1988 m. liepos 26 d. grupė patriotinio judėjimo aktyvistų kreipėsi į Lietuvos gyventojus, kviesdama visus rugpjūčio 23 d. susirinkti Vilniuje Gedimino aikštėje ir gedulo mitingu paminėti Molotovo – Ribentropo pakto metines.

Kai šis kvietimas buvo paskelbtas per užsienio radiją, iškilo klausimas, kokią poziciją ruošiamo mitingo atžvilgiu turėtų užimti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Rugpjūčio 9 d. Sąjūdžio posėdyje, dalyvaujant visuomenės atstovams, buvo svarstoma ar Sąjūdis parems mitingo organizavimą. Kai kurie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pareiškė neigiamą poziciją dėl dalyvavimo ,,ekstremistų sambūryje’’.

Tačiau jaunieji sąjūdininkai karštai palaikė mintį rugpjūčio 23 d. rinktis Gedimino aikštėje. Jie aiškino, kad Sąjūdis neteks autoriteto tautos akyse, jeigu atsisakys dalyvauti Molotovo – Ribentropo pakto paminėjime. Sąjūdžio prestižui labai pakenkę tai, kad jis nepalaikė liepos 12 – osios demonstracijos dalyvių. Balsų daugumą Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nusprendė paminėti Molotovo – Ribentropo pakto metines ir kreiptis į valdžią leidimo organizuoti mitingą Gedimino aikštėje.

Likus kelioms dienoms iki rugpjūčio 23-osios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai buvo susitikę su LLL (Lietuvos Laisvės Lygos – V. K.) atstovais.

Sąjūdininkai padėkojo LLL už iniciatyvą surengti mitingą, kuri paskatinusi ir juos prabilti apie Molotovo – Ribentropo paktą bei jo tragiškas pasekmes Lietuvai. Buvo sutarta kartu rinktis Vingio parke ir neorganizuoti atskiro mitingo Gedimino aikštėje.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai neprieštaravo, kad mitinge kalbėtų ir vienas LLL atstovas. Tokią kalbą buvo paruošęs A. Terleckas. Katalikų vardu turėjo prabilti Robertas Grigas, vienas iš pernykščio mitingo organizatorių. Niekas nė neįtarė, kad Sąjūdis, paklusęs CK diktatui, nei A. Terlecko, nei R. Grigo neprileis prie mikrofono.

Antano Terlecko kalba

Broliai ir seserys!
Georgijus Jefremovas šių metų rugpjūčio 20 dienos ,,Komjaunimo tiesoje’’ paklausė: ,,Ar glūdi rusuose istorinis pavydas? Ir pats atsakė teigiamai: ,,Valstybė, nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, padarė priklausomas ir pavaldžias kitas tautas, visų pirma, slavus’’.

Iš tikrųjų viduramžiais Lietuva buvo didžiausia ir galingiausia Europos valstybė. 1410 m. liepą Žalgirio mūšyje jungtinei Lietuvos – Lenkijos kariuomenei vadovavo du lietuviai – Vytautas ir Jogaila. Čia, Žalgiryje, buvo sprendžiamas ir slavų likimas.

Objektyviai tik Lietuvos dėka Maskva išsivadavo iš totorių jungo. Tačiau sąmoningai ir šiandien šį faktą Rusijos istorija nutyli. TSRS istorijos vadovėlis moksleiviams perša išgalvotą versiją, esą Rusija buvo paklupdžiusi net Bizantiją, o Lietuva mokėjo jai duoklę. Iš esmės dabartinės Rusijos istorija yra ugro – suomių žemėse susikūrusios Maskvos kunigaikštystės istorija.

Tačiau šovinistiškai nusiteikę rusų istorikai Rusijos istoriją sutapatina su Kijevo Rusios. Sąmoningai slepiamas faktas, kad tik 1480 – aisiais išsivadavusi iš totorių jungo Maskva pradėjo nepriklausomą valstybinį gyvenimą visiškai ant kito etninio pagrindo negu senoji Kijevo Rusia. Kada Maskva pradėjo ginklo pagalba rinkti aplink save slaviškas ugro – suomiškas žemes, Lietuva jau buvo pasiekusi savo galybės zenitą.

Šis istorinis faktas visada kėlė ir rusiškųjų imperialistų pavydą ir iš jo išplaukiančią neapykantą. Tik šios neapykantos vedinas caras Aleksejus Michailovičius 1655 m. taip barbariškai apiplėšė ir sudegino Vilnių. 1795 m. užgrobę Lietuvą, rusų šovinistai stengėsi ,,paneigti’’ istorinę Lietuvos galybę ir pačią lietuvių tautos istoriją. Neapykanta Lietuvai ypatingu žiaurumu prasiveržė spaudos draudimo gadynėje, kurios nežinojo nė viena Rusijos pavergta tauta.

Nors lenkų buvo kelis kartus daugiau negu lietuvių, tačiau carai tokiomis drakoniškomis priemonėmis jų nerusino taip, kaip lietuvių. Ne Varšuvą vadino carai Čiortovgradu, o Vilnių – istorinę Lietuvos sostinę, jos galybės simbolį.

Visiškai neatsitiktinai buvo sugriauta daug Lietuvos istorinių architektūros paminklų, tarp jų Vilniaus Žemutinė pilis, kaip neatsitiktinai buvo siekiama suteikti Vilniui rusiško miesto išvaizdą. Drįstu tvirtinti, kad 1944 – ųjų liepą Stalinas sąmoningai taip sugriovė mūsų sostinės senamiestį.

Sniečkus nugriovė daug galimų atstatyti senamiesčio namų dabartinėje Muziejaus gatvėje tik vykdydamas Stalino valią. Sniečkus leido šovinistui Vl. Mikučianiui sudarkyti Vilniaus senamiestį, gerai žinodamas, kad Stalinas ir Suslovas laiko Vilniaus senamiesčio problemą grynai politine… Visiems žinoma, kad rusiškojo šovinizmo ideologu ir praktiniu jo tikslų vykdytoju keletą dešimtmečių buvo kaip tik Suslovas.

Dar Stalinas stūmė iš TSRS istorijos kurso Lietuvą. Tačiau atskiras, Lietuvai pašvęstas skyrius išnyko iš vadovėlių jau po Stalino mirties. Iš Lietuvos mokyklų buvo išmesta jos istorija, o rusų kalba įvesta net darželiuose. Negalvokite, kad dėl to kalti negudrūs ir nepareigingi rusų biurokratai. Čia ne taip jau sunku įžiūrėti didžiojo dirigento ranką.

Stalinas gerai suvokė, kad rusiškasis imperializmas įvilks jį į generalisimo kitelį ir, užsodinęs ant Sibiro ristūno, pasiųs civilizuotosios Europos trypti. Todėl jis visur ir visada vykdė to imperializmo valią.

Visiškai neatsitiktinai 1939 – ųjų rugsėjyje diktatorius dėjo daug pastangų mainais už lenkiškas žemes gauti sau Lietuvą, nors strateginiu požiūriu Liublino ir Varšuvos vaivadijos buvo vertingesnės už mūsų žemę.

Ne blogiau už mus tai suprato Stalinas ir jo patarėjai. Lietuvos jie siekė senos neapykantos vedini. TSRS VR generolas Serovas pasirašė instrukciją ištremti į TSRS šiaurinius rajonus apie trečdalį estų, latvių ir lietuvių tautų dar 1939 metų spalio 11 dieną, t. y. antrą dieną pasirašius Lietuvos – TSRS Savitarpio pagalbos sutartį… Aneksavus Lietuvą, detalų tremtinių sąrašą sudarinėjo komisarai Gladkovas ir Guzevičius.

Nežiūrint į tai, kad mūsų tauta atmetė Hitlerio planą sudaryti lietuviškus SS legionus ir pasiųsti juos į Rytų frontą, Stalinas niekada už tai nejautė Lietuvai dėkingumo, priešingai – traktavo Lietuvą kaip karinį Vokietijos sąjungininką ir elgėsi su ja daug žiauriau negu su Bulgarija, Rumunija ir Vengrija.

Latviją ir Estiją aplenkė patys žiauriausieji stalininiai 1948 – ųjų trėmimai. Bene tais pačiais metais užgeso ginkluotoji latvių ir estų rezistencija, kai tuo tarpu dar penkerius metus tironas kurstė Lietuvoje partizaninį karą.

Stalininis Molochas pareikalavo iš Lietuvos daug daugiau, palyginus su broliškomis tautomis. Ypatingą Stalino neapykantą Lietuvai rodo neseniai visiems paaiškėjęs faktas. Per 1941 – ųjų birželio trėmimus daugumos šeimų galvos buvo be teismo uždarytos į konclagerius. Jau pirmąją žiemą beveik visi jie buvo išžudyti.

Tačiau Stalinas įsakė šalčiu ir badu numarinti žmonas ir vaikus. Diktatorius, nors labai stokodamas transporto, permetė moteris, vaikus ir senelius į Jenisiejaus bei Lenos žiotis ir ten beveik visus sunaikino. Tokias beprasmiškas žudynes galėjo skatinti tik istorinė neapykanta Lietuvai ir jos žmonėms. Ši neapykanta prasiveržė Suslovo, lietuvių tautos praminto koriku II, raporte Stalinui: ,,Budet litva, no bez litovcav’’.

Tik didžiausi cinikai gali šiandien tvirtinti, kad jie Maskvoje nesuranda 1939 – ųjų rugpjūčio 23 – iosios ir rugsėjo 28 – osios Stalino ir Hitlerio sankcionuoto mirties nuosprendžio Lietuvai. Galiu tokiems patarti, kur rasti tą istorinį dokumentą.

Jau daugiau kaip prieš 25 – erius metus Juodasis metraštininkas Konstantinas Navickas disponavo ne tik slaptaisiais Molotovo – Ribentropo pakto protokolais, bet ir jų pasitarimų stenogramomis. Šie dokumentai padėjo Navickui apginti daktaro disertaciją tema ,,TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 – 1940 metais’’.

Atskira knyga išleistos disertacijos 274 psl. jis rašo, kad 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS ,,vėl gynė lietuvių tautos laisvę ir jos teritorijos neliečiamumą /…/. Tarybinės vyriausybės spiriama ji (Vokietija – A. T.) tereikalavo turėti laisvas rankas bent į trečdalį Lietuvos teritorijos: nuo Baltijos jūros maždaug iki Kuršėnų bei Raseinių, o pietvakariuose- srities su Vilkaviškiu, Liudvinavu ir Kapčiamiesčiu’’.

Galų gale diktatoriai susitarė, kad Hitleris pasitenkins gabalu Suvalkijos. Apie tokį sandėrį disertantas galėjo sužinoti tik iš minėtos stenogramos. Stalinas, aišku, gindamas teritorinį Lietuvos vientisumą, 1940 – ųjų birželio 15 – ąją pasigrobė iš savo sėbro (užsiėmusio Paryžiaus išvadavimu) panosės aną Suvalkijos gabalą, už kurį vėliau, kaip žinome, buvo priverstas sumokėti 7, 5 mln. dolerių, t. y. maždaug tiek, kiek 1867 m. JAV sumokėjo Rusijai už Aliaskos 1, 5 kv. km.

Siūlau daktaro Navicko archyvą parodyti ,,Novosti’’ agentūros direktoriui Falinui ir Stalino ,,Trumpojo kurso’’ specialistui Mykolui Burokevičiui, nes ir tas apsimeta nieko negirdėjęs ir nematęs.

,,Sąjūdžio žinios’’ perspausdino puikų esto Endelio Nirko straipsnį ,,Atsitiktiniai suklydimai?’’ Argi iš tikrųjų ,,tautą netgi jos gyvenimo ir mirties klausimais galima vedžioti už nosies iki bedugnės krašto?’’. Mes nenorime būti apkaltinti, kad trukdome Gorbačiovui įgyvendinti jo persitvarkymo programą. Tačiau nenorime tapti trąša ir naujajam rojui.

Reikalaujame Maskvą viešai pripažinti, kad TSRS 1939 m. rugpjūčio 23 – iąją, rugsėjo 28 – ąją ir 1940 m. birželio 15 – ąją įvykdė Lietuvos atžvilgiu agresijos aktą, paskelbti konkrečią datą, kada bus likviduotos politinės ir karinės tos agresijos pasekmės.

Korikas II nejuokavo, grasindamas palikti Lietuvą be lietuvių. 1945, 1948, 1949 m. man dažnai atrodydavo, kad dar vienas dūris į nukryžiuotos Lietuvos širdį, ir ją stribai užkas pamazgų duobėj, kaip dešimtis tūkstančių jos dukrų ir sūnų.

Ačiū Dievui, kad Jis 1953 m. pasiuntė Staliną pas jo sėbrą Hitlerį… Ačiū tiems, kurie rizikuodami savo gyvybe, kovojo už Lietuvos teisę gyventi. Kokia laimė matyti šiandien tokią gausią minią, švytinčią viltimi pamatyti laisvą Lietuvą laisvų Europos tautų šeimoje.

Roberto Grigo kalba

Kreipiuosi į jus jaunosios katalikų kartos vardu. Religingi žmonės sudaro žymią mąstančio mūsų jaunimo dalį ir jų nuomonė turi būti išsakyta šią nacionalinio gedulo dieną, tautos forume.

Pradžioje mažas ekskursas į netolimą praeitį: kai prieš metus pirmąkart susirinkome paminėti dviejų fašistinių diktatorių suokalbio, aplink Adomo Mickevičiaus paminklą besisukiojantys saugumiečiai murmėjo: ,,Betrūksta, kad trispalvę iškeltų!’’

O šiandien, broliai! Apsidairykime! Taigi padarytas didelis žingsnis į priekį. Anot Kazio Bradūno: ,,Ledynai traukiasi į šiaurę. Sukilėlė ugnis morenose dega’’. Tad šiandien, kai mumyse išaugęs tiesos alkis jau įveikia baimę, pasvarstykime Molotovo – Ribentropo pakto įtaką Tėvynės likimui, suverenitetui, pamąstykim apie jos dabartį ir ateities galimybes.

Oficialioji versija iki šiol kartoja, kad 1940 m. demokratiškai išrinkto liaudies seimo valia Lietuva įstojo į TSRS sudėtį, toliau pasilikdama suverenia valstybe. Keletu iškalbingų faktų, paimtų vien tiktai iš tarybinės spaudos, noriu paryškinti tą ,,suverenumą’’ ir liaudies seimo ,,teisėtumą’’.

Spauda rašė: ,,Įvedus Raudonosios armijos įgulas, Molotovas ultimatumu pareikalavo sudaryti Lietuvoje Kremliui priimtiną vyriausybę’’. Pamėginkime įsivaizduoti: Reiganas atvyksta į Maskvą ir komanduoja skyrimams į politbiurą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą…

Kažin, ar po to vadintume Tarybų Sąjungą suverenia… Bet tai ne viskas: įvedamos papildomos Raudonosios armijos įgulos, vyksta masinės demonstracijos, atsiranda liaudies seimas, kuris nuveda Lietuvą į Stalino glėbį. Tuo pat metu analogiška ,,istorinė būtinybė’’, tariant vadovėlių žargonu, įgyvendinama Latvijoje ir Estijoje. Keistokas šis sinchroniškas apsidraudimas, ar ne?

Tarytum mūsų tautos būtų susitarusios ir tik telaukė, kaip čia įsiprašyti ,,broliškon TSRS tautų šeimon’’, apie kurios badaujančią ekonomiką ir masines represijas Pabaltijyje buvo puikiai žinoma. Vaizdumo dėlei pažvelkime į atvirkščią variantą. Į Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją įvedama NATO armija, ten vienu metu staiga pasikeičia vyriausybės ir trys šalys pareiškia laisvanoriškai stojančios į Šiaurės Atlanto karinę sąjungą.

Kažin ar daug ką toks savanoriškumas įtikintų… Bet eikime toliau. Liaudies seimas paskuba inkorporuoti mus į TSRS, ir liaudis tuoj pat apiberiama ,,socializmo pranašumų’’ dovanomis: čia ir birželio 14 – oji, žvėriškos deportacijos, ir cenzūra, istorijos klastojimas, tikinčiųjų persekiojimas, ekonominis teroras, partijos kadrų korupcija.

Visa tai buvo iki šios dienos – tai pripažįsta dabar ir legali spauda. Ko imasi prieš minėtas blogybes, ypač prieš kruviniausią iš jų – prieš trėmimus – ,,suverenios’’ socialistinės Lietuvos liaudies seimas, Sniečkaus, Paleckio vyriausybė? Į tai atsako buvęs čekistas Todesas ,,Gimtajame krašte’’: Jeigu LKP būtų pasipriešinusi trėmimams, ji ir jos vadovai būtų atsidūrę kartu su savo aukomis.

Štai kokia ,,nepriklausoma’’ buvo į TSRS įtraukta Lietuva! Štai kokia ,,savarankiška’’ buvo (ir liko) vadinamoji jos vyriausybė! Lietuviai, kaip jums patinka toks ,,suverenumas’’?! Manau, kad geriausiai jį paaiškina slaptuose Molotovo – Ribentropo protokoluose esanti frazė: ,,Kai TSRS imsis specialių priemonių Lietuvos teritorijoje…’’

Raudonosios armijos įvedimas, po to surežisuotas liaudies seimas ir jį sekęs Lietuvos įjungimas į TSRS – tai ir buvo ,,specialiosios priemonės’’, sumanytos Molotovo – Ribentropo paktu. Su mūsų liaudies valia ir siekimais tai neturi nieko bendro. Ryškiausiai šis valdančiųjų svetingumas savo liaudžiai pasireiškė dešimtmečių kovoje prieš tautinę sąmonę ir kultūrą.

Kas mums melavo per istorijos pamokas?! Kieno įsakymu? Kas mums uždraudė Himną, Vytį, Trispalvę? Pietario ,,Algimantą’’, Vaižganto raštus, Kudirkos satyras?

Kas teisė ir iki šiol tebekankina žmones, niūriais Brežnevo laikais drįsusius protestuoti prieš blogybes, šiandien pripažįstamas ir smerkiamas? Broliai komunistai, aš krikščionis, ir man sunku, nesinori nieko skaudinti, bet teisingumas reikalauja pasakyti: be galo tikslus buvo praeitąkart Vingio parke išsakytas lozungas: ,,Partija vadovavo terorui ir stagnacijai’’. Kas buvo valdžioje – tas ir vadovavo, tas atsakingas. Dori žmonės turėtų atsiprašyti savo tautos ir savo liaudies. Darbais atsiprašyti.

Tokios 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasekmės Pabaltijui. Dabar pamėginkim kartu pažvelgti į ateitį. Kaip galime išsaugoti tautą nuo mirties? Kuo galime priartinti visišką nepriklausomybę?

O atsekime, kaip mes pasiekėme dabartį, tegul ir dalinį, tik sąlyginį palengvėjimą? Žmonės kentėjo, ėjo į lagerius, leidosi šmeižiami ir diskriminuojami, bet neišsižadėjo krikščioniškojo palikimo ir tautinių simbolių.

Tyli, nekalta kančia, jos pagimdyta kūryba, idėjos ateinančioms naujoms kartoms kalbėjo garsiau už šimtabalsę melo propagandą. Kai legali spauda įžūliai apgaudinėjo tautą, pogrindžio leidiniuose pasiryžėliai demaskuodavo antinacionalinius išpuolius (per ankstyvą dvikalbystę, ekologinę tragediją, kultūrinį diktatą iš Maskvos).

Tai buvo prieš 10 – 20 metų, kai tankų vikšrai sutraiškė Persitvarkymą Prahoje. Tie ištikimieji sąžinės riteriai, kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, V. Petkus, B. Gajauskas, G. Iešmantas buvo nuteisti, pavežėti caro metodais už Uralo ir iki šiol kaltinami ,,nacionalizmu, agitacija ir propaganda’’.

Bet jų auka pratęstos idėjos nežuvo ir šiandien, atėjus patogiam momentui, plūstelėjo viešumon masinio judėjimo Nemunu. Ir mes turime šiuo keliu eiti iki nušvis tautos svajonės – visiškos Nepriklausomybės diena. Svarbus visuomeninis ir moralinis lietuvių laisvės faktorius yra Katalikų Bažnyčia. Katalikai, rimtai naudokimės mūsų turimom gyvenimo priemonėm. Į mūsų būtį atėjęs Kristus pavers mus kiekvieną asmenybe, mažyte Laisvės tvirtove.

Jeigu tokių nepalenkiamų, kompromisų nepažįstančių asmenybių tautoje bus dauguma – Lietuva bus laisva! Šiandien, kai mūsų egzistavimo pagrindams realiai graso fizinio sunaikinimo ir išsigimimo pavojai, aš nepabijosiu senamadiško, užmiršto žodžio, sakydamas: – Mergaitės, būkite skaisčios! Jūsų įsčiose – Lietuvos ateitis. Nuo jūsų priklauso, ar jūsų kūdikiai gims normaliose šeimose ir apskritai ir apskritai ar jie gims.

Skaudu, bet dabar Lietuvoje negimusių kūdikių abortais nužudoma tiek, kiek pokario metais žuvo partizanų – apie 50 000. Tauta nusižudys, jei dėl jos savanoriškai neprisiimsime gausios šeimos teikiamų sunkumų.

Motinos, tėvai! Tegul mažieji auga teisingumo, pagarbos mūsų istorijai ir kalbai atmosferoje. Auklėkime vieni kituose žūtbūtinę nuostatą – ,,Nors ir viską prarasiu, melui reveransų nedarysiu, nė per nago juodymą!

Nors ir kaip nukentėsiu – prie tautiečių pjudymo, Bažnyčios niekinimo, gamtos niokojimo neprisidėsiu!’’.

Ak, jei tie uniformuoti ir neuniformuoti mūsų broliai, pravardžiuojantys mus ekstremistais, ieškantys kiaurose mūsų kišenėse nebūtų dolerių, – jei jie žinotų, kokia laimė taip gyventi!

Gyvenkime taip kasdienybėje, ir garantuotai pasieksime Molotovo – Ribentropo pakto pasekmių likvidavimą!
LIETUVA BUS LAISVA!

Šaltinis:
1. Nepasakytos kalbos Vingio parke. – Vytis. – Nr. 8. (Lietuvos Laisvės Lygos periodinis leidinys). – 1988 m. rugsėjis – spalis. – Vytis Nr. 7 – 8. – 1995 05 13. – P. 77 – 81.