Pirma dalis čia.   Antra dalis čia.

Kultūrinis tapatumas ir pilietinė visuomenė

Jei tautinė kultūra nebėra visuotinai palaikoma ir gerbiama, tai jos narių orumui ir savigarbai taip pat iškyla grėsmė, kadangi žmonių savigarba siejama ir su pagarba, kurios užsienio valstybių ir piliečių akyse sulaukia (arba nesulaukia) jų tautinė grupė. Tačiau jeigu piliečiai vis mažiau dalijasi bendra kilme, religija ar gyvenimo būdu, argi jie dar gali puoselėti tarpusavio pasitikėjimo, solidarumo ir supratimo jausmus?

Kai kurie nacionalizmo tyrinėtojai mano, kad jis išnyks, ne tik dėl aukščiau minėtų priežasčių, bet ir dėl to, kad yra siejamas su religine ortodoksija, neliberaliomis arba ikimoderniomis „rasinio grynumo“ ar „kultūrinio autentiškumo“ saugojimo idėjomis, kurios esą neatitinka dabarties mobilumo ir individų autonomijos vertybių, kurių taip trokštama šiuolaikiniame pasaulyje.

Teigiama, kad net jei tautos ir sugebėtų liberalizuotis, liberalioji tautos forma būtų per silpna, kad išlaikytų sistemos integralumui būtinus piliečių solidarumo ar pasitikėjimo ryšius. Kitaip tariant, nacionalizmas šiandien tarsi įstrigęs egzistencinėje dilemoje: būdamas „stiprus“ jis gali kurti pilietinį pasitikėjimą ir solidarumą, bet negali būti pernelyg liberalizuotas; tuo tarpu „silpna“ jo forma, priešingai, gali būti liberali, bet negali palaikyti piliečių pasitikėjimo ir solidarumo saitų.

Taigi grėsmės nacionalinei valstybei šiandien kyla tiek iš vidaus (mažumų arba diasporų nacionalizmo), tiek iš išorės (jos suverenumą ribojančių transnacionalinių institucijų). Tačiau, bent kol kas, mažumų arba diasporų nacionalizmas Lietuvai nekelia didesnės grėsmės.

Žemaičių separatizmo kurstymas kol kas neduoda apčiuopiamesnių vaisių, o didžiausia tautinė – lenkų – etnokultūrinė bendrija kompaktiškai susitelkusi viename geografiniame areale ir daugiausia apsiriboja savivaldos lygmens problematika, tad jos galimybės veikti nacionalinę politiką susijusios su šios tautybės asmenų patekimu į aukštus politinius postus bei Lenkijos valstybės Lietuvai daromu spaudimu konkrečiais, dažniausiai kultūriniais, klausimais, tad šios temos neplėtosime.

Jeigu mažumų nacionalizmas iš esmės gali būti vertinamas kaip atkartojantis, o ne metantis iššūkį liberalaus-demokratinio pilietiškumo modeliui, egzistuojančiam nacionalinėje politinėje bendruomenėje, tai transnacionalizmas nacionalinei valstybei gali kelti žymiai didesnį pavojų, kvestionuodamas pačią idėją, kad pilietybė turėtų būti susieta su tam tikra teritorija ir kultūra.

Vadovaudamiesi politologo Nilo Makormiko (Neil McCormick) įžvalga galime sakyti, kad Europos Sąjungoje prasideda „postsuverenumo“ era, kurioje anksčiau buvę neginčijami nacionalinių valstybių suvereniteto pagrindai dabar patiria rimtų iššūkių iš įtakingų federalizacijos šalininkų pusės.

Pavyzdžiui, politinis neeuropietiškos kilmės imigrantų telkimasis Europoje iš esmės atmetė senąjį imigrantų integracijos modelį, nes pagal jį iš jų buvo tikimasi, kad jie atsisakys savo ankstesnio tautinio tapatumo ir asimiliuosis su savo naujos tėvynės nacionaline kultūra. Tačiau šiuolaikinės technologijos, tokios kaip internetas ar kelionės, leidžia to išvengti, išsaugant tamprius ryšius su savo kilmės šalimi, kalba ir tapatumu.

Šis reiškinys gana naujas, o jo įtaka kilmės, kaip ir priimančios, šalies politikai nuolat didėja (mūsų atveju tai būtų debatai dėl lietuviškos pilietybės išsaugojimo turint kitos šalies pilietybę, teisės emigrantams balsuoti Lietuvos savivaldos ir, perspektyvoje, nacionaliniuose rinkimuose klausimai). Tai kelia patikimumo, patriotiškumo ir lojalumo abiems šalims problemą, kadangi dviguba pilietybė (kaip ir dvigubas lojalumas) leidžia imigrantams dalyvauti abiejų teritoriškai apibrėžtų nacionalinių bendruomenių politiniame gyvenime, arba, norint, nesunkiai jo išvengti.

Tačiau yra pastebėta, kad imigrantų diasporos dažnai būna labiau susitelkusios bei solidaresnės ir yra nacionalistiškesnės nei jų bendrapiliečiai tėvynėje. Be to, turėdamos savo kilmės šalies ar stiprios tarptautinės religinės bendruomenės užnugarį, jos gali daryti nemenką įtaką valstybės, kurioje apsistoja, vidaus politikos sprendimams sau naudinga linkme.

Panašų spaudimą nacionalinės valstybės patiria ir iš transnacionalinių organizacijų, tarptautinių verslo, komunikacijų, propagandos ir lobizmo tinklų. Palyginimui, siekdama, kad jos pageidavimai Lietuvos vyriausybėms būtų bemat įgyvendinti, Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dažnai apeliuoja į tarptautines žydų organizacijas, arba jas pasitelkia konkretiems savo interesams patenkinti.

Šiandien, be tokių tarptautinės įstatymų leidybos institucijų kaip Europos Parlamentas, Europos Komisija, vis didesnę galią nacionalinėms valstybėms Europoje įgauna ir kitos transnacionalinės valdžios formos – tarptautiniai teismai, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ar Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kurios globali įtaka ypač buvo juntama per kovido pandemiją.

Tokių organizacijų galios didinimu siekiama sukurti ir griežtesnę tarptautinę stebėseną žmogaus teisių įgyvendinimo bei užtikrinimo srityje, kas dažnai iššaukia konfliktus su vietinėmis kultūromis bei tradicinėmis vertybėmis (prisiminkime debatus dėl „Stambulo konvencijos“ priėmimo).

Tai apima ir tarptautinių teismų nutarimų vykdymą, pavyzdžiui, Tarptautiniam karo nusikaltimų tribunolui ar Europos Teisingumo Teismui perleidžiant jurisdikciją spręsti žmogaus teisių klausimus. Visi minėti procesai kvestionuoja besąlygiško nacionalinių valstybių suvereniteto idėją, ypač matant tendenciją, kad tokios transnacionalinės institucijos vis labiau tiesiogiai kišasi ir reguliuoja šalių vidaus reikalus.

Tačiau, žvelgiant per demokratijos ir legitimumo prizmę, iškyla jų pačių veiklos pagrįstumo ir teisėtumo klausimai, pavyzdžiui, ES su savo institucijomis, kaip žinia, turi nemenkų demokratinio legitimumo ir atstovavimo problemų. Kita vertus, transnacionaliniai dariniai vargu ar gali kurti ir užtikrinti stabilų grupinės priklausomybės jausmą, kad esame „tauta“, „liaudis“ ar „bendruomenė“, vienijama „bendro istorinio likimo“.

Nors ES ir buvo mėginta kurti „bendraeuropietišką tapatumą“, paremtą bendra Europos istorija ir vertybėmis, tačiau šis projektas kol kas neatnešė didesnės sėkmės ir netapo rimtu konkurentu nacionaliniam tapatumui. Vis dar nėra visos Europos žiniasklaidos, nėra visos Europos politinių partijų, ir visos Europos kalbos, jau nekalbant apie mažiau apčiuopiamus dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, europiečių lojalumas Europai ir bendraeuropietiškas solidarumas.

Kita vertus, neišvengiamai iškyla ir transnacionalinio politinio bei ekonominio elito kontrolės, atskaitingumo piliečiams ir atstovavimo jų interesams problema, ką ypač ryškiai parodė nedemokratinės ir korupcinės kovido pandemijos valdymo priemonės.

Nacionalinės demokratijos įsitvirtinimo ir sėkmės viena iš priežasčių buvo glaudus ryšių tinklas, užsimezgęs tarp elito ir masių. Politinis elitas valdė tautos vardu, kalbėjo tautos kalba (o ne kita, liaudžiai svetima, kalba, kaip kad būna imperijose), juos siejo tos pačios medijos ir švietimo sistema, skiepijusi bendras vertybes, istorinius pasakojimus ir simbolius.

Lyginant su ikinacionalinėmis valdymo formomis, kai elitas nuo žemesnių sluoksnių būdavo atskirtas kultūriniu, kalbiniu ir politiniu požiūriu, tai buvo esminis, tautos sanglaudą skatinęs, pokytis.

Dabarties transnacionalinės demokratijos formos bei institutai vėl kelia grėsmę sugrąžinti mus į šį ikinacionalinį etapą, kuriame mases vėl valdo elitai, su jomis neturintys bendros kalbos ir kultūros ir niekaip joms neatskaitingi nei jų kontroliuojami, o politika ir administravimas vykdomas iš viršaus, pasitelkus valdomą žiniasklaidą ir teisėsaugą, kurios masėms būtų svetimos ir neatlieptų jų interesų bei teisės į patikimą informaciją ar teisingumą.

Todėl nereikėtų stebėtis, kad paprasti Europos šalių piliečiai nebėra entuziastingai nusiteikę dėl transnacionalinės demokratijos plėtros ir mano, kad nacionalinė politika iš esmės yra demokratiškesnė nei tarpvalstybinė politika.

Kaip minėta, „bendro likimo“ jausmą visiems politinės tautos atstovams labiausiai padeda kurti istorija ir paveldas, kadangi tautos turi, saugo ir naudojasi bendru praeities kartų sukauptu kultūriniu kapitalu bei institucinėmis priemonėmis jam išlaikyti ir perduoti. Tačiau jiems šiandien irgi iškyla nemenkų sunkumų.

(Bus daugiau)

Autorė yra istorikė, humanitarinių mokslų daktarė.