D. Kuolys. „Lietuva 2050“ – visa, ką išgali lietuviškos galvos?

Neramiais, neaiškiais, grėsmingai laikais lietuviai turėtų „sugrįžti į lietuviškas galvas“ – sakė Sigitas Geda.

Laikai tikrai neramūs, neaiškūs, grėsmingi. O ką veikia lietuviškos galvos?

Kai kurios jų, kartu su mūsų vyriausybe, pamėgino nubrėžti krašto viziją – po trisdešimties metų būsiančios Lietuvos paveikslą. Šį paveikslą – kaip valstybės dokumentą – vyriausybė pateikė Seimui tvirtinti. Ar jis neturėtų dominti ir už Seimo mūrų likusių lietuvių? Juk patvirtintu dokumentu daug metų remsis valstybės tarnautojai ir politikai, leisdami mūsų pinigus konkretiems darbams ir programoms.

Vyriausybės svetainėje paskelbtas tekstas „Lietuva 2050“ pagrįstas senu, dar XVIII amžiuje prancūzus revoliucijon pastūmėjusiu tikėjimu, kad valdžią įgiję pažangūs žmonės gali sėkmingai į pažangą ir laimę nuvesti visą visuomenę. Valstybę valdantys yra pajėgūs ne tik atsakyti į išsikeltą klausimą „kas mums yra geras gyvenimas 2050 metais“, bet ir tokį gyvenimą visiems suteikti.

Taigi kokią ateitį mums siūloma laikyti gera? Kokia bus toji valstybė, kurioje mums „norėsis gyventi ir kurti, kurią norėsis saugoti“?

Pasak mūsų vyriausybės, „realizavusi viziją“ Lietuva bus:

1) „atpažįstama kaip brandžios demokratijos valstybė su stipria demokratine kultūra“;

2) „stipri, atspari ir kūrybinga šalis, nes kiekvienas jos gyventojas yra išsilavinęs ir pasirengęs ateičiai“;

3) „užimanti kertines pozicijas globalios vertės grandinėse, nes ji kuria ir eksportuoja pasaulinio lygio žinias bei inovacijas“;

4) „aktyvi ir konstruktyvi tarptautinės sistemos veikėja“, „pajėgi sutelkti vakarietiškų demokratijų koalicijų veiksmus savo lyderyste ir pavyzdžiu“;

5) „šalis, kur gali greitai pasiekti to, ko reikia žmogaus gerovei“.
Į tokią Lietuvą, vyriausybės įsitikinimu, mus atves „demokratija ir švietimas“ – „kertiniai raidos faktoriai“.

Deja, deja, pati vizija ir joje išdėstytas demokratijos bei švietimo supratimas verčia abejoti, ar pažadėta Lietuva tikrai bus valstybė, kurioje daugumai lietuvių „norėsis gyventi ir kurti“. Mat demokratiją mes raginami visų pirma suvokti kaip „stiprių valdžios institucijų“ veikimą: būtent jos „naviguos neapibrėžtumo sąlygomis ir telks visuomenę bendriems tikslams“.

„Lietuviškosios demokratijos“ esmė – ne stipri visuomenė, bet stipri valdžia. Tikima, kad „stiprios valstybės institucijos“ gebės „numatyti būsimus pokyčius, tinkamai nustatyti vystymosi prioritetus ir juos nuosekliai įgyvendinti, bendradarbiaudamos su visuomene ir kitais sistemos veikėjais“.

Tos „stiprios, patikimos ir skaidrios institucijos“ savaime sukurs ir „pasitikėjimą valstybe“. „Dauguma Lietuvos piliečių pasijus savo valstybės šeimininkais“ – „aktyviai dalyvaus rinkimuose ir viešųjų klausimų svarstymuose“, į kuriuos juos įtrauks „stipri valdžia“. Įsidėmėtina: ne bus, bet tik „pasijus“.

Supaprastintame vizijos tekste ši nuostata išdėstoma gerokai aiškiau: „Ateityje Lietuva turės dar labiau rūpintis, kad įvairūs jos gyventojai būtų patenkinti valdžia“.

Ir visoje vizijoje – nė žodžio apie savivaldą. Nė žodžio apie visuomenės stiprinimą, jos savarankiškumo ir moralinio audinio atkūrimą. Nė žodžio apie didesnes piliečių galimybes tiesiogiai dalyvauti bendrus vietos ir valstybės reikalus tvarkant. O kadaise Povilas Višinskis lietuvius mokė: „Demokratija – tai savivalda“.

Vyriausybės sukurtas dokumentas „Lietuva 2050“ atmeta mūsų Konstitucijos nuostatą: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“. Ir palieka tik antrąją jos dalį: „per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.

Antrasis „kertinis raidos faktorius“ – švietimas – vizijos autorių taip pat suprantamas labai savotiškai. Jam keliamas tikslas – „ateičiai pasirengęs, atsparus ir laisvas žmogus“. Ir čia pat nuvalkiota „skambančio molio“ banalybė: „Dėmesys kokybiškam ir prieinamam švietimui – šios ambicijos pamatas“.

Pasak vizijos, būsima Lietuvos „mokykla veikia tarsi mažas visuomenės modelis, kuriame gyvenimas vyksta pagal tuos pačius principus kaip ir už jos ribų: visi gali jaustis tiek pat svarbūs ir girdimi…“ Ir vėl įsidėmėtina: ne būti, bet „jaustis“!

Ir kertinis klausimas: jei mokykla bus tik mažas esamos visuomenės modelis, kaip ši visuomenė tobulės?

Taip pat sužinome, kad po trijų dešimtmečių mokykloje bus „daugiau dėmesio atkreipiama į kritinį mąstymą, psichologinį atsparumą, medijų, ekologinį ir finansinį raštingumą“. Ar šitokio „dėmesio“ ir pasitelkto dirbtinio intelekto ateities švietimui tikrai pakaks?

Vizijos rengėjai mus guodžia: „Kartu užtikrinamas žinių kanono branduolys, kuris leidžia formuotis bendrai kultūrinei tapatybei, integruojant tautinių bendrijų kultūras ir sudarant galimybę joms skleistis“. Tačiau taip ir lieka neaišku: kas tas „žinių kanonas“ ir jo „branduolys“? kieno „kultūrinei tapatybei“ jis „leis formuotis“? kur „integruosis tautinių bendrijų kultūros“?

Pastebėkime: vizijoje – nė žodžio apie piliečių politinio ir kultūrinio raštingumo stiprinimą, nė žodžio apie politinės įvairiakilmių Lietuvos žmonių tapatybės ugdymą mokyklose, nė žodžio apie pačių mokyklų ir universitetų bendruomenių savarankiškumą.

„Kultūra yra šios vizijos pamatas“ – sako vyriausybė. Tačiau švietimas šioje vizijoje net nesuvokiamas kaip tautos kultūros dalis, kaip esminis laisvos tautos savikūros būdas.

Pačios tautos sąvokos dokumente pabrėžtinai vengiama.
***
Ateities vizijas brėžiantys tekstai paprastai daugiau pasako apie dabartį nei apie rytdieną. Jie atskleidžia vizijų braižytojų požiūrį į visuomenę ir valstybę, jų jausenas ir baimes.

Atkūrėme valstybę, o vaikštome joje baugiai ant pirštų galų, – yra sakęs Vincas Mykolaitis-Putinas apie Vasario 16-osios Respubliką.

Regis, tokį mūsų vyriausybės baugulį išduoda ir nutylėjimų bei eufemizmų kupinas dokumentas „Lietuva 2050“. Jame bijoma atviriau pasakyti, kokie mes, lietuviai, šiandien esame, dėl ko skaudžiausiai išgyvename, kokie norime išlikti, kokie geidžiame būti.

Kaip pokolonijinei tautai mums vis dar svarbiau ne būti, bet atrodyti. Iškalbingas yra vyriausybės pateiktas vizijos įgyvendinimo rodiklis: „Lietuvos, kaip pirmaujančios šalies, atpažįstamumas užsienyje“.

Autorius yra kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, politikas.