Jau kurį laiką lietuvius skaldo klausimai: ar Lietuva – vis dar mūsų valstybė, ar ji uzurpuota priešiškų jėgų, ar ją reikia tęsti ir puoselėti, ar susigrąžinti, o gal net – atkurti?
Šią problematiką dar labiau aktualizuoja ir net radikalizuoja ginčai dėl Kazio Škirpos atminimo lentos ir jos sunaikinimo.
Dažniausias priekaištas 1941 m. tautos sukilimo lyderį įamžinusiems patriotams – kad jie tai padarė savavališkai, prasilenkdami su galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais.
Atminimo lentos autoriai ir jų bendražygiai savo ruožtu kaltina savivaldybės atstovus teisėto įamžinimo vilkinimu, dėl ko tekę griebtis privačios iniciatyvos, ir įgaliojimų viršijimu šią lentą naikinant.
Įstatymo garbintojams derėtų prisiminti Jėzaus Kristaus žodžius: ne žmogus skirtas įstatymui, bet įstatymas – žmogui. Įstatymas skirtas nustatyti tam tikroms bendroms taisyklėms, bet jis nėra pajėgus – net su geranoriškumo sąlyga – numatyti visų atskirų atvejų.
O dažnu atveju įstatymai kyla visai ne iš gerų norų ar liberalų prasimanyto visuomenės sutarimo, bet iš primityvių galios santykių.
Jei sukilimo vado atminimo lentos pakabinimas – neteisėtas, tai neteisėtas ir pats sukilimas. Jis prieštaravo tuo metu galiojusiai sovietų valstybės teisei.
Nacių laikais žydų žudymas buvo teisėtas, o jų gelbėjimas – neteisėtas.
Sugrįžus sovietams būti partizanu buvo neteisėta, o žudyti partizanus – visiškai teisėta.
Skamba kvailai? Neskubėkite. Apie tai diskutuoja profesionalūs Lietuvos teisininkai, pavyzdžiui – Donatas Glodenis apie Marijoną Misiukonį, dalyvavusį sunaikinant Antaną Kraujelį.
Kai kurie patriotai, valstybę keliantys aukščiau žmogaus ir tautos, kaip valstybės pagrindo, šiuos samprotavimus laiko ciniškais. Anot jų – tik nukvakę anarchistai gali lyginti okupacinę ir savą valstybę.
Tada kyla klausimas – o kaip 1926 m. perversmas, ilgam išgelbėjęs Lietuvą nuo komunizmo? Kaip Ukrainos Maidanas, kai tauta nuvertė – kaip ten bebūtų – demokratiškai ir teisėtai išrinktą savo valdžią?
Maža to. Kaip holokaustas? Ar valstybių skirstymas į savas ir okupacines reiškia, kad Lietuvoje žydų persekiojimas buvo neteisėtas, o Vokietijoje – visiškai teisėtas? Juk tai darė Vokietijos valdžia, be kita ko – atėjusi demokratiniu keliu.
Pakimba ir klausimas dėl sovietų valdžios nusikaltimų: galbūt Baltijos šalyse jie prieštaravo teisei, o štai Ukrainoje Holodomoras buvo teisėtas, nes Ukraina buvo viena iš Sovietų Sąjungos steigėjų? Kur ta riba, kai teisės fetišas suvokiamas kaip prieštara sveikam protui?
Jei kritinis požiūris į teisės viršenybę yra anarchizmas ar nihilizmas, tai anarchistai ir nihilistai buvo ir Jėzaus Kristaus apaštalai, sakę, jog Dievo (įasmenintos tiesos) reikia klausyti labiau nei žmonių, kurie teise verčia primityvią galią ir savanaudiškus interesus.
Be to, dar didelis klausimas, ar Lietuvos valstybė šiandien yra tikrovė, ar tiktai fantomas, kurio vardu veikia visiškai antilietuviškos jėgos.
Jau vien tai, kad gera pusė tautos ignoruoja rinkimus į valstybines ir europines institucijas, rodo atotrūkį tarp tautos ir politinių institucijų.
Parlamentinę daugumą šiandien renka piliečių mažuma. Kas dėl to kaltas – rinkėjai ar juos nuvylusios institucijos – atviras klausimas. Žmonės, kurie suvokia, ką daro, visada kaltesni nei tie, kuriems to suvokimo trūksta.
Yra dar bent trys faktai, leidžiantys kalbėti apie Lietuvos okupaciją.
Pirma – Europos teisė jau šiandien viršesnė už Lietuvos teisę.
Antra – Konstitucinis teismas, pagal Konstituciją galintis aiškinti tik įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, uzurpavo monopolinę teisę aiškinti pačią Konstituciją.
Trečia – jau šiandien Lietuva tyliai okupuojama Rusų pasaulio per masinę imigraciją.
Kam Rusijai siųsti karines pajėgas ten, kur pati valstybės valdžia įsileidžia okupantus be ginklų? Per Europą grįžtame į Euraziją. Nebe pirmas kartas. Marksizmu apsiginklavusi Rusija šią ideologiją savo laiku gavo iš Europos. Ir iš tiesų – koks skirtumas tarp Kremliaus Maskvoje ir Kremliaus Briuselyje?
Taigi, Lietuvos suverenumas kybo po dideliu klaustuku. Šalia viso, kas išsakyta, galima prisiminti ir faktą, jog Lietuvos pilietis, užuot valdęs valstybę, tik renka valdančius.
Rinkimai galioja, net jeigu juose dalyvauja piliečių mažuma. Referendumai galioja tiktai dalyvaujant daugumai. Taip iš lietuvių tiesiog vagiama Lietuvos valstybė. Ar tiksliau – tai, kas iš jos liko.
Ar tai reiškia, kad lietuviai turėtų pasinaudoti revoliucijos teise? Ir taip, ir ne. Moraliai jie tokią teisę turi. Praktiškai bet kokia visuomenės sumaištis čia būtų itin pavojinga. Ja pasinaudotų Maskva, kaip pasinaudojo Ukrainos Maidanu, atplėšdama Krymą ir Donbasą, o po to pradėdama atvirą karą prieš suverenią Ukrainos valstybę.
Nepamirškime, kiek Lietuvos gyventojų balsavo už Eduardą Vaitkų ir Mindaugą Puidoką. Šie žmonės tik ir laukia valandos X.
Taigi, revoliucija Lietuvoje būtų teisėta ir teisinga. Bet ji turi vykti ne ginklu. Ji turi vykti visiems sąmoningiems piliečiams ateinant į rinkimus ir nušluojant uzurpatorius. Renkant tas politines jėgas, kurios viešai pasisakys už Lietuvos teisės viršenybę ir tiesioginės demokratijos viršenybę prieš atstovaujamąją, kuri be tiesioginės demokratijos reiškia uzurpacinę ir oligarchinę valdžią.
Tam reikalinga plati visuomenės santalka. Nebėra laiko ginčytis dėl antraeilių skirtumų. Esminiai klausimai – ar sutariama dėl viešosios etikos, prigimtinės šeimos, tautinės valstybės.
Jei sutariama – pirmyn. Visa kita nusigludins eigoje.
Tegul teisė tarnauja teisingumui, o patriotizmas remiasi amžinąja tiesa. Visa tai, kas subjektyvu, privalo nusilenkti tam, kas objektyvu.
Patriotizmas nėra lojalumas valdžiai ar įstatymui, kokie jie bebūtų. Patriotizmas – tai lojalumas savo tautinei ir pilietinei bendruomenei, kuris taip pat neturi būti besąlygiškas ar absoliutus, peržengiant dorą ir trypiant žmogų.
Patriotizmas kartais reikalauja sukilti prieš tironiją.
Gerai, kai tai gali padaryti teisėtai.
Autorius yra politologas ir idėjų istorikas
Skundas primtas. O kas sutvarkys šitą ”liberalmarksistinį” jovają? Kur tą jėga, kur tie narsūs vyrai, moterys.? Ir ar rūpi šitokie bolševikiniai nusikaltiški veiksmai daugumai tautiečių? Kada kūrėsi Sąjūdis išvaduoti Lietuvą, buvo begalinis Tautos palaikymas. Atgal kelio nebuvo, nors daugelis, sąjūdiečių, žinojom, kad paruošta 250 tūkst. antrankių.
Taigi vilniečiai, tėvynės mylėtojai , kovokit .
Visi okupantų (Stalino, Hitlerio) “įstatymai” buvo neteisėti. Tai buvo net ne įstatymai, o nusikaltėlių savivaldžiavimas.
Dabar savivaldžiauja Konstitucinis Teismas, t.y. neteisėtai elgiasi. Rinkėjai išrinkdami Gražulį į ES parlamentą parodė ką apie KT galvoja ir dar parodys rudenį, balsuodami už “Nemuno aušrą”,
Straipsnyje išsakyta daug tiesą pagrindžiančių teiginių. 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje buvo vienas iš lietuvių tautos kovos už savo laisvę epizodų iš daugelio buvusių. Nedraugų jis klaidingai siejamas su žydų holokaustu. Po sukilimo Laikinoji Lietuvos vyriausybė norėjo bendradarbiauti su užėjusiais vokiečiais, vykdė jų nurodymus. Tačiau vokiečiai negalvojo apie nepriklausomą Lietuvą. Tai turėjo būti Vokietijos dalis. Taip krypstant padėčiai, Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. rugpiūčio mėn. nutraukė savo veiklą. Noreikos ir Škirpos atminimo lentų daužytojams ir tiems, Lietuvos piliečiams, kurie vis ieško kaltų ir kompensacijų už žydų holokaustą, siūlyčiau kreiptis į Vokietiją. Yra ir kitas būdas nekęsti moralinių kančių Lietuvoje. Galima laisvai išvykti į savo tautinę tėvynę. Tam nėra jokių buvusių geležinių uždangų. Tai liečia ir kitus nepatenkintus kitataučius, vengiančius kurti valstybę ar ją net griaunančius.
Straipsnyje paliestas ir pasyvus piliečių dalyvavimas įvairiuose rinkimuose Lietuvoje. Juk buvo teisingi ir gerų rezultatų rinkimai. Pav. 1988m. į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, bei 1990 m. rinkimai į Lietuvos AT. Tie rinkimai buvo tikri, laisvi ir Lietuvai labai naudingi. Lietuvos Konstitucijoje numatyta tikrų, teisingų, laisvų ir demokratinių rinkimų galimybė, tačiau jie tokie nevyksta. Taigi, tereikia vykdyti LK nustatytą tvarką ir bus viskas gerai Lietuvos KOnstitucinis Teismas kažkodėl to atitikimo nepastebi. Lietuvoje pradėjus tvarkytis pagal LK, valstybė pasiektų žymiai geresnių pasiekimų nei dabartiniai.
KT savo iniciatyva peržiūrėti įstatymų atitikimą Konstitucijai – šiuo atveju konkrečiai, ar rinkimų įstatymai ir kiti teisės aktai, pagal kuriuos vykdomi rinkimai atitinka jos nuostatas, teisės neturi. Tam, kad jie būtų KT peržiūrėti yra reikalingas atitinkamas Seimo, Prezidento kreipimasis į KT. Suprantama, kad valdžių partijas dabartiniai Rinkimų įstatymai tenkina – keiptis į KT nėra prasmės, tai taip ir gyvenama, anot tamstos, be “Konstitucijoje numatytų tikrų, teisingų, laisvų ir demokratinių rinkimų.” Derėtų teisiškai argumentuojant surašyti kas rinkimuose ne pagal Konstituciją vyksta ir tuo raštu prašyti Prezidentą, kad kreiptųsi į KT, jog šis išaiškintų, ar konkretūs įstatymai ir teisės aktai, pagal kuriuo vykdomi rinkimai, neprieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms. Tai tokia yra galima išeitis iš susidariusios padėties.
Mikas
Your comment is awaiting moderation
3 sekundės ago
Partijos turėtų būti tik politikų rengimo institucijomis, o ne rinkėjus atstovaujančiomis valdant valstybę, kaip dabar yra. Politikai turi kandidatuoti į valstybės valdžias, kad ją valdytų, o ne kad atstovautų partijų interesus jos valdyme. Tokiu atveju kandidatai į valdžias rungtųsi ir būtų išrinkti pagal konkrečius jų parengtus ir ginamus valstybė valdymo projektus kaip asmenys, o ne kaip partijų atstovai. Trumpai sakant, atgyvenęs atstovavimo principas iš politikos turėtų būti išgyvendinantas einant tokiu keliu.
Manau, kad ”partijos’ nepasiduos . Jeigu asmuo neatstovaus partinio susivienijimo , tai jis turės atsakyti už savo veiksmus. O kas to nori?
Partijos nebeturėtų atstovavimo teisės, atstovavimo principo politikoje apskritai būtų atsisakyta. Asmenys valdymo projektais kandidatuotų į atitinkamas valstybės valdžios pareigas jai valdyti. Būtent asmens ar kelių bendraminčių projektai aplink save burtų tai išmanančius asmenis, taip pat telktų rinkėjus tai palaikant, balsuojant ‘už’ per rinkimus ir t.t. ir pan. Rinkėjai galėtų burtis ir į partijas (organizacijas) tai kadencijai, agituojant palaikyti atitinkamą projektą ar kelis iš jų. Atsakomybė tokia pati, kaip dabar, jeigu valdant būtų padaryta nusikalstama veika, tektų atsakyti. Tik šiuo atveju tas atsakomybės principas, manytina, veiktų efektingiau.
Kažkoks keistas jovalas čia. Bet, Vokietijai, Prancūzijai, Įtalijai ir pan. Europos teisės tinka. Lietuvai ne. Gal būkim realistais.
Manau, Lietuva ekonominės nepriklausomybės atsisakė per tris etapus: 1) įstojant į ES; 2) surišę litus su užsienio valiutomis; 3) po 2008 m. ekonominės reformos – dėl išaugintos milžiniškos skolos. Dabar gyvenam neuždirbtais pinigais (pinigų kranelis nepriklausomai nuo mūsų gali būti bet kada užsuktas) – laivelis labai priklausomas nuo pasaulio vandenyno srovių ir bangavimo.