Vadinsime kultūra žmoniškumo atspindį žmonių darbuose, jų aplinkoje, jų šalyje, jų tėviškėje, jų ūkyje, jų namuose, o labiausiai jų asmenyse ir asmenybėse. Kurs pažino Lietuvą prieš 30 metų ir aplanko ją dabar, tam tenka nuolatos stebėtis. Visur matyti, kad žmonės savo kraštą yra tiesiog nušvietę savo pastangomis, savo protavimu, savo darbu bei veikimu.
Vis dėlto jie patys dar nėra patenkinti. Vis dar nori, kad daugiau būtų pasiekta, kad kultūra būtų gyvinama. Ir žvalgos, ir mąsto, ko dar trūksta ir kas dar geriau darytina.
Kartais vieni kiti kalba, kad reikią kitas, tariamai kultūringesnes, tautas pavyti, visa tai įsitiekti, kas jose yra. Bet jau ir suprasta, kad tai būtų didis paklydimas. Iš tokios nuomonės išaugančios pastangos gali būti tik pamėgdžiojimai. Ir gyvos, esmiškos kultūros nesusilauktume.
Naudinga, tiesa, atsižvelgti į kitas tautas. Bet jų pavyzdys turėtų būti tik savingų pastangų skatinimas. Kultūrą kurti kiekviena tauta gali tik savo būdu. Pamėgdžiodama ji iš esmės pasiliktų nekultūringa, nors ir būtų įgijusi kažin kiek visokių kultūros požymių ir pasistačiusi visokių kultūros įstaigų. Vis reikėtų atsiminti, kad kultūra siejasi su žmogaus esme.
Pirmiau tenka atsižvelgti į tai, kas pačios tautos iš senų laikų kultūros atžvilgiu jau atnešta.
***
Kalbant apie kultūrą, žvilgis turi būti kreiptas į dalyko esmę. Aiškėti turi, kas yra gyvenimo prasmė, ko siekiame iš tikrųjų, rūpindamiesi dėl kultūros. Tai išmanius, lyg savaime pasidaro aišku, kas pradėtina ir kaip tai vykdytina. Ir visi žygiai tam tikslui būtų sėkmingi.
Turbūt priimtina, kad čia kultūra aukštesnė, kur žmonės žmoniškesni. Kokie žmonės yra, toks visuomet yra ir jų kraštas, ir visos tautos gyvenimas. Todėl norint savo kultūrą kelti, turi būti pirmas rūpimas dalykas ne žmogaus daiktai, jo kraštas, jo aplinka, o pats žmogus.
Šitai prisiminus, rodos, kad lietuviai labai rūpinas žmogumi. Žinoma įvairių draugijų tuo tikslu: Žmogaus globos, toliau Lietuvos vaiko, Lietuvos moterų globos draugija, Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, Kūdikio gelbėjimo, Blaivinimo draugija ir gal dar visokios kitos. Juk ir Gyvulių globos draugiją tenka minėti. Ir ji stengiasi žmogų apsaugoti nuo žiaurėjimo, kurs savaime būna, kada žmogus kankina gyvulį. Pagaliau ir tai daug reiškia, jeigu žmonės pamokinami žmoniškai gyventi, jeib sveiki išliktų. Visos tokios pastangos yra, be abejonės, teigiamos reikšmės.
Bet kas lemia kilimą ir kas – atkrytį? Kas čia atsitinka? Kas kinta žmoguje? Trumpas atsakymas yra šis: dvasinis žmogaus lygis pakyla arba nusileidžia, žmogus sąmoningėja arba tamsėja.
***
Yra žinoma, kad ne tika atskiras asmuo, bet kad apskritai žmonės vienais laikais taurėja, šviesėja, o kitais laikais žiaurėja, tamsėja. Vadinasi, jie kartais pasidaro žmoniškesni, o kitais laikais jie pratinami elgtis ir veikti visai nežmoniškai. Tada teisingai sakoma, kad jų kultūra menkėja, žlunga.
Kiekvienas dažnai jaučia savo viduje visokių priešybių. Numano, kad jo asmenybė nėra vienalytė. Todėl jau seniai ir kalbama apie žmogaus žmoniškumą ir pažmoniškumą. Asmenybė yra įvairiausių jėgų samplauka arba net sūkurys.
Žmogui protaujant ir pažmoniškas jėgas suvaldant, sąmonė yra aiški, giedra, o jo esmei dvasios-sielos valia ryžtingai tvarkant visą asmenybės gyvenimą, sąmonė pasiekia dienovidį, žmogus pasidaro iš tikrųjų kultūringas.
Bet kiek tokių žmonių tautoje? O dvasinis jos lygis rodos toks, kokia yra jos dauguma. Tamsios, niūkios sąmonės žmonių visur daugiau negu šviesios.
Vis dėlto dvasinis tautos lygis turi dar kitą pagrindą. Jeigu šviesesnės sąmonės žmonės visą tautos gyvenimą visais atžvilgiais nustato, tada jų sąmoningumas ją visą ir nušviečia, ir iš lengvo kelia į dvasinį savo lygį.
Todėl pagal tai, kokie žmonės tautai vadovauja visuose reikaluose, į kokius žmones visai tautai atsikreipus yra jų gyvenimas skatinamas, šviesinamas, tokia bus jų kultūra, tokio dvasinio lygio reiks ją laikyti [esant]. Jis yra tuo aukštesnis, tuo ryškesnis, kuo šviesesni, žmoniškesni, tauresni yra tie, kuriais tautos dauguma vaduojasi [= vadovaujasi].
***
Aukštesniam dvasiniam lygiui pasiekti labai svarbus yra protavimo lavinimas. Tam kuriamos visokios rūšies ir laipsnių įstaigos. Tikima, taip žmonės šviesėja, kopia į aukštesnį dvasinį lygį. O ta nuomonė yra pagrįsta.
Vis dėlto ir tomis pastangomis nepasiekiama tai, kas manyta. Be apmąstymo priimdami visokias mokslo žinias ir jas padarydami savo gyvenimo taisyklėmis, žmonės nešviesėja. O jeigu jiems skiepijama tam tikra nuomonė pirma jiems sukėlus tam tikrą nuotaiką arba net ūpą, – jie lyg apnuodyti svaigsta. Ir pasidaro kitų žmonių valios žaislais.
Aklai priimdamas, kas kitų skelbiama, žmogus nekyla švieson, priešingai, jo sąmonė dažniausiai niaukiasi, ypač tada, kai jis verčiamas daryti, kas kitų, kažin ko trokštančių, liepiama. Jis tuo tiesiog griūva į pažmoniškumo lygį.
Būtina yra, rūpinantis dėl žmogaus šviesinimo, sužadinti jo paties sąmoningumą. Visos šviesinimo įstaigos tai turėtų laikyti savo uždaviniu.
***
Turbūt ne vienas pamanys, kad lengva pareikšti nuomonę apie tautos kultūros kėlimą. Galima vienas kitam visko prikalbėti. Ir kairtais net sužadinti šiokias tokias pastangas. Bet nedaug tai reikš.
Norint, kad tauta koptų aukštyn kultūros keliu, jeib pasiektų aukštesnį dvasinį lygį, būtina, kad žmonės, kurie tai supratę yra, elgtųsi pavyzdingai. Tūli, būtent mokytojai ir kunigai, jau savo pareigų verčiami taip gyventi. O jeigu to kartais ir pasigendama, tada reikia suprasti, kad čia žmonės žemo dvasinio lygio ir kitaip apsireikšti negali.
Bet ne mažiau ir tie, kurie tautoje užima žymią vietą, turi švenčiausią pareigą būti kitiems visokiu atžvilgiu geriausias ir įspūdingiausias pavyzdys. Kur to nėra, visi šūksmai, visi skatinimai ir raginimai rūpintis tautos kultūra išeina niekais.
Atsakingiausieji už tautos kultūros pažangą ar smukimą visuomet yra pirmiausia reikšmingosios tautos asmenybės. Jeigu ir nė žodelio netartų, bet būtų taurių žmonių pavyzdžiai, jie iš esmės daugiau prisidėtų prie tautos kopimo į aukštesnį dvasinį lygį negu visos tam kuriamos įstaigos.
Tačiau ir to dar neužtenka. Būtina gyvai pajausti, kad kiekvieno yra šventa pareiga kilti aukštyn į šviesų žmoniškumą. Ne tik pamokslais, o savo gyvenimu gyvinkime tautos kultūrą. Kiekvienas ir menkiausias žmogutis yra už ją atsakingas. Kiekvienas noromis ir nenoromis yra šiokia tokia šviesa, kuri įtakoja dvasinį tautos lygį.
************
Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis, pirmąsyk skelbtas 1939 m. Lietuvos Aide. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 48–55.
Parengė Dainius Razauskas
