Advento ir Kalėdų laikotarpis – metas, kai miestuose ir miesteliuose įsižiebia eglutės, gatvės išpuošiamos šventiniais blizgučiais ir žiburiais, o parduotuves užlieja angliškų kalėdinių dainų garsai…
Tačiau ar susimąstėte, kad šios šventės Lietuvoje mena daug turtingesnį ir gilesnį paveldą? Etninės kultūros globos taryba (EKGT) ragina prisiminti ir puoselėti lietuviškas Advento bei Kalėdų laikotarpio dainas ir papročius, kurie yra saviti, įdomus ir prasmingi.
„Adventas ir Kalėdos – tai mūsų tautos švenčių lobynas. Nors daugelis šių papročių šiandien pamirštami, tačiau juos galime lengvai pritaikyti šventėse ir kasdienybėje. Todėl EKGT raštu kreipėmės į visų Lietuvos savivaldybių kultūros ir švietimo skyrius ragindami kūrybiškai įtraukti senuosius lietuviškus papročius į šventinius renginius ir perduoti žinias apie jų svarbą švietimo įstaigoms,“ – sako EKGT pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė.
Lietuvos savivaldybėms raginamos paieškoti galimybių rengti adventines vakarones, tradicines muges, kurti lietuvišką šventinę nuotaiką advento ir kalėdinio laikotarpio renginiuose: su šiaudiniais dirbiniais, senosiomis dainomis, žaidimais, tradiciniais šokiais, bendruomeninėmis vakaronėmis, persirengėlių vaikštynėmis, lietuviškuoju Seniu Kalėda… Juk lietuviški papročiai – tai ne tik graži istorija, bet ir vertybė, kurią galime perduoti savo vaikams.
EKGT kreipimesi rašoma: „Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vis labiau įsitvirtina angliškos kalėdinės dainos, nors galime didžiuotis itin gausiu lietuviškų kalėdinių dainų repertuaru – visų pirma lietuvių liaudies advento–Kalėdų dainomis, be to, yra nemažai gražių lietuviškų autorinės kūrybos dainų Kalėdų tematika. Rekomenduojame šiuo kalendoriniu laikotarpiu per renginius naudoti lietuviškų advento-Kalėdų dainų įrašus (pavyzdžiui, panaudojant Etninės kultūros globos tarybos paskelbtą YouTube grojaraštį „Advento ir Kalėdų folkloras/postfolkloras“)“.
„Lietuviškos dainos ir papročiai ypač svarbūs ugdant jaunąją kartą, yra labiau suprantami mažiems vaikams, kurių gausu šventiniuose kalėdinio laikotarpio renginiuose. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad kalėdiniu laikotarpiu į Lietuvą sugrįžta daug lietuvių iš užsienio, neretai labai išsiilgusių savo lietuviškų tradicijų, tačiau savo Tėvynėje jie dažnai randa tokią pat kultūrą, kaip ir svetur“, – rašoma EKGT rašte.
EKGT pabrėžia, kad lietuviškų papročių puoselėjimas ne tik suartina bendruomenes, bet ir leidžia sustiprinti mūsų tautinį tapatumą. O tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viską užgožia globalizacijos banga.
„Šįmet kviečiame advento ir Kalėdų laikotarpį paversti ypatingu – pripildytu ne tik šventinių šviesų, bet ir lietuviškos dvasios. Tegu šis Kalėdų laikotarpis tampa ne tik dovanų dalybų, bet ir tautinio tapatumo atradimo švente,“ – kviečia EKGT pirmininkė D. Urbanavičienė.
EKGT kreipimesi ne tik pateikiami siūlymai, kaip praturtinti šventes, bet ir kviečiama atidžiau pažvelgti į kai kuriuos vėlyvesnius, atneštinius papročius – skirti kas sava ir svetima.
Toliau pateikiame pagrindinius EKGT siūlymus.
Advento ir kalėdinio laikotarpio papročiai Lietuvoje
Adventinės vakaronės. Per adventą daug kur Lietuvoje žmonės rinkdavosi kartu pavakaroti. Tuomet dirbdavo įvairius darbus – moterys ir merginos verpė, plėšė plunksnas, vyrai taisė pakinktus, vijo virves, mezgė tinklus ir kt.
Bedirbdami sekdavo įvairias istorijas, pagiedodavo adventines giesmes, o kai kur (Dzūkijoje, mažiau Aukštaitijoje, rečiausiai Sūduvoje) dainuodavo senąsias advento dainas, kurioms būdingi priedainiai su žodžiais leliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta, da ladum ladum, kalėda, lėliu kalėda kalėda, oi kalėda kalėdzien ir kt., jaunimas žaisdavo žaidimus („Ievaro tiltą“, „Svotus“ ir kitus).
Advento laikotarpio tautosakoje ir tikėjimuose dažnai minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos chtoniškosios būtybės, taip pat įvairūs gyvūnai (kiškis, lapė, voverė, vilkas ir kt.), kurie senojoje mitologijoje sietini su anapusiniu pasauliu.
Gyvavo tikėjimai apie tuo laikotarpiu siaučiančias piktąsias dvasias, laumes, raganas, todėl laikytasi įvairių apsisaugojimo priemonių. Žmonės tikėjo, kad tuo metų laiku piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tad reikia apeigomis prisidėti, kad saulė sugrįžtų ir vėl suvešėtų augmenija.
Tradiciniai advento turgūs. Aukštaitijoje (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Zarasų, Ukmergės apylinkėse) kas savaitę vykdavo advento turgūs. Per pirmąjį, vadintą šeškaturgiu, prekiaudavo šiltais rūbais, kailinukais, pirštinėmis, šalikais, šeškų kailiais.Antrasis buvo skaistaturgis – dovanų mugė (pirkdavo skareles, karolius, kaspinus, kepures, žiebtuvėlius ir pan.).
Paskutinysis turgus vadintas saldaturgiu: jame prekiaudavo viskuo, ko prireiks šventiniam stalui (medumi, spanguolėmis, aguonomis, džiovintais grybais, kalėdinėmis žąsimis, kiaulių galvomis ir kt.).
Mažojoje Lietuvoje įsitvirtino Žasų turgaus tradicija, kuri kilo Lietuvos Vyriausybei 1934 m. priėmus privalomo žąsų pirkimo iš ūkininkų programą – taip siekta išvengti nacistinės Vokietijos paskelbtos Lietuvai ekonominės blokados pasekmių ir pagelbėti ūkininkams parduoti žąsų perteklių (žąsis privalėjo pirkti valstybės tarnautojai, kuriems žąsų normos buvo nustatytos priklausomai nuo atlyginimo dydžio). Pastaraisiais metais Žąsų turgaus tradicijas tęsia Pagėgių savivaldybė (šiam renginiui 2017 m. suteiktas tautinio paveldo sertifikatas).
Advento vainikų paprotys. Mažojoje Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios išpopuliarėjo paprotys per adventą vakarieniauti padėjus ant stalo iš eglių šakų nupintą vainiką su keturiomis žvakėmis.
Lietuvininkų (senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų, – Alkas.lt) vainikai daromi supinant vyteles ir apkaišant jas eglišakėmis, papuošiant kankorėžiais, riešutais, džiovintais vaisiais, uogomis, o tarp šių miško ir sodo gėrybių įstatomos 4 žvakės. Advento laiku per vakarienę pirmą savaitę uždegdavo 1 žvakę, antrą savaitę – 2, trečią – 3, ketvirtą – 4 žvakes, o nuo paskutinės žvakės paskui būdavo įžiebiama Kalėdų eglutė (kartais tam tikslui buvo skirta 5-oji vainiko viduryje esanti žvakė).
Aplinkos puošimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Kūčioms iš šiaudų surišdavo naują sodą (dar vadinamą liktoriumi, voru, dangumi, rojumi), kad jis visus metus saugotų nuo piktų dvasių, atneštų į namus darną, sėkmę, sotumą ir šviesą – dėl to prie sodo prikabindavo šiaudinius paukštelius, saulės ir augalų simbolius kaip pavasario pranašus.
Taip pat namuose pakabindavo kitus papuošimus: žvaigždes, paukštelius, padarytus iš šiaudų ar medžio. Pastatydavo kambario kampe tris kartus perrištą javų pėdą, kad būtų gausus būsimų metų derlius ir skalsa. Namus papuošdavo ir visžaliais augalais – eglių, pušų, kadagių šakomis. Stengėsi, kad būtų kuo šviesiau – uždegdavo daugiau žibintų, žvakių ar balanų, židinyje kūrendavo beržinę pintį ar kelmą.
Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Eglutės puošimo Kalėdoms paprotys Lietuvoje atsirado tik XIX a. viduryje. Pirmieji eglutę ėmė puošti vokiečiai XVI a. viduryje, vėliau šis paprotys išplito kitose Europos šalyse, o Rusijoje pasirodė XIX a. pirmojoje pusėje.
Kalėdų eglutę Lietuvoje pirmasis paminėjo Antanas Baranauskas, 1853 m. matęs ją Vainute (Šilutės r.). Kalėdinės eglutės puošimo paprotys į Didžiają Lietuvą greičiausiai atėjo iš Rusijos, išplisdamas per dvarus, bažnyčias ir rusiškas mokyklas, o Mažajai Lietuvai gana ilgai toks paprotys liko svetimas.
Tarpukariu Kalėdų eglutės puošimas paplito visoje Lietuvoje – iš mokyklų šis paprotys atkeliavo į miestiečių namus, o vėliau prigijo ir kaime. Eglutes visų pirma imta puošti šiaudiniais dirbiniais (šiaudinukais), karpytais spalvotais popierėliais, obuoliukais, saldainiais, figūriniais sausainiais (būdingos figūros – paukščiukai, arkliukai, lėlės, voveraitės, avinukai, ožiukai, mėnuliai, žvaigždės, gėlytės), vatos gniužulėliais ir galiausiai pirktiniais eglučių papuošalais.
Blukio vilkimo ir sudeginimo paprotys. Kalėdinis metas pasižymėjo apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę). Blukį tempdavo jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, neretai juos lydėdavo persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais ir kitomis tradicinėmis kaukėmis. Blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, jų šeimininkai ant to kelmo tarsi sumesdavo savo bėdas, išsakydami žodžiais (ar tik mintyse) savo blogybes, o blukvilkius pavaišindavo riešutais, apiberdavo grūdais.
Anot tyrinėtojų, blukio vilkimo apeiga vaizdavo senuosius metus ir visą susikaupusį blogį, o blukio sudeginimas reiškė blogį simbolizuojančios mitinės būtybės aukojimą, Saulės išvadavimą ir pasaulio tvarkos atkūrimą. Lietuvoje šis paprotys labiausiai žinomas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, labai populiarus Latvijoje.
Senio Kalėdos ypatumai. Lietuviškas Senis Kalėda nėra susijęs su šventuoju Mikalojumi ar Santa Klausu. Pagal senas tradicijas Kalėda būna apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs juosta ar rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį.
Atėjęs pabelsdavo lazda į duris ir prisistatydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“
Dainose Kalėda vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, atvežantis įvairių dovanų (lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams – „rašalo“).
Senis Kalėda siejamas su istoriniuose šaltiniuose minimu dieviškuoju kalviu Teliaveliu, kuris nukalė Saulę. Besilankydamas pas žmones, Kalėda laimindavo namus, linkėdavo gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais, o savo žodžių galią sustiprindavo namų kampus apiberdamas javais.
Kalėda ir jo palyda už aplankymą ir linkėjimus susilaukdavo iš šeimininkų padėkos ir dovanų – maisto ar kitų daiktų. Vaikams Kalėda duodavo riešutų, riestainių, žaisdavo su jais žaidimus.
Lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda daug dėmesio skyrė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jaunimui, linkėdami susirasti porą.
Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės tarpušvenčiu. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. (tarpušvenčiu) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones. Per adventą katalikų Bažnyčia draudžia šokius ir kitas linksmybes, todėl pasibaigus šių draudimų laikotarpiui jaunimas ypač skubėdavo į šokius, kurių gerokai išsiilgdavo.
Tarpušvenčiui taip pat būdingos kalėdotojų vaikštynės. Kalėdotojai dažniausiai būdavo persirengę, pradėdavo lankyti žmones jau pirmosios Kalėdų dienos vakare, o pagrindinės jų vaikštynės vykdavo nuo antrosios Kalėdų dienos ir tęsdavosi iki tarpušvenčio pabaigos.
Kalėdoti eidavo daugiausia jaunimas. Jie grupėmis lankydavo visas kaimo sodybas sveikindami šeimininkus, giedodami kalėdines giesmes, linkėdami laimės ir gero derliaus, barstydami namus grūdais vardan naujo atgimimo. Už linkėjimus šeimininkai atsilygindavo vaišėmis, dovanomis.
Buvo manoma, kad kalėdotojų apsilankymas neša laimę ir padeda apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais. Skirtingiems etnografiniams regionams būdingos įvairios kalėdojančių persirengėlių grupės: Žemaitijoje apsilankydavo „berneliai“, Aukštaitijoje – „čigonai“ ir „seniai“, Sūduvoje – „Šyvio šokdintojai“, Mažojoje Lietuvoje – „meška“, „arklys“ ir kt., o dzūkų kalėdotojų dainose minimas „juodas kudlotas“. Ilgiausiai kalėdinių persirengėlių vaikštynės išliko Vilkaviškio krašte, kur iki šiol gyvuoja Šyvio šokdinimo paprotys.
