacija. Kad ši operacija ne be rizikos niekas nesako, bet tereikia atsiversti savaitės senumo informaciją ir tada aiškiai pamatysime, kaip ji jau dabar pakeitė svarbiausius naratyvus dėl šio karo eigos, galimos tolesnės baigties.
Pabaigai nuotrauka iš Sudžos prieš daugiau, nei 100 metų. Kursko, Belgorodo sričių pietuose buvo daug ukrainiečių gyvenamų kaimų. Prieš 100 metų buvo tartasi, kad šios žemės atiteks Ukrainai, bet Maskva sulaužė pažadą, atidavė tik mažą gabaliuką, o kitur įvykdė labai plataus masto rusifikaciją.
Įdomu bus stebėti, ar liko ukrainietiškos dvasios šiose Rusijai priklausančiose teritorijose, jei Ukraina įsitvirtins šiose žemėse ir sukurs čia savo gynybos linijas.
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas
