A. Medalinskas. Istorija apie Starlink ir paniką Rusijoje

Kaip nedaug kartais reikia, kad Putinui suduoti stiprų smūgį. Ir klausimas: kodėl tik dabar?

Kai Ukrainos ir Vakarų partnerių daug kartų paprašytas Ilonas Maskas, vis dėlto, nutarė užkirsti galimybę naudotis Starlink be autorizacijos, Rusijoje kilo tikra panika.

Juk Rusijos karinės pajėgos piratiškai, matyt, be jokios autorizacijos, kaip tvirtinama Vakaruose, prisijungė prie Starlink ir per šią sistemą vykdė dronų ir šturmo operacijas, vykdė karinių veiksmų vadovavimą. Dabar to Rusija neteko. Ukraina turi autorizaciją Starlink ir ją naudoja.

Kokios nuotaikos kilo Rusijoje?

Vienas po kito Rusijos karo blogeriai skelbia: šturmo veiksmai sustabdyti, o padalinių valdymo sistema veikia su rimtomis trikdžiais. Priežastis – Starlink atjungimas Rusijos kariuomenės pajėgoms po privalomos registracijos įvedimo.

Pagal pranešimus iš fronto, situacija yra arti kritinės. Per dvejus aktyvaus Starlink diegimo metus beveik visas operatyvinis valdymas Rusijos armijos Ukrainoje – ryšys tarp padalinių, ugnies koordinavimas, duomenų perdavimas iš bepiločių orlaivių – buvo susietas būtent su šia palydovine JAV infrastruktūra. Alternatyvos, kuri būtų tokia pat stabili ir greita, praktiškai nebuvo.

Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų generaliniame štabe, kaip teigia šaltiniai, į Rusijos prezidento administracijos užklausas reaguoja santūriai. Bet pripažįstama, kad Rusijos ryšio priemonės negali efektyviai veikti šiuolaikinio aukštųjų technologijų mūšio sąlygomis. Nei apsaugos, nei patikimumo, nei mastelio atžvilgiu jos neatlaiko apkrovos.

Padėtis, kaip tvirtina Rusijos blogeriai, kelia ypatingą pyktį kai kuriems aukštiems karininkams fronte. Uždaruose pokalbiuose jie reikalauja iš Kremliaus viešai paaiškinti kareiviams tranšėjose, kodėl penktus karo metus valstybė išleidžia milijardus rublių beprasmiams iš karinės pusės projektams, tokiems kaip MAX žinučių siuntimo programa, vietoj to, kad kurtų savo pilnavertę palydovinę ryšio sistemą.

Karinėje aplinkoje vis dažniau girdimas griežta ir valdžiai pavojinga išvada: valstybės prioritetai yra pasislinkę. Valdžia investuoja ne į kariuomenės aprūpinimą ir pergalę mūšio lauke, o į priemones totalinei piliečių kontrolei. Rezultatas – fronto priklausomybė nuo užsienio infrastruktūros ir karinių veiksmų valdymo žlugimas pačiu kritiškiausiu momentu.

Teigiama, kad ši krizė yra jokiu būdu ne techninė, o sisteminė. Ir jos pasekmės gal rimtesnės nei dabar šturmų sustabdymas.

O štai ką rašo vienas iš buvusių Donbaso separatistų lyderių Pavelas Gubarevas.

Jis teigia, kad dabar, kai Starlink terminalai staiga Rusijai užgeso, tampa akivaizdu, kaip Rusija pralaimi sprendimų priėmimo greičiu ir situacine informuotumu. Tai ir vadinama technologiniu atsilikimu.

Jei pagrindiniuose ryšio mazguose ir komandiniuose punktuose internetas per „Gazprom“ antenas veikia daugiau mažiau, tai bepiločių orlaivių, RER/REB pajėgos, ugnies priemonės, pėstininkai be interneto dabar. Ir be vaizdo transliacijų mūšio lauke.

Dabar, kokie genialūs sprendimai bebūtų priimami vietos vadų, Rusija kurį laiką tiesiog pralaimės sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo sparta mūšio lauke.

Jo teigimu, tai, kaip sėsti prie „Lada“ vairo vietoje Šumacherio, o prie „Ferrari“ vairo – paprasto vairuotojo. Šumacheris vis tiek pralaimės lenktynes, nes technologinė bazė kita, be jokių variantų.

Jokių alternatyvių vietinių operatyvaus duomenų mainų sistemų sukurta nebuvo.

P.S. Suprantama, kad greičiausiai tokį sprendimą I. Maskas priėmė ir D. Trampo paragintas, vertinant tai, kaip tam tikrą spaudimą Putinui, vykstant deryboms Abu Dhabi. Bet kyla klausimas, kam reikėjo visus tuos metus ir po Trampo išrinkimo toleruoti Rusijos neautorizuotą jungimąsi prie Starlink ir kiek Ukrainos karių gyvybių visas tas užmerktų akių procesas atėmė.

Kam reikia tiek toleruoti veiksmus, kai yra apsunkinama besiginančios valstybės pozicija? Atsakymas, matyt, vienas: kai silpnesnė karo pusė dar labiau silpninama, ji greičiau sutinka pasirašyti susitarimą dėl taikos, net ir nepalankiomis sau sąlygomis. Jai silpnesnė pusė rodo, kad nepasirengusi kapituliuoti, tada imama spausti ir stipresnė karo pusė pradėti derybas dėl taikos.

Klausimas, kas tame kare yra agresorius ir kas auka, kas yra demokratinė valstybė, kuri gina savo laisvę ir kas agresyvi labai diktatūra tampa, deja, ne pirmos svarbos klausimu štai tokioje real politik, siekiant tik vieno: kad būtų taika, o svarbiausia, kad būtų Nobelio Taikos premija.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas