Rytų propaganda aiškina, jog Vilnius niekuomet nekalbėjo lietuviškai arba švelnesnis šios propagandos variantas teigia, jog kalbėjo lietuviškai tik iki 15 a., ir vėliau grįžo prie lietuvių kalbos tik 20 a. Ši propaganda naudinga pateisinti Vilniaus ar rytų Lietuvos okupavimui, kuriam ruošiasi Rusijos bei Gudijos kariuomenės per Zapad pratybas.
Minėtas naratyvas nuskambėjo šioj gudiškoj laidoj:
Kai slavų šalys turėdavo skirtingą istorijos interpretavimą nei mokslas ir Lietuva, tai baigdavosi invazijomis. Gudijos litvinizmo teorija jau buvo panaudota 20 a. kad prisijungtų Lietuvos Lydą prie Gudijos.
Laidoje lietuviai, kurie remiasi mokslu bei istoriku prof. E. Gudavičiumi yra išvadinti radikalais. Aplamai laidoje matome lietuvio nusižeminimą prieš slaviškąjį didiką. Slavų komentarai po tinklalaide yra dažnai *&^%# lietuvių atžvilgiu, bet giriamas lietuvių istorikas už tai kad, galima laikyti, pažemino lietuvius. Beje rusai žemino ukrainiečius prieš invaziją. Po laidos susidaro įspūdis, jog lietuviai yra kažkokie kvaileliai.
Istorikas teigia, jog lietuviai bei gudai yra persipynę istorijos eigoj. O ištiesų, lietuvių bei gudų tautos LDK gyveno atskirai. Lietuviai savo Lituania propria, gudai atskirose gudų žemėse, kurios net turėjusios savo autonomiją. Lietuvių šiuolaikinė tauta susiformavo Mažosios Lietuvos pagrindu, iš kur keliavo knygnešiai. Šiuolaikinės mentalinės kultūrinės lietuvių tautos šaknys yra germaniškoji Vakarų kultūra. Lietuva bei Gudija yra du atskiri pasauliai. Vakarų Gudijoj galima rasti panašumų su Lietuva, nes ten yra okupuotos lietuvių žemės.
Lietuvos istorikas teigia, jog neva nėra šaltinių, kurie parodytų kaip susikuriant LDK buvo suformuotas pirmas kontaktas tarp lietuvių bei gudų. A ne? Štai Popiežiaus Aleksandro IV citata 1255 m. kovo 6 d., kuri perteikia kaip Mindaugas tapo pripažintas okupuotų rusėnų (Gudijos) žemių valdovu:
„…kadangi jūs nenuilstamai kovojate su Rusios karalyste bei jos gyventojai atstovauja klaidingą tikėjimą, jūs užkariavote dalį šios karalystės žemių, sutinkame su jūsų maldomis bei apaštališkai patvirtiname, jog šios žemės priklauso jums bei jūsų įpėdiniams…“
Yra dar metraštis, kuris aprašo kaip rusėnai (gudai) prašo totorių atsiųsti kariuomenę pagalbai apsiginti nuo lietuvių, kurie bando užimti jų žemes ginklu. Tačiau lietuviai laimi. Laidoj vėl kartota propagandinė mantra apie Chodkevičių, kuris buvo slavų kilmės bei dalyvavo LDK valdyme, eilinį kartą paimrštant piminėti, jog jis sulietuvėjo kaip ir Sapiega bei laikė save lietuviu, todėl jam buvo leista dalyvauti valstybės reikaluose.
Verta paminėti, jog visose valstybėse sostinės turėjo užsieninių tautų, tačiau tai niekuomet nėra pateisinimas gvieštis kitos šalies teritorijos.
Istoriniai faktai nurodo, jog Vilniuje istorijos eigoj kalbėjo lietuviškai, padėtis smarkiai pradėjo keistis tik po T. Kosčiuškos sukilimo 18 a. pabaigoj. Išlikę liudininkų parodymai rodo, jog po šio sukilimo Vilnius liko pustuštis. Dalis lietuvių miesto gyventojų buvo nužudyta, kita dalis deportuota, dar kiti paspruko. Carinei Rusijai okupavus Vilnių, jis
okupanto sąmoningai pradedamas kolonizuoti.
Basanavičius augo 19 a. antroj pusėj ir dar buvo likę gyvi seni žmonės gyvenę Vilniuj 19 a. pradžioj, kurie teigė, jog Vilnius nustojo kalbėti lietuviškai 19 a. pradžioj, okupavus Carinei Rusijai.
Įdomu susipažinti su Michalo Balinskio (Michała Balińskiego) knyga, kuri aprašo Vilnių 19 a. pradžioj ir joje randame, jog lietuvių bendruomenė buvus dar ganėtinai gausi, nors Rusijos kolonizavimas jau vykęs nepertraukiamai ilgiau nei 30 metų.
Michała Balińskiego. Wilno, Józef Zawadzki, 1835 – “[…] Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai bei žydai. Kitų genčių žmonių šitaip mažai, jog šiuo požiūriu jokio skyriaus sudaryti negali”.
Laidoj gudų žurnalistas klausia, kada įvyko politinis atsiskyrimas tarp LT bei GU? Realiai pirma didelė įtampa ir atskirtis kyla, kai gudai masiškai pradeda kolonizuoti rytų Vilniaus regioną. Gudai pradedami suvokti kaip pavojus lietuvių tautai. Lietuvis istorikas laidoj teigia, jog jei žlugtų Lukašenkos režimas, tuomet lietuviai užplūstų Gudiją. Jokie tikri lietuviai šios šalies neužplūstų, bet atsirastų susidomėjimas apžiūrėti okupuotas Lietuvos žemes Lydą, Krėvą, Breslaują bei t.t., juk jos yra mūsų etninės lietuvių okupuotos žemės!
Lietuviai leis Gudijai prisijungti prie ES, kai ji nustos naudoti Vytį, giedoti Pahonią giesmę, kurioje minimi Aušros Vartai bei pradės laikytis istorizmo principo, jog LDK buvo lietuvių valstybė. Gudijos požiūris į istoriją yra šovinizmas, kurio pasekoj Lietuva jau prarado apie 15 tūkst. kv. km etninių Lietuvos žemių.
Esamas Lietuvos žmonių požiūris į LDK istoriją yra paremtas mokslu, kurio vienas iš pagrindų yra prof. E. Gudavičiaus požiūris, kuris laikė Gudijos „istoriografiją“ be komentarų.
Prašymas visiems slavų šovinistams – paliekite mus bei mūsų istoriją ramybėj!
****************
Liudijimas. Vilnietis gyveno Zieteloj (apie 30 km į pietus nuo Lydos), štai jo prisiminimai:
„Aš gyvenau Zieteloje 1986-87 metais, dirbau ten chirurgu. Atsimenu, kad vienas iš pirmųjų pacientų, pavarde Gilvinas, sužinojęs, kad esu iš Lietuvos paprašė, kad būtent aš jį operuočiau. Vėliau sužinojau, jog lietuvių šiek tiek dar yra, bet visai nedaug, pagrinde Zasiečiaus kaime (Zasetje). Jų kalba šiek tiek skiriasi nuo dzūkų. Po operacijos Gilvinas pasakė, kad atgabens „pusi kevliako”, tai yra, pusę kiauliuko. Vaivorykštę vadina „strauble”, piktas tai „šyrdzitas”, skausmas – „sapulis”, gydytojas – „likorus”, lašiniai – „spyrga”, žiūrėti – „vyzdec”.
Jaunesni negu 25-30 metų jau nenorėjo bendrauti lietuviškai, gal jau sunku buvo. Kai aš žinojau, kad bendrauju su lietuviu ir bandžiau kalbėti lietuviškai, tai matosi kad supranta, porą žodžių pasakydavo, o po to klausdavo: „a možna pa ruski” (galima rusiškai). Bet su su tais, kurie buvo pagyvenę, tai buvau pripratęs „dudenc” lietuviškai.
Kai kuriuos lietuviškus žodžius reikėjo aiškinti ką reiškia, o kartais lietuviai aiškino reikšmę vietinių lietuviškų žodžių. Didesniame kaime, kuris vadinasi Dvorec, nes ten lenkmečių pastatyta buvo nedidelė stotis (lenkiškai dworzec), o nežinantys nustebę sakydavo „gdie etot dvorec”, tai ten buvo ilgą laikotarpį kunigas Karvelis, ten ir palaiduotas, yra kapas. Man pasakojo žmonės, kad jis su parapiečiais kalbėjo lenkiškai, mišios irgi, tačiau „spaviedotis” leisdavo lietuviškai – tai buvo pokario metas.
Reiškia ir ten buvo kažkiek lietuvių. Dabar gi jau lietuvių nerasite. Prie Lenkijos buvo nemaža ir skaičiumi didėjanti lietuvių bendruomenė. O aš jau talpinau nuotrauką, ten tik tų kurie nusipaveikslavo apie 50 žmonių, bet gi namuose buvo žymiai daugiau, ypač moterų bei senesnio amžiaus žmonių“.
Lietuviai leis Gudijai prisijungti prie ES, kai ji nustos naudoti Vytį, giedoti Pahonią giesmę, kurioje minimi Aušros Vartai bei pradės laikytis istorizmo principo, jog LDK buvo lietuvių valstybė.
Autorius labai gerai nori, bet bijau, kad tai – beviltiškai optimistiška. Manyčiau, kad lietuviai greičiau patys nustos naudoti Vytį arba savo tautos ir šalies pavadinimą, viską atiduos belorusams, jeigu jie kels sąlygas, kad tik tada jungsis prie ES… Mes ne tik neblokuotume, bet ir pasiaukotume dėl Belorusijos europietiškos perspektyvos… Negi mums ko nors būtų gaila? Šitoje laidoje už lietuvius kalbantis istorikas tai jau daro.
Deja, Jūs teisus…
Zasiečiaus kaime (Zasetje)
Lietuviškai, turbūt, būtų Žąsėčiai (jotvingiai sakydavo Z vietoje lietuviško Ž, tai jotvingiškai žąsis – zasis, todėl Zasėčiai).
Ir Zietela virto į Dziatlavą ( Diatlovo- “Genių kaimas”?. ). Beje, gan toli į pietus nuo Zietelos, Slanimo link, yra vietovė Rodiški ( palyg. Rodiškiai- vienkiemis Biržų r.). XVI a. lietuvių kalbos paplitimo žemėlapyje į rytus nuo Slanimo link Baranovičių- baltas plotas, tačiau ten randame vietoves Važginty,Tiukantoviči ( nuo Taukantas?), Girmantoucy ( nuo Girmantas?), Labuzy ( Labužiai?), Uznogi ( Užnagiai?), Svirany (palyg.Svironys- kaimas Vilniaus r.), Skrundzy( Skrundžiai?), Į šiaurę nuo Dokšicų ( Daukšyčių?) irgi balta, bet ten randame Vargany ( Vargonys?), Lapiški, Girstuny. Į pietus nuo Ikaznės- baltas plotas, bet ten yra Pasiutiški, Visiaty ( Viesėčiai? palyg.Viesėtiškės Anykščių r.), Taukini,į rytus nuo Šarkauščinos- Margi.
Žemėlapyje į pietus nuo Galdapės irgi balti plotai, bet į pietvakarius nuo jos randame Wydminy ( Vydminai), Kruklanki ( Kroklankiai),Hejbuty ( Geibutai), Surminy ( Sūrminai), Benkaimis, Wityny ( Vytiniai), Burdry ( Budriai)…
Žemėlapyjr tarp Valkavisko ir Knišino balta, bet ten yra vietovės Vioska Jatauty ( Jotautai?), Mantauty ( Mantautai), Skrebly, Geruteva, Rupeiki..
Taip, XVIIIa. – XIXa. pab. Vilnių, o gal ir Lietuvą buvo ištikęs kataklizmas. Ypač tai atsispindi 1737m. Furstenhoffo Vilniaus plane, kuriame arba tuščios erdvės arba dar išlikę bažnyčių, didikų rūmų, gynybinių objektų griuvėsiai. Net Rasų kapinių teritorijoje moterų ir vyrų vienuolynų likučiai! Bet tai nereiškė lietuvybės Vilniuje pabaigos! Daug yra nuotraukų iš XIXa. pab. – XXa.pr., kuriose Neris užtvindyta sieliais. Kas tai buvo? Mano nuomone, tai buvo naujos kėlimosi į Vilnių bangos požymis. Statėsi Šnipiškės, Žvėrynas, kiti taip vadinami Vilniaus priemiesčiai. Į juos kėlėsi aplinkinių, o gal ir tolimesnių kaimų (baudžiava buvo panaikinta, darbo jėgos miestuose reikėjo) gyventojai ir jie… kalbėjo lietuviškai! Tą man netikėtai paliudijo gal kokią 8-tą dešimtį einantis iš Šnipiškių kilęs, Žvėryne gyvenantis puikiai lietuviškai kalbantis vyriškis. Jam dar Šnipiškėse gyvenusi bobutė pasakojo, kad jos jaunystės laikais Vilnius buvo lietuviškas miestas! Ir tik paskui jis pradėjo rusėti, lenkėti…
Manau reikėtų užrašyti šiuos labai svarbius liudijimus ir perduoti Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Istorijos institutui ,manau neverta, ten galimai kiti “naratyvai”…. Štai straipsnyje minimas istorikas Balinskis, savo 1835 m.knygoje rašęs, kad Vilniuje gyvena lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai bei nedidelis skaičius kitų tautybių gyventojų, tikriausiai mokėjo savo protėvių kalbą,į savo į raštus įterpdavo lietuviškų posakių, pasirašinėdavo slapyvardžiais Auszlawis (Aušlavis- lietuvių ir prūsų dievaitis), Mokitinis, Usztaritojis. Kiti Vilniaus “šubravcai” taip pat galimai mokėjo lietuviškai, savo slapyvardžiams pasirinko lietuvių dievų ir dievybių vardus- Wajžgantos ( Vaižgantas-J.Chodzko), Sotwaros( Sutvaras- A,Sniadeckis), Kielus ( Z.Niemčevskis),Perkunas( Perkūnas- J.Šimkevičius) , Poklus (Poklius, Pikulis-Kazimieras Kontrimas), Pergrubius ( L.Borovskis) Wirszajtos (Viršaitis- I.Chodzko- Widmont ( Vidmantas)).