Gal jau per greit norėtume būti kultūros tauta ir tuo pasižymėti.
Lietuvoj labai rūpinamasi dabar mokslu ir sportu. Pirmuoju turbūt norima pasiekti dvasinį Europos žmonių laipsnį, antruoju įgauti kūno miklumo ir gal pasiryžimo tvirtumo ir greitumo. Nepeiktina. Bet nereikėtų tuo ir tenkintis.
Mokslo žinios dar neteikia šviesos. Patsai žmoniškumo pradas, kuris priima žinią, turi šviesėti, tada žmogus yra pakilęs. Paskubomis surinktas mokslas pamuša lengvai žmogaus saviškumą.
Mokslo žinios teturėtų būti priemonės žmogui dvasiškai tvirtėti. Jeigu to nebus, mūsų žmonės liks įvairaus supratimo, įvairių minčių indais ir daugiau niekas. Supraskime, kad joks mokslas neturi savyje teisybės, neturi savyje šviesos, jeigu mes patys jos jame nesukuriame.
Sportas reikalauja dar daugiau atsargumo. Kiek jis žmogui ir nebūtų naudingas, jis nepaliečia mūsų esmės. Žaidimo įvykiai sužadina tik tą akies mirksnį lyg kokį mūsų jėgų įžiebimą. Sportas palieka žmogų lyg tuščią.
Todėl būtina mūsų tautai kreipti akis į savo vaikų asmenybės tarpimą. Mes turime labiausiai akyse turėti žmoniškumo prado įsigalėjimą. Tuo geriausiai kultūrinsimės.
***
Norima matyti, norima girdėti, kas dar neregėta, negirdėta. Šiais laikais vien norima, kad akys arba ausys būtų pritraukiamos.
Paskutiniais laikais nebuvo svarbus dvasinis regimų ir girdimų dalykų pradas. Kultūros kraštų žmonėms buvo tos prasmės įgrisusios. Visas gyvenimas, pagrinduotas manymu, mintimis, žmoniją pradėjo varginti. Ir norėjo vien, kad įvairumas, judėjimas, spalvos, balsai patrauktų jų dėmesį.
Ir taip įviso visos tos pramogos, kaip baletai, cirkai, kinematografai ir t. t.
Kitur vėl, kur nebuvo kultūros, nebuvo smegenų vargo, čia visi šie dalykai, kaip jie dabar visame pasaulyje vartojami, tapo pirmomis priemonėmis sąmonei-dvasiai turinio siekti. Ir taip tuščiais niekais žmonės „kultūrinasi“.
Kai kuriose vietose, ypačiai „kultūros“ šalyse, vėl pradedama visa tai mesti ir norima vėl dalykų su prasme. Tuo tarpu vargingos tautos, kaip ir mūsoji, maitinasi tuščia arba nešvaria regimybe.
************
Ištraukos iš straipsnių „Žymūs žygiai kultūrintis“ ir „Mūsų laikų akių ir ausų išalkis“, pirmąskyk paskelbtų atitinkamai 1924 ir 1921 m. Darbymetyje. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 63–65.
Parengė Dainius Razauskas
