Popierius, aštrus peiliukas ir kantrybė – pagrindiniai 20-mečio Nojaus Žusino kūrybos įrankiai. Karpiniais dar mokykloje susidomėjęs jaunosios kartos tautodailininkas šiandien kuria savitą pasaulį, kuriame lietuvių liaudies meno tradicija susitinka su gamtos, architektūros, astronomijos, mistikos ir abstrakcijos motyvais.
Būdamas vos septyniolikos Nojus surengė pirmąją asmeninę parodą „Juodai baltos vizijos“, o vėliau pristatė ir kitą didelę parodą – „Balti raštai“. Pastarojoje tradicinė tautodailė jau akivaizdžiai jungėsi su šiuolaikine menine raiška.
Nuo tradicinių raštų iki paslaptingų vaizdinių
Nojaus kūryboje galima išskirti kelias kryptis. Vienuose darbuose tęsiamos tradicinės lietuviškų karpinių formos, ypač prieverpstės motyvas, kituose atsiranda gyvūnų, gamtos, architektūros, dangaus kūnų, pasakų ar mistinių vaizdinių.
Tokia kūrybos įvairovė gerai matoma ir jo darbuose: viename karpinyje virš kalnų kybo Mėnulis, kitame skeletą supa drugiai, dar kituose geometriniai raštai susipina su paukščių, augalų ir nežemiškų pavidalų užuominomis.
Tai jau ne vien tradicinių ornamentų kartojimas, bet ir bandymas sena technika kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus vaizduotę. Karpinių menui toks atsinaujinimas nėra svetimas – ši kūrybos sritis nuolat kinta, bet lieka susijusi su tautinių tradicijų tąsa.
Greta laisvesnės vaizduotės Nojus nuosekliai dirba ir su ornamentine tradicija. Dalis jo kūrinių primena subtiliai perkurto liaudies meno ženklus, kuriuose svarbios simetrija, ritmas ir ypatingas kruopštumas.
Svarbiausia – pats kūrimo vyksmas
Nojus yra sakęs, kad prie karpinių jį pirmiausia patraukė ne vien galutinis vaizdas, bet ir pats kūrimo vyksmas. Sumanymas prasideda nuo piešinio, o kartais norimą vaizdą tenka perpiešti ne vieną kartą, kol popieriuje atsiranda tikroji būsimo darbo forma.
Tada prasideda kruopštus karpymas. Dirbant peiliuką reikia dažnai keisti, kad pjūviai išliktų tikslūs ir švarūs, o baigtas kūrinys priklijuojamas prie parinkto pagrindo ir įrėminamas.
Jaunas kūrėjas jau įvertintas
Nojus Žusinas gimė 2006 m. gegužės 2 d. ir šiuo metu studijuoja Kauno kolegijoje. 2024 m. moksleivių liaudies dailės varžytuvėse „Sidabro vainikėlis“ jis tapo laimėtoju, o nacionaliniame ture pelnė trečiąją vietą.
Tais pačiais metais jaunasis kūrėjas buvo įvertintas ir Jonavoje – už kultūrinius bei meninius pasiekimus jam skirtas „Triumfo arkos“ apdovanojimas, o jaunimo apdovanojimuose „Auksinė gulbė“ jis pripažintas metų menininku.
Jaunojo kūrėjo darbai rodo, kad tradicija nėra vien praeities palikimas. Kaip ir tautodailės papročių puoselėtojų kūryboje, čia sena forma atgyja naujai ir tampa šiuolaikinės meninės kalbos dalimi.
Ateityje Nojus norėtų turėti savo galeriją ar kūrybos studiją ir sukurti atpažįstamą kūrybinį braižą, kuris lydėtų jį tolesniame kūrybos kelyje.
