Ketvirtis amžiaus atkurtos valstybės gyvenimo. Regis, šis laikas galėjo tapti nueito Lietuvos Respublikos kelio ir jo galimos tąsos rimtesnių svarstymų metais. Tačiau netapo. Lietuvos bendruomenė tokiems svarstymams pristigo ir intelektualinių galių, ir noro. Prieš metus istoriko Zenono Norkaus studijoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ iškelti esminiai, „nepatogūs“ krašto raidos klausimai taip ir liko lėkštėjančioje viešumoje neaptarti.
Pokolonijinės, tikrojo savarankiškumo neatgavusios visuomenės būklė? 1990-aisiais atkurta mūsų Respublika – iki šiol be turinio, be pamatų. Ir net be pamatų rengimo programos. Neišmokta pagrindinė prieškario valstybės pamoka: laisva Lietuva negali išlikti be laisvų lietuvių, be savarankiškos visuomenės, be politinės tautos, be atvirose diskusijose išsiugdyto „bendro proto“ – bendruomenę telkiančios išminties.
Įsidėmėtina prieš šimtmetį – 1915-aisiais – Vilniuje atidarytos pirmosios lietuviškos gimnazijos nuostata: „stengties kiek galima išdirbti liuosus, atvirus, įsitikėjimu paremtus santykius“. Taigi dar vokiečių valdomoje Lietuvoje mokyklai keltas uždavinys kurti tautą kaip Respubliką – laisvų, atvirų, vienas kitu pasitikinčių žmonių bendruomenę. Išsyk po Stalino mirties jaunas lietuvių intelektualas Vytautas Kavolis Jungtinėse Amerikos Valstijose brėžė Lietuvos atkūrimo gaires. Jose teigė, kad atgavus nepriklausomybę po sovietų despotijos svarbiausia bus atkurti laisvą visuomenę – atgaivinti žmonių visuomeniškumą ir jų tarpusavio pasitikėjimo ryšius. Jau Sąjūdžio metais politologas Aleksandras Štromas įspėjo: lietuviams visų pirma reikia rūpintis ne demokratija, bet politėja – laisva politine žmonių bendruomene, nes, neįsteigus politėjos, Respublikos, nebus ir tikros demokratijos. Būtent siekį sukurti Lietuvos politinę bendruomenę 1988-aisiais skelbė pirmoji Sąjūdžio suvažiavimo rezoliucija „Dėl Lietuvos visuomenės vienybės“: būtina atgaivinti tautos savarankiškumą ir užtikrinti visiems piliečiams „vienodas galimybes dalyvauti valstybės valdyme“, „atkurti visų Respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę“.
Po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenė išgyvena pasitikėjimo krizę ir politinio savarankiškumo stoką. Kaip rodo Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, daugiau nei pusė lietuvių šiandien yra įsitikinę, kad pilietiškai aktyvus, laisvas žmogus mūsų valstybėje gali sulaukti susidorojimo ir šmeižto. Kad ši baimė pagrįsta, visuomenei simboliškai paliudijo Romualdo Ozolo ir Algirdo Patacko, dviejų šiemet išėjusių valstybės kūrėjų, kritikavusių dabartinės valdžios sprendimus, išlydėjimas: „elitiniu“ leidiniu pasiskelbęs „Veido“ žurnalas mirusius Sąjūdžio vyrus išvadino „valstybės kenkėjais“, „nepriklausomybei priešiškais asmenimis“, „Lietuvos laisvės kelio priešininkais“.
Siaurėja tiek krašto viešoji erdvė, tiek valstybės politinė darbotvarkė. Joje nelieka esminių bendruomenės kūrimo, jos likimo ir išlikimo klausimų. Kas šioje darbotvarkėje turėtų rastis?
Teisingumo užtikrinimas – kaip būtina piliečių pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga. Švietimas – kaip laisvų būti pajėgių piliečių, kaip laisvos ir kūrybingos politinės tautos ugdymas. Kryptinga ekonominė ir socialinė politika – kaip pamatų piliečio ūkiniam savarankiškumui ir asmens orumui klojimas. Tikros visuomenės savivaldos ir atviros viešosios erdvės – kaip Respublikos esmės – įtvirtinimas.
Regis, prabėgus amžiaus ketvirčiui, derėtų grįžti prie laiku nenuveiktų savarankiškos Lietuvos visuomenės stiprinimo darbų.
Kai noriu karčiai pasijuokt, pasižiūrau į šį žmogų. Aš jam mielai įteikčiau Makiavelio premiją. Gal kas prisimenate jo veiklą būnant Lietuvos švietimo ministru? Tai jis lietuvišką žodį, nusakantį švietimą, mokymą ir auklėjimą, pakeitė lygtai nuo lenkiškos ,,edukacijos komisijos“ kažkokia E D U K A C I J A. Dabar turime edukologijos universitetą. Gražiausia linksmybė kai jis ant gatvės surengė partijos suvažiavimą ir nesugebėjo tinkamai dokumentus patuošti registravimui. Tai po dviejų savaičių vėl suvažiavimas ,,ant gatvės“, kur prabalsavo už viską vienas pats Darius Kuolys, kišenėje turėdamas partiečių ,,įgaliojimus“. Su naujaja ,skambiai pavadinta partija D. Kuolys itin daug ,,prisidėjo“ prie patriotinių jėgų vienybės praeituose rinkimuose. Gal dar kas nors atsimenate kaip vadinasi Kuolio gatvėje įkurta partija? Netikiu aš juo!
Kai tik protingas žmogus parašo teisingą, viltį teikiantį straipsnį, tuoj puolimas, niokojimas ir nepasitikėjimo kurstymas. Tegul kiekvienas šviesuolis išeina į gatvę ir ant grindinio sukuria visuomeninį, žmones vienijantį judėjimą, bus nuostabu. Kuolys padarė tiek, kiek galėjo. O jūs dar čia ardote? Kurkite Lietuvą…
Perklausiu, kur čia tas Kuolys su savo išsidirbinėjimais, paišant dar vieną suasmenintą politinę partiją ant šaligatvio, vienijo Lietuvą?
Jūs ir negalit Kuoliu tikėti,vien dėl to,kad jis ne Dievas o žmogus.Kokią mokyklą praėjo, tokias nuostatas,būdamas labai jaunas, švietime ir įgyvendino:).Tobulėjame,keičiamės, mąstome, gauname srautus informacijos.Žmogaus gyvenimas tobulėjimo ar nuosmūkio vyksnys.Todėl kategoriški vertintojai tik parodo savo ribotumą.Tamstos požiūris man,atskirose klausimuose,nepriimtinas,bet Jūs esate Jūs,aš esu aš.Tuo gyvenimas įvairus ir įdomus.
Alkui ačiū,nes Kuolio mintys ir žodis,jau pasiilgtas.
oi koks esat “NERIBOTAS” zmogus….
ar cia mada kokia pasidare vadint visus “ribotais”, ir isivaizduot kad pats esi ne”ribotas”…
“Todėl kategoriški vertintojai tik parodo savo ribotumą”Tai nėra nei vieno žodžio įvardijančio konkretų žmogų ar kalbos apie “visus”.Perskaitėt,priimtina-taip,nepriimtina-išmetėt šiukšlediežėn.Laisvas pasirinkimas.Kam kurt savus”įsivaizdavimus”lipdant kitiems?
Teisingumo užtikrinimas – visų partijų, visų veikėjų programose tas yra, bet to respublikoje niekada nebuvo ir nebus. O žinot kodėl? Todėl, kad teisingumas yra įstatymų laikymasis, o kas rašo įstatymus? Galios elitas. Jie rašo, o vėliau mus verčia jų laikytis. Čia teisingumui vietos nėra.
Švietimas – kaip laisvų ir kūrybingų piliečių ugdymas yra ir bus utopija, kol švietimas bus privalomas. Be to, kai tik parašoma, kad bus “ugdomi” jauni žmonės, man iškart aišku, kad bus krušamos smegenys jauniems žmonėms, pvz., kalant į galvas koks Maironis buvo geras poetas, nors beveik visiems jis yra nuobodybė ir suplėkus seniena, skaitoma tik dėl aukštesnių balų poreikio. Ne ugdyti reikia, o sudaryti sąlygas ir besąlygiškai skatinti saviugdą. Bet to respublikoje niekada nebus, nes čia pilna tokių, kurie geriau žino kaip kitiems gyventi ir ko jiems mokintis.
Kryptinga ekonominė ir socialinė politika – kaip pamatų piliečio ūkiniam savarankiškumui ir asmens orumui klojimas. A jo, svarbiausia, kad kryptingai, su ponų nustatytomis gairėmis. Tai ir šiandien viskas kryptingai vyksta. Va, pakels pensijas kažkam 3 eurais- ko ne kryptis į asmens orumą?
Tikros visuomenės savivaldos ir atviros viešosios erdvės – kaip Respublikos esmės – įtvirtinimas. Matote, savivalda, ta tikroji, ir respublika yra kaip ugnis ir vanduo. Nes tikroji savivalda yra kai žmonės su savo pinigais gali daryti ką nori. Gali net sukišti į butelį ir išmesti į jūrą. Ir jokie viršininkėliai to negali įtakoti. O kai jėgos struktūros atima žmonių pinigus, o paskui gerieji ponai mielaširdingai duoda maaažą dalį tai vadinamai “savivaldai”, tai čia yra net nežinau kas, gal kokia mafijinė struktūra.
Vabalui svarbus vabališkas suniekinimas Tautos poeto Maironio.Man Maironis ir šiais laikais talentingas
poetas.O Tamstos nuomonė apie Maironį man visai neįdomi.
Pastebėjau, kad kai kurie žmogeliai savo ribotumą (berods, liumpenproletariatu tokie vadinti?) linkę ne tik prikergti kitiems (“[…] beveik visiems […]”), bet ir norėtų realiai dauginti panašių į save gretas (“Švietimas – kaip laisvų ir kūrybingų piliečių ugdymas yra ir bus utopija, kol švietimas bus privalomas” – atseit, kai nebus privalomo švietimo, visi pataps “laisvais ir kūrybingais” :)). Nenuostabu, kad tokia fauna tebesidairo į “nugalėjusio proletariato” šalį. 😉
Būtent taip. Laisvas žmogus turi būti visiškai savarankiškas savo švietimosi atžvilgiu. Jei to nėra, tuomet tai pavirsta tik į smegenų krušimą ir apie laisvą žmogų nebėra prasmės kalbėti. Mokytojų funkcija turėtu būti tik visokeriopa ir besąlygiška parama bet kokios krypties ir tematikos savišvietai. Matytumėt tada kiek jaunuolių apskritai bet kokią poeziją skaitytu…
Na, apie liumpenproletariatą aš jau sakiau – tad nesikartosiu. 😉
‘..kalant į galvas koks Maironis buvo geras poetas, nors beveik visiems jis yra nuobodybė ir suplėkus seniena, skaitoma tik dėl..’
?? sakyciau pliurpalai…
Turi vaikų? Paklausk jų. Įdomu kiek moksleivių kaip privalomą išmokti Maironio eilėraštį renkasi “Suolelį”, kuris, kaip žinia, yra pats trumpiausias jo eilėraštis. Atsimenu, kad mūsų mokytoja net buvo uždraudusi tą eilėraštį. Ir matyt neveltui.
Ar Angelės loja?
Patinka visi pasisakymai, žinoma, ir autoriaus. Na, Ženklas imasi tos žmogaus, ne idėjos, nustūmimo praktikos. Tai stebime nuolatos tokios specialios savimonės visuomenės sluoksnyje. Teks nekreipti dėmesio…
Kuolio rašinys mano galva yra visiškai “atsigimęs” į tuos senus T.Moro “Saulės miesto” utopinius samprotavimus. Be to, savo turiniu dar ir patvirtinantis būtent autoriaus minimų “bendruomenės intelektualinių galių” stygių, tiesiog yra tuo “lėkštėjančios viešumos” konkrečiu pavyzdžiu. Gi ir pats Kuolys atrodo ne kitaip, o kaip esantis tos “lėkštėjančios viešumos” nešamas…
geras, paprastas ir aiškus straipsnis. Kol padugnės valdo, padugnių liokajai drąsiai komentuos. Toks dabar laiko tarpsnis.
,,drąsiai komentuos” – tu čia apie save?
Maždaug 1992 metais, man asmeniškai teko dalyvauti viename nepolitinės Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjungos renginyje, kuriame V>L> dalyvaujant, Vilnaus PKTS skyrius pasivadino PKTB (PKTBendrija) ir ogulniai perėjo į politinę konservatorių partiją, tuo padarydamas pradžią Lietuvos PKTS skilimui ir subyrėjimui. Į mano klausimą – kur aš patekau? ir kas čia vyksta? išgirdau cherekteringą- che!,che!, che! O dabar jam siūloma Lietuvos Taikos premija?! Ženklui gi turėtų būti gėda dėl savo išsakytos pozicijos garbingo Lietuvos patrioto D. Kuolio adresu!
Los Angelei galima būtų atsakyti, kad Maironį reiktų gerbti jau vien dėl jo patriotiškumo ir eilėraščio “Praeitis”, kuriame jis šaukte šaukia : “Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę? Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę? Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?!”
Ir štai, LIETUVIŲ KALBOS deka ši Maironio svajonė išsipildė – Praeitis ne tiktai pažadinta iš miego bet ir atskleista! – Tam prireikė atrasti Mokslininkams dar nežinomus Žemės ašies fizinius judėjimus!!! O kas dėl mūsų laikų patriotų, tai aukštuose valdžios sluoksniuose jų neįžiuriu – man atrodo, kad kenkėjai ten ima viršų!!!???
🙂
Jums reiketu atidziau skaityti komentarus. Tai buvo citata auksciau esancio komentaro… Del Maironio visiskai sutinku