Strateginės aplinkybės
Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius paragino Europos ir Šiaurės Atlanto aljanso valstybes pasirengti „blogiausiam scenarijui“.
Politiko nuomone, Aljansas gali susidurti su karu gana greitai. „Nemėgstu žiūrėti į krištolinį rutulį. Negaliu nuspėti, ar įvyks ir kada įvyks NATO teritorijos užpuolimas. Tačiau tai gali įvykti po penkerių ar aštuonerių metų“, – sakė B. Pistorius interviu agentūrai „Bloomberg“.
Vokiečių ministras nepraleido progos pašpilkuoti amerikiečių, sakydamas, jog „geografiniu požiūriu Europa yra toli nuo Ajovos ar Viskonsino, tačiau saugumo politikos požiūriu vis dar labai arti. Mažesnis saugumas Europoje reiškia mažesnį Jungtinių Valstijų saugumą. Negalime laikyti laisvės savaime suprantamu dalyku. Turime ją saugoti. Prireikus turėsime už ją kovoti”.
Žiniasklaida skelbia, jog Nyderlandų piliečiai raginami morališkai pasirengti tam, kad gali prasidėti karas, tokios pat strategijos neva laikomasi ir Švedijoje. Teigiama, jog priemonių imtasi po to, kai žiniasklaida paviešino Bundesvero „slaptą dokumentą”, kurio duomenimis, Vokietija baiminasi hibridinio karo tarp Vakarų ir Rusijos. Karas esą prasidės 2024 m.
Na, iš žurnalistų, kuriems dalijamos slaptos pažymos, mes nebesišaipysime. Tebūnie jų gautos pažymos slaptos, tebūnie pranešimai gauti iš žvalgybos tarnybų. Kaip fantastiniuose koviniuose filmuose.
Tačiau šįsyk būsime įžūlūs ir leisime sau papurtyti vokiečių ministerį už smegenų, kaip ir visus taip pat ar panašiai mąstančius. Visų pirma, Pistorius prieštarauja pats sau, teigdamas, jog neburia iš rutulio, kad įvyks NATO užpuolimas, tačiau pranašauja, kad jis įvyks po 5 – 8 metų.
Toks laiko skirtumas prilygsta šviesmečių atstumams, regint šiuo metu pasaulyje vykstančių įvykių dinamiką. Vangos lygio pranašystes buria ir kiti Europos lyderiai, sėdami paniką savo šalyse.
Tad šiemet, po metų, po penkerių, aštuonerių ar dešimties? Kada prasidės karas? Kada melstis, bėgti, lįsti į bunkerį ar gerti raminamuosius?
Nereikia gerti nei raminamųjų, nei panikuoti. Tačiau europiečiams, taip pat ir mums, derėtų įjungti nerimo stabdį ir atmerkti panikos susiaurintas akis. Visais atvejais privalu kvėpuoti ramiai ir ritmingai. Tada pamatysime, kad dėka myžčiojančio politinio elito pasaulyje turime chaosą, drumstą vandenį, kuriame laimingai neršia rusų psichologinių operacijų specialistai.
Maskvai pavyko sukelti paniką Vakaruose, priversti juos galvoti apie save ir sumažinant paramą Ukrainai.
Politikų burtai iš kavos tirščių rodo, kad jie pasimetę, nežino, kaip prognozuoti savo ateitį. Fantazija piešia griūvančias vilas, miestus, mirtį ir užblokuoja visus sveiko mąstymo kanalus. Todėl siekiant išlipti iš šios panikos duobės, pirmiausia reikia labai tiksliai ir racionaliai apibrėžti esamą situaciją.
Esama situacija rodo sudėtingą padėtį Ukrainos fronte, kuri vystosi dinamiškai, pagal abiejų pusių turimas ginklų atsargas, tiekimą bei modernumą. Šiuo metu iniciatyva Rusijos pusėje, kadangi orda turi nenutrūkstamus ginklų tiekimo kanalus. Ir nepanašu, kad jie sumažės.
Vakarų šalys turi ne mažesnes ginklų atsargas ir kur kas didesnį gamybinį potencialą bei Ukrainos aprūpinimo galimybę. Sveikas protas garsiai sako, kad šiuo metu ukrainiečiams reikia suteikti visą įmanomą ginkluotę nerauginant jos sandėliuose, kad driskiai būtų išdaužyti iš dalies teritorijų.
Prispaudus Rusiją fronte, reikia ją spardyti diplomatiniame ir ekonominiame sektoriuose. Galų gale atiduoti 300 mlrd. įšaldytų dolerių vienu ypu išsprendžiant Ukrainos finansavimo ir atstatymo klausimą. Žodžiu, nieko nereikia daryti kažko ypatingo, sudėtingo, nežinomo, neįmanomo.
Perdavus net ne savus, o driskyno pinigus ir turimą ginkluotę, bus galima pasikliauti Zelenskiu, kuris aiškiai įvardijo, jog ukrainiečiai kausis už visą Europą tiek, kiek reikės.
Tačiau kažkodėl šis paprastas planas neveikia. Politikai negelbėja savęs Ukrainos aukos kaina, o piešia apokaliptinius planus, kas bus, jei bus, jei JAV nepadės, kas bus, jei Ukraina pralaimės.
Ir vietoj to, kad padėtume kaimynui susidoroti su plėšiku ir žudiku, tik tvirčiau uždaromos savosios durys ir plačiai užmerktomis akimis stebimos žudynės pro durų akutę.
Tai savižudiškas planas. Jo nevalia nei skelbti, nei pagal jį veikti.
Savisaugos instinktas reikalauja padėti dar gyvam esančiam kaimynui nugalėti plėšiką ir marodierių, pageidautina, kaunantis kartu. Tuo tarpu kai kurie politikai mąsto apie savo šalių saugumą ir apginklavimą, tarsi Ukraina jau būtų pralaimėjusi karą.
Mielieji. Pabuskime. Ukraina kariauja ir kariaus. Neplanuokite jokių pralaimėjimų ir karų Europoje, kol Kijevas nekrito. O Kijevas laikysis tol, kol mes jį remsime.
Liaudiškai tariant, reikia ne viduriuoti, kas bus po penkerių – aštuonerių metų, o gelbėti savo subines. Dabar.
Būkime atviri – europiečiai, kariauti taip, kaip dabar kaunasi ukrainiečiai, nemoka. Turime savo kariuomenes, ir jei jau gailime ginklų, tai, po velnių, apmokykime jas kautis. Mūšio lauke. Petys į petį su ukrainiečiais.
Reikšmingi postūmiai
Vakar buvo sunaikinti dar du rusų karo lėktuvai Su-34 ir Su-35S.
Šią naktį Rusijos teroristai atakavo Ukrainos teritoriją S-300/S-400 žemė-oras valdomomis raketomis, Kh-31 valdomomis oro raketomis ir 23 bepiločiais lėktuvais „Shahed“.
Generalinio štabo duomenimis, raketos buvo paleistos iš Rusijos Belgorodo srities ir okupuotos Zaporožės dalies. Visi dronai buvo numušti.
Praėjusią parą fronte įvyko 81 kovinis susirėmimas. Driskiai surengė 7 raketų, 87 oro ir 137 atakas iš salvinių raketinės ugnies sistemų. Atakų metu nužudyti ir sužeisti civiliai gyventojai.
Ukrainos kariuomenė daužė driskių susitelkimo vietas, pataikė į vadavietę, sunaikino 10 priešlėktuvinių raketų sistemų, 4 amunicijos sandėlius ir 5 artilerijos sistemas.
Trumpai
Ukrainai reikia naikintuvų, nešančių tolimojo nuotolio raketas. Tai įgalintų ukrainiečių lakūnus kuo toliau nuo fronto linijos nuvaryti Rusijos lėktuvus. Dabar Ukraina bando padaryti viską, kas įmanoma, turėdama ribotas priemones.
Tačiau net ir šiuo metu ukrainiečiai raško rusų karo lėktuvus Chersono, Odesos ir kitose srityse, todėl rusų lakūnai nebedrįsta priskristi per arti.
JAV prezidento Džo Baideno administracija pažadėjo Kijevui siųsti naują ilgesnio nuotolio raketos ATACMS versiją, tai leistų Ukrainai smogti toliau nei Rusijos kontroliuojamas Krymo pusiasalis. Tačiau JAV Gynybos departamento pareigūnai teigia, kad JAV turi ribotą ATACMS kiekį, todėl prioritetas – Jungtinių Valstijų atsargos.
Rusija pradeda trečiuosius karo Ukrainoje metus turėdama precedento neturintį grynųjų pinigų kiekį vyriausybės kasoje, skelbia CNN. Didžiausias mokėjimų srautas esą gaunamas iš Indijos, kuri rusiškos naftos pirkimą padidino daugiau nei 13 kartų, lyginant su prieškariu.
Skelbiama, jog Rusijos – Indijos naftos kelias veikia ir kaip „šešėlinio naftos tanklaivių parko“ priedanga. Pranešama, jog Graikijos Gitio uoste nafta buvo perkraunama iš vieno tanklaivio į kitą, siekiant paslėpti jos kilmę.
Aleksejaus Navalno žmona Julija Navalnaja susitiko su Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrais. ES užsienio politikos vadovas Džozepas Borelas pažadėjo, kad Putinas bus patrauktas atsakomybėn už Aleksejaus Navalno mirtį.
„Kaip Julija sakė, Putinas nėra Rusija. Rusija nėra Putinas. Mes ir toliau remsime Rusijos pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą“, – pridūrė jis.
Vakar Julija Navalnaja išplatino jaudinantį vaizdo pareiškimą, kuriame pareiškė, kad perima savo vyro Aleksejaus Navalno įsipareigojimus rusų tautai ir tęs jo pradėtą kovą.
ES užsienio reikalų ministrai pritarė karinei jūrų misijai saugoti tarptautinę laivybą Raudonosios jūros rajone. Europos Komisijos pirmininkė Urzula fon der Lejen pasveikino šį sprendimą, teigdama, jog „Europa užtikrins laivybos laisvę Raudonojoje jūroje, dirbdama kartu su savo tarptautiniais partneriais. Be reagavimo į krizę, tai yra žingsnis link stipresnio Europos buvimo jūroje, kad apsaugotume Europos interesus“, – sakė ji.
„Hamas“ valdoma sveikatos ministerija Gazoje pirmadienį dezinformavo, kad per pastarąją parą žuvo 107 žmonės. „Hamas” nurodė, kad pagal naujausius duomenis bendras žuvusiųjų skaičius nuo karo tarp Izraelio ir „Hamas“ pradžios pasiekė 29 092. Nors nepriklausomai skaičiai negali būti patikrinti, JT ir kelios humanitarinės organizacijos mano, kad jie iš esmės yra patikimi.
Ispanijoje rastas negyvas rusų lakūnas Maksimas Kuzminovas, 2023 metų vasarą į Ukrainą atskraidinęs sraigtasparnį Mi-8. Jis dalyvavo ukrainiečių spec. tarnybų operacijoje „Zylė“, pilnai suvokdamas tai, kas vyksta ir pereidamas į Ukrainos pusę. Skelbiama, jog rusų lakūnas buvo nušautas. Žudikų automobilis rastas netoliese sudegintas.
Lietuvoje
Kultūriniuose Rusijos imperijos spąstuose. Skamba beveik absurdiškai, ypatingai šiandieninėje Lietuvoje. Na, kur gi ir kas gi gali garbinti Rusiją šiuo metu vykstančių skerdynių kontekste? Tik vatnykai!
Gerai pagalvokime.
Juk tūkstančių tūkstančiai lietuvių šiandien prisimena Puškiną, mintinai deklamuoja Jeseniną, skaito Gogolį, Dostojevskį ir garbina Bulgakovą. Ir tame nėra nieko bloga. Tačiau, kuomet itin skaudžiai ir asmeniškai priimama bet kokia rusų kultūros, ypač imperinės, kritika, tai rodo, kaip sakė Paksius, kad musyse kažkas negerai.
Problema greičiausiai ta, jog kelios kartos užaugo su rusiška kultūra, save su ja tapatina ir jos smerkimą priima asmeniškai. Skaudžiai. Išgyvena, kaip savasties paniekinimą. Atėmus rusišką kultūrą, galimai netenkama tariamo išsilavinimo ar kultūrinės tapatybės.
Tačiau visa tai tik įrodo problemos gilumą – didžiulės dalies žmonių suaugimą su „ruskij mir“. Iš čia ir kyla didysis konfliktas. Juk beveik niekas nesipiktina dėl Nyčės, Froido, Sartro, Kamiu ir kitų kūrėjų kritikos. Tai tik įrodo, jog „ruskij mir“ užima didelę vietą mūsų savivokoje, kultūriniame gyvenime ir mąstyme.
Ne, mes nesiūlome mesti į pečių visų rusų rašytojų, poetų ir kūrėjų kūrinius. Juos būtina studijuoti tam, kas nori giliau suvokti šovinistines, fašistines „ruskij mir“ ištakas. Mes nedeginame net rusiškų kultūros žurnalų, kuriuose užkoduotas imperinės didybės gaivalas.
Siūlome į Rusijos kultūrą žvelgti iš atstumo. Taip, kaip į visas kitas kultūras. Privalome sužinoti, kodėl ir kokia literatūra yra tikrai gero skonio patiekalas, o kuri – imperinis dvokas.
Taip pat kviečiame intelektualus jungtis, tyrinėjant šovinistinius, imperiškuosius naratyvus rusų kultūroje, ypač literatūroje. Ukrainiečiai tuo jau užsiima.
Ne veltui Kijeve uždaromas Bulgakovo muziejus. Rašytojas buvo aršus ukrainiečių valstybingumo priešininkas. Tačiau tai nereiškia, kad profesoriaus Preobraženskio personažas nevykęs.
Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
