Vaikystėje mane tėvelis vadino Vindziulio Onute. Aš tada tik tiek ir įsidėmėjau. Buvau visai mažutė, o mano mylimiausi žaislai buvo augalėliai. Aš nežinojau pavadinimų, bet žinojau, kaip kuris žolynėlis kvepia, kokios jo šaknys, kur auga, daug ar mažai tokių yra, kas dilgina, kas duria, ką skinant gali įsipjauti, kur gali būti bičių, kirmėlių ar skruzdžių, nuo kurių reikėtų apsisaugoti.
Prisimenu, kad aš dar maža mažiausia, o tiesiu ranką į pabalio puplaiškį: iš kažkur žinau, kokios jo šaknys ir koks jo kvapas, ar lengvai aš jį išrausiu. Žengiu į balą atsargiai, žiūriu, ar koja klimpsta ne per giliai.
Aš savo vaikų taip neauginau, neleisdavau nei vieniems toli nuklysti, nei patiems savarankiškai tyrinėti gamtą, kaip dariau pati. Ir gaila jų man buvo, bet sąlygos bei aplinka buvo jau smarkiai pasikeitusi, pavojų buvo daugiau, o gal tiesiog vaikų saugojimo supratimas jau kito. Nors kartu su jais gamtoje būdavome visur.
Suaugusieji mano vaikystės namuose be sustojimo šūkaudavo: ,,Laimute, kur tu? Namo greičiau!“ Ir aš tuoj lėkdavau atgal. Bet kokios laimingos akimirkos buvo, kada jie mane ilgėliau užmiršdavo! Basos kojos jau buvo išmokusios visus takelius, žinojau, kur bus švelni žolytė, kur bus bičių, kur koks kupstelis ar įduba, kur samanos, kur ražienos.
Bėgu į parugę, o rugiai gelsvi ir prieš akis – gražus kalnelis. Jis susijungęs su dangum be jokio debesėlio, o virš visko – saulė. Ir tiek nedaug man pakako, kad aš patirčiau milžinišką sukrėtimą! Labai per dideli žodžiai gali būti apibūdinimui, bet man atrodo, kad aš tada patyriau didžiausią jutimą, kuris niekur neišnyko iki šių dienų – Dievas yra. Aš nieko daugiau nemačiau – tik save, rugių lauką, dangų ir saulę. Ir stovėjau gal net be minčių, tik su vidiniu žodžiais nenusakomu jutimu. Ir pajudėt bijojau, nes buvo labai gera. Dar sunkiau žodžiais nusakyti, ką aš tuo metu pirmiau suradau. Gal save? O gal vienybę didžiąja prasme? O buvau gal tik pusės rugio dydžio. Kai pagaliau atsitokėjau, bėgau namo laiminga, tik tos laimės negalėjau išreikšti. Aš visą gyvenimą galiu atkurti savyje tą akimirką ir jos patyrimą.
Anksti pradėjau skirti augalus. Kai pirmą kartą surasdavau kokį retesnį, dar nematytą, jaučiausi tarsi atradus naują žemyną. Prisimenu, kaip tėvai grėbia šieną, o aš nutolusi nuo jų, guliu ant pilvo ir negaliu atitraukti akių nuo šliaužiančiosios šilingės. Man niekad nebuvo matyti taisyklingi ir gražūs geltoni šilingės žiedai, pažeme įsikabinęs stiebelis, lapeliai. Paskui aš jau gulėdavau ir prie takažolių, nors jų žiedeliai itin maži, bet aš juos mačiau! Jie man buvo svarbūs, nes aš juos pati sau suradau. Pagaliau, jau ne viską skindavau, jaučiau augalo gyvybę, bet man reikėjo sužinoti apie augalą viską. Aš patrindavau tarp pirštų lapelį, uostydavau, apžiūrėdavau žiedą ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios, žiūrėdavau, kaip atrodo dar nepražydę pumpurai, kaip prie stiebo prisitvirtinęs žiedelis. Išmokau skirti skirtingus gysločius, šalpusnius, kraujažoles, dobilų rūšis, trūkažoles, rugiagėles, žiognages, dirvinius vijoklius ir daugelį kitų. Visada prisiskindavau gėlių ir žolių puokštes, kad namuose visus užkamuočiau klausimais, kaip kas vadinasi. Žinoma, paskui reikėdavo pamerkti tas gėles, nes tarsi jausdavau, kad blogai darau jas skindama.
Man priimtiniausias baldas buvo dviaukštis radijo staliukas. Ant jo stovėdavo radijas, o aš pasilipdavau ant suoliuko ir pačiam viršuj statydavau stiklainiuką su gražiausia puokšte. Tada dvi puokštės būdavo iš abiejų aparato šonų, o dar vienas, žemutinis, gėlėmis papuoštas ,,sluoksnis“ būdavo jau staliuko lentyna. Vazelių būdavo, tik niekas neskubėjo man jų duoti, o už aplaistytą radijo aparatą galėjau ir per užpakalį būt pašventinta.
Pats puokščių dėliojimas man teikė didelį malonumą. Bažnyčios nebuvau mačiusi, bet pati buvau susikūrusi mano gražiausių minčių vidinio išsakymo kampą. Mano mintyse ta vieta buvo gražesnė nei iš tikrųjų buvo. Ar kas namuose suprato, ką aš darau ir ką įsivaizduoju, negaliu pasakyti. Niekada apie tai nekalbėjome. Nors gal ir sakydavo, kad ten mano altorius. Radijas dar buvo ne elektrinis. Dažnai mano vietą prie radijo užimdavo tėvelis, o iš radijo sklido ne viskas, ko norėjau klausytis. Bet muzikos man labai reikėjo.
Labiausiai nustebau išgirdusi arfos garsus. Nežinau, iš kur man rodės, kad arfos garsas buvo tarsi jau gerai žinomas, seniai girdėtas, aš tarsi prabudau nuo to garso, kuris mane taip nustebino. Patikdavo ir fleita. Ir nuo tokios muzikos mano puokštėmis išpuošta vieta dar labiau šventėjo, nes muziką jau turėjau savyje net tada, kai radijas tylėdavo.
Pavasarį, kai sniegas pradėdavo tirpti, aš jau laukdavau pirmos žalumos. Būdavo baltų plukių, o žibutės buvo retenybė. Va purienų tai buvo sočiai! Man jų kvapas suteikdavo milžinišką džiaugsmą. Reikėjo nors menkiausio žiedelio, kad tik pauostyčiau, kad tik pasidžiaugčiau. Kiekvienas naujas kvapas stulbindavo. Nosis būdavo geltona, kai pražysdavo ,,kačiukai“. Koks gi pavasaris, jei to krūmo šakelių neapuostysi? Ievos, ievos! Ką čia pasakysi – visi jomis gėrisi. Neapsiverčia liežuvis ištarti žodį kiaulpienės. Vadinom jas neteisingai, bet gražiau – pienėmis. Ir rodės, kad pati saulė žemėn nusileido. Pakalnučių kvapai tetos darželyje – mano vaikystės pavasariai su visom didžiosiom pavasario dovanom.
Iki melioracijos aš matydavau labai daug visokių augalėlių, kurių įvairovė buvo didinga. Išmokau juos skirti. Pirmą kartą apuostytas geltonas vilkdalgis buvo viso gyvenimo atradimas. Namie visi daug galėjo papasakoti apie augalėlius, jų savybes, galėjo ir persergėti, ko negalima ragaut, uostyt, rankoje laikyti. Aš net nepajutau, kaip į augalus įaugau. Daugelio augalų dabar jau nebematau, nors dar prisimenu jų kvapą, jaučiu, tarsi vėl rankoje laikyčiau. Ir tai buvo rojus.
Aš visada džiaugdavausi, jei pamatydavau naują augalą, galėdavau apie jį ką nors sužinoti. Vėliau patyriau, kad kitose Lietuvos vietose yra ir man nematytų, vaikystės vietose neaugusių augalų.
Pagaliau atėjo laikas, kai mane įsileido gėlių darželin. Juk iš pradžių gėlyne vaikui ne vieta, nors jam ir labai norisi. Tai ,,čia nesistok“, tai ,,nenulaužk“, tai ,,nemindžiok‘‘, tai – ,,oi tu, kerėpla, jau nulaužei“. Nors man atrodė, kad ten net nebuvau, nieko nekliudžiau. Bet pamažu visko pramoksti. Teta išmokė pažint lelijas iš dar žemės paviršiun lendančių kelių lapelių. Pagal stiebelio spalvą išmokau atspėt būsimą žiedą. Auskarėliai, sinavadai – kaip jų lapeliai atrodo, kol dar nežydi? Paskui įsiprašai paravėti, gėlytės dar vos rodosi, o jau žliūgių, balandų, dilgėlių – tik rauk ir dar labai atsargiai, kad su žemėmis neišrautum reikalingo daigelio. Mamytė turėdavo mažiau kantrybės, darydavo viską greitai, nebuvo jai kada su manim terliotis, tai jaučiausi pati laimingiausia, kai vieną lysvelę gavau savo gėlininkystei. Primakaluodavau visko, grožio ten dar nebuvo, bet mokytis iš savo klaidų jau galėjau. Ir taip ta mano neišgydoma gėlių liga atsirado. Kai buvau aštuntokė, tai priešais namus turėjau didžiausią darželį visoje gatvėje. Suaugusios moterys eidavo ir girdavo: ,,Tai vaikas, tai gėlių!“ Kur nesidžiaugsi? Kiekviena kokios nors gėlės paprašydavo, o man atnešdavo tokią, kurios aš dar neturiu. Visus savo pirmosios meilės jausmus aš įrašiau į gėlių žiedus, visą save į juos sudėjau. Prie gėlių ir mylimojo laukiau.
Bet atėjo laikas išvažiuoti į Vilnių. Gėlių ilgėdavausi. Mamytė viena jau mažino gėlių plotus, jai ne visos patiko. Aš labai gedėdavau kokios išrautos, nepasėtos, neišsaugotos savo gėlytės. Miesto gėlynai mane džiugindavo, bet jie buvo svetimi, prie svetimų gėlynų juk negali net piršto prikišti. Vilniuje būdavo labai daug didelių gėlynų, kurių man dabar labai trūksta. Dažnai tuose gėlynuose būdavo ir labai paprastų gėlyčių – raudonžiedžių šalavijų, tagečių, vienmečių jurginukų ar kokių kitų, bet jų būdavo daug ir rodėsi, kad miestas pilnas gėlių. Vėliau atsirado mano tikrieji gėlynai, kuriuose širdis atsigavo. Aš niekada nesiekiau būti gėlininke dėl kitų, niekada nesiekiau parodomojo grožio. Iš pradžių norėjau turėti visas gėles, paskui pajutau, kad kai kurių visai nenoriu. Bet džiaugsmas, kad visada kas nors žydi, man visada svarbiau už viską. Gal atsiranda ir piktžolių, ir derinimo klaidų daug, bet ar viską padarysi, jei negali kasdien prie augalėlių būti?
Atėjo sausringos vasaros. Augalėliai skursta, bet gyvi. Tik palyja – ir atsigaunantis augalas tave pastiprina, tu kartu su juo atgyji. Širdis prisipildo žiedų, spalvų, vaizdų. Po atostogų, kai reikia visomis jėgomis kibti į darbą, darželiai apšempa, bet lieka nuotraukos ir patirti vasaros džiaugsmų prisiminimai.
Dabarties vaikai visai nutolo nuo augalų. Jiems nelabai reikia ne tik gėlių, bet ir medžių. Ačiū Dievui, mano pačios vaikai dar turi meilės augalijai. Bet reikia, kad ta meilė būtų mūsų visų, visuotinė. Man jau dabar, gruodžio pilkumoje, reikia žiedų, spalvų, kvapų. Pasižiūriu į nuotraukas ilgai, įdėmiai – ir atsiranda kvapai, rankos jaučia augalus. Prakalba ir jausmai, kuriuos į gėlytes vasarą sudėjau. Ir kuo toliau, tuo mažiau augalų, su kuriais būčiau nepažįstama, nors su niekuo rungtyniauti neketinu. Viskas ateina tarsi nejučia, iš meilės. Vaikystėje tėvelis sakydavo: ,,O, parėjo Vindziulia Onutė su žolalam!“. Kartą Liaudies kultūros centre buvo susitikimas su garsia žolininke, o pasirodė – ji buvo tikroji Ona Vindziulienė! Kaip aš tada apsidžiaugiau! Mažas tas mūsų pasaulis, bet apie kai kuriuos žmones garsas toli pasklinda. Taip tas garsas palietė ir mane vaikystėje. Aš sutikau senutę, kurios vardu ir pavarde buvau pravardžiuojama, kai savarankiškai vaikščioti pradėjusi įpuoliau į žolynų pasaulį. Gal tokia buvo tikrosios Onos Vindziulienės valia? O gal valia saulės, dangaus ir auksinio javų lauko mano vaikystės žemėje?
Išpuoškim žemę žiedais, apsodinkim medžiais, gal ji vėl pamils mus, gal apsaugos, gal armagedoninės dangaus spalvos išsisklaidys, virš mūsų javų laukų saulė švies jaukiai ir meiliai, o į mus visus kažkas nusileis iš aukštybių mus mylėti ir saugoti.
Projektas Svarbiausieji tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Kaip gera buvo paskaityti tokius šiltus prisiminimus!..
NUOŠIRDUS AČIŪ Autorei!
taip, purienų (mūsiškai lukštų) kvapas nepamirštamas, darantis laimingu, o dar geltoni. Aš to paties amžiaus pagalvodavau, kad pavadinti nuo virtų kiaušinių lukštų 🙂 kur jie augdavo, ten augo ir samanos vardu palminės junetės, tokios minitiūrinės palmės, o o toliau, nuo Ferum net raudonoje žemėje – medauninkai (vienagumbis medauninkas), medauninkų žemė. Su melioracija viskas pražuvo – pelenėlių sriautai būdavo dešimties metrų pločio, liko vienetai pagrioviuos. O rudenų Parnassia palustris (pelkinė mandrauninkė)?
O savivaldybės miesčioniams, vertinantiems tik prekybininkų siūlomas svetimų žemių augalus, neįžvelgiantiems grožio lietuviškų pievų gėlėse bei žolynuose, reikėtų taip nedaug: skirti mieste vietos ir tuos pačius prastus lietuviškos provincijos augalus ten pasodinti ir prižiūrėti, t.y., neliesti jų žoliapjove, retkarčiais palaistyti, kai kurioms nuskinti viršūnėlę, kad labiau šakotųsi (pvz., pelynui) ir labai greitai pamatys, kaip jos atsidėkodamos išgražėja! Pakankamai prisodinus ir rūpestingai prižiūrėjus, iš čia juos būtų galima j miesto vejas bei pievas, skverus bei parkus persodinti.