Balandžio 18 d. gerokai pavėluotai, prasidėjus antram metų ketvirčiui, Lietuvos Vyriausybė pagaliau patvirtino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) metų minėjimo planą.
Seimas pernai metų lapkričio mėnesį, atsižvelgęs į „išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos valstybingumui, nepriklausomos ir demokratinės valstybės tęstinumui“, 2018-uosius metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais.
Deja, patvirtindama šį kuklų Sąjūdžio metų minėjimo planą vyriausybė jo įgyvendinimui neskyrė lėšų. Nors Seimo nutarime dėl 2018-ųjų Sąjūdžio metų reikalavimas numatyti valstybės asignavimus šiam planui yra įrašytas. Tad Kultūros ministerijos galimybės ką nors rimtesnio nuveikti yra gerokai apribotos ir visas siūlomas minėjimo plano priemones teks įgyvendinti kiekvienai įstaigai„iš esamų lėšų“…
Didžioji dalis numatomų Sąjūdžio 30-mečio minėjimo plano renginių turėtų vykti Lietuvos rajonuose. Ketinama surengti šiai progai skirtų įvairių parodų, pokalbių, šviečiamųjų renginių. Seime ruošiamasi sušaukti konferenciją „Istorinės paralelės: 1917-ųjų Lietuvių konferencija Vilniuje ir 1988-ųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas“. Katedros aikštėje ir Vingio parke žadama atidengti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingus įamžinančias atminimo lentas.
O Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija įsipareigoja parengti ir parodyti dokumentinių filmų retrospektyvą „Iš LRT aukso fondo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui – 30“ bei nušviesti Sąjūdžio metų renginius.
LPS iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila Alkas.lt paklaustas kaip vertina Lietuvos valdžios pastangas minint šią mūsų valstybei svarbią sukaktį, sakė pasigendąs Sąjūdžio metų minėjimo valstybiniu lygmeniu. „Joks valstybinis minėjimas kol kas dar neprasidėjo. Vyksta tik tam skirti pačių piliečių visuomeniniai renginiai. Trūksta aiškios Sąjūdžio metų minėjimo sampratos, istorinės atminties gaivinimo tikslų ryšio su Vyriausybės patvirtinto plano priemonėmis. Kol kas stebime gana atsainų, rutininį požiūrį į šią valstybinės reikšmės sukaktį“.
Pasak G. Songailos, visuomenė turėtų iš tiesų pajausti, kad šie metai yra Sąjūdžio metai. Žmonės turėtų būti kviečiami aktyviai įsijungti į Atgimimo Sąjūdžio minėjimą, apmąstyti Sąjūdžio patirtį ir jo veiklos reikšmę Lietuvai, suvokti tų laikų ryšį su šiandiena.
„Juk istorinė atmintis bėgant metams savaime silpsta, tad reikalingos sąmoningos valstybės pastangos nukreiptos į jos sustiprinimą. Manau, kad esminių valstybės įvykių bei reiškinių minėjimo poveikis neturėtų tuoj lyg niekur nieko išgaruoti, todėl reikėtų neapsiriboti vien tik trumpalaikiais renginėliais. Pavyzdžiui, turėtų būti rimtai imamasi ir Sąjūdžio istorijos šaltinių skelbimo. Belieka tikėtis, kad viskas dar įsibėgės ir bus neapsiribota tik vienkartiniais proginiais memorialiniais renginiais“, – sako G. Songaila.
“Vyriausybė prisiminė, kad šie metai paskelbti Sąjūdžio metais”
Viskas būtų labai puiku. Tačiau jau mes šiuos metus turime kaip Adolfo Ramanausko – Vanago metus. Juos irgi turime švęsti, minėti, prisiminti, apie tai galvoti. Tai kai tie patys metai įvardinami daugeliu vardų, taip yra IŠPLAINAMO vertė to, ką švenčiame.
Beje, 1988 m. birželio 3 d. susirinkimui pirmininkaujančiam akademikui Vilkui priešinantis, kad būtų koks nors judėjimas sukurtas, Skučui iniciavus ir paleidus per salę poperiaus lapus pasirašymui į kuriamą judėjimą vyko pačių susirinkime dalyvaujančiųjų asmenų įsirašymas. Ši iniciatyva – spaudimas negalėjo būti nereikšmingas tame susirinkime įkuriant Sąjūdį. Pasiryžusių įsirašyti asmenų radosi ne per daugiausiai, kiti į tuos įsirašančiuosius žiūrėjo išgąstingomis akimis, ypač išgąstingai į tai žiūrėjo susirinkime dalyvavę rašytojai, įsidėmėdami tuos, kurie rašėsi. Jie ir kiti žinomesni asmenys patys į taip kuriamą judėjimą nesirašė. Taigi sąjūdį buvo bandyta įkurti ir tokiu pačių įsirašymo būdu. Inciatyvinė grupė buvo išrinkta procesiškai gerokai vėliau – susirinkimo pabaigoje. Tai vyko tarsi spontaniškai – susirinkimui baigiantis tribūnoje ant pakylos pirmininkautojo nekviesti pasirodė Medalinskas su Vaišvila. Medalinskas iš tribūnos vardino ir rašė į Inciatyvinę grupę siūlomų asmenų pavardes, o balsuojant susirinkimas tiems siūlymams pritarė. Vienas asmuo iš salės pasisiūlė į Inciatyvinę grupę pats, sakęsis norintis rūpintis pradėto nacionalinio stadiono statyba, kuris, beje, nebaigtas dar ir šiandien riogso, bet salei, viešumai šis asmuo nebuvo girdėtas kaip veikėjas, taigi salė jo kandidatūrai nepritarė. Išrinkus iniciatyvinę grupę, regis, Vaišvilai pasiūlius salė pritarė, kad judėjimas vadintųsi Sąjūdis. Susirinkimo pritarimu į sąjūdį tas pačių įsirašiusiųjų asmenų sąrašas buvo prijungtas prie Inciatyvinės grupės dokumento. Taip radosi Sąjūdžio iniciatyvinę grupė – Sąjūdis. Tai keletas istorinių Sąjūdį įkurusio susirinkimo eigos detalių. Įdomu būtų sužinoti ir apie tų save į Sąjūdį įsirašiusiųjų drąsuolių – pirmeivių, savanorių asmenybes. Juk pasiryždami tokiam žingsniui, be abejonės jie suvokė, kas dėl to sovietmečio laikais galėjo jų laukti… Be abejonės šį nutylimą įsirašiusiųjų sąrašą kaip istorinį dokumentą derėtų paviešinti Sąjūdžio 30-mečio proga arba nors jo faksimiles padovanoti tiems asmenims ar jų šeimoms prisiminimui.
Labai gražiai pasakojate. Ten neteko būti ir net žinoti, kad ten tuo metu kažkas vyko. Niekas nepranešė, spaudoje skelbimų nebuvo. Taigi, p. Vilna, būtų labai įdomu sužinoti kas ir kaip į tą salę susirinkti pakvietė. Būčiau labai dėkingas. Turiu šiek tiek kitokią informaciją, negu Jūs sakote: “Išrinkus iniciatyvinę grupę, regis, Vaišvilai pasiūlius salė pritarė, kad judėjimas vadintųsi Sąjūdis.”. Pagal Kęstučio Urbos paliudyjimą, Sąjūdžiui Sjūdžio vardą pasiūlė Artūras Skučas. Jeigu norėsite, surasiu nuorodą.
Pasivadinimo Sąjūdžiu atsiradimo klausimas gali būti sudėtingesnis. Mat, Vilniuje Sąjūdžio vardas buvo žinomas jau nuo 1981 metų, kai Vilniuje saveiksmiškai – disidentiškai jau veikęs keli metai iki tol Statybininkų blaivystės klubas tais metais pasivadino „Sąjūdžio“ vardu. Faktas yra tai, kad tą 1988 m. birželio 3 d. susirinkime MA salėje kalbų apie judėjimo vardą nebuvo. Išrinkus judėjimo Inciatyvinę grupę Vaišvila, dar stovėdamas su Medalinsku prie tribūnos, pažymėjo, kad estai savo įkurtą judėjimą pavadino Liaudies frontu, o Lietuvai lygiuojantis su jais geriausiai tiktų Sąjūdžio vardas. Salė tam pritarė. Iš kur šis vardas Vaišvilos galvoje atsirado sunku spręsti. Gali būti, kad apie vardą jo su kitais buvo kalbėta iš anksto.
Organizuotą judėjimą iš apačios jau buvo bandyta įkurti dieną prieš tai Verkių rūmuose vykusiame renginyje, bet rūmų direktoriui priešinantis tai padaryti nepavyko. Tačiau dėl to nusiminta nebuvo, nes Mokslų akademija skelbė, kad jos salėje birželio 3 d., t.y. kitą dieną, vyks diskusija apie ekonominį suverenitetą ir konstitucijos pataisas. Apie tai skelbimai buvo kūrybinėse sąjungose, pačios MA institutuose. Be to, apie tai vienas kitam pranešė telefonais, kūrybinės sąjungos skambino savo nariams. Be abejonės vienas kitam perdavė ir apie judėjimo įkūrimą. Taip sužinant vienam per kitą ir prisirinko sausakimša MA salė. Juk tuomet ekonominis suverenitetas jau buvo daugeliui laibai įdomus, jis daugelį traukė kaip Lietuvos kova dėl ekonominės laisvės. Tai va taip, trumpai sakant, 1988 m. birželio 3 d. įvyko susibūrimas MA salėje ir tokio istoriškai reikšmingo Sąjūdžio susikūrimas.
Taigi chaotiškumo tame tikrai būta. Prisimenu tą laiką taip, kad atrodė tokia gėda prieš estus, buvome užsistagnavę kaip reikia. O čia šast…. ir susikūrė. O tai ką tokio kalbėjo apie tą ekonominį savarankiškimą, gal kokį dokumentą priėmė? Labai įdomus momentas. Labai svarbu suvokti, kaip tas “daigas” ekspromtu atsirado, kodėl nesupakavo? Galima iš pradžių jau kontroliavo?
Visi ir viskas buvo stebima. Ateidavo KGB-istai ir sakydavo – mes Jūsų nepakuojame ir duodavo suprasti, kad jei perestroika laimės… gal ir mūsų nepakuosite.
Jūs čia apie ‘Sąjūdį M.Gorabačiovo persitvarkymo politikai remti’?
🙂 🙂 🙂
Sąjūdžio “daigo” „nesupakavo“ todėl, kad jau buvo “perestroika”. Kai Saugumo komiteto pirmininkas Eismantas liepos pradžioje ėmė grasinti, kad už antitarybinę veiklą Iniciatyvinę grupę suimsiąs, tai tuojau pat – liepos viduryje Gorbačiovas į Vilnių atsiuntė Jakovlevą išsiaiškinti. To rezultatas – Eismantas buvo iš pareigų nušalintas, o į Saugumo komiteto pirmininko pareigas paskirtas buvęs jo pavaduotojas rusiška pavarde. Taip Sąjūdžio “daigas” gavo palaiminimą augti… Saugumas Lietuvoje tapo “perestoikiškai” pastatytas į savo vietą. Dabar jau gyvenimas yra nuėjęs taip toli, kad visa tai jau užmiršta, mažai kam atrodo, kad tai yra svarbi istorija. Tačiau Lietuvos (Tautos) Sąjūdžio indėlis į tuo metu Europoje, o per tai ir pasaulyje vykusį pasikeitimą, yra prie pačių didžiausių. Nepamirškime būti jo verti. Vienybėje – jėga…
Ačiū! Ypač – už paskutinį sakinį. Tikiuosi, yra ausų, kurios tai išgirs ir supras.
Nenuostabu, kad žmonės nesirašė – juk neturėjo garantijos, jog tai ne provokacija, jog tą sąrašą ne užsislaptinęs kgbistas per rankas paleido, kad patiklieji savo iniciatyva jiems patys save įduotų…
+++
Niekus kalbate ir tiek, ne tokios “garantijos” tada susirikusiems buvo galvoje. “Pasiryžusių įsirašyti” į judėjimą ir tokio sąrašo pagrindu jį įkurti “radosi ne per daugiausiai” dėl to, kad tai pasiūlęs Skučas didžiumai salės buvo per menkai žinoma figūra lyginant su susirinkimui pirmininkavusiu akad. Vilku, kuris visus salės bandymus pereiti prie judėjimo įkūrimo klausimo atmušinėjo, – buvo kategoriškai prieš. Tą savo poziciją Vilkas išlaikė iki pabaigos, – nesutiko, kad būtų renkamas į Iniciatyvinę grupę. Nors kartu su juo susirinkime dalyvavusieji jo kolegos pranešėjai Bulovas ir Rajeckas pasiūlymui, kad būtų renkami, neprieštaravo ir buvo išrinkti į Iniciatyvinę grupę. Neliko neįvertintas ir Skučo iniciatyvumas – salė pritarė jo kandidatūrai ir jis buvo išrinktas taip pat. Tai tiek dar tų smulkesnių faktų, be kurių, kaip matyti, gali rastis iškreiptų to įvykio supratimų.