E. Grakauskas. Pirmosios Vyriausybės santykiai su Aukščiausiąja Taryba (II)

Tęsinys. Pradžia ČIA:

E. Grakauskas. Pirmosios Vyriausybės santykiai su Aukščiausiąja Taryba (I)

II. Pirmosios Vyriausybės konfrontacijos su LR Aukščiausiąja Taryba genezė.

 Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės santykiai.

Visų trijų knygų apie Pirmosios Vyriausybės (PV) turinio studija parodė, kad pradinis nuomonių skirtumas įvairiais nepriklausomos valstybės kūrimo taktikos ir strategijos reikalais, šalies ekonomikos ir ūkio reformavimo nuostatų skirtumai, 50 metų praktika grindžiamas neigiamas požiūris ir nepasitikėjimas okupacinės komunistinės ideologijos gretose buvusių ir esamų, net atsiskyrusios nuo Tarybų sąjungos komunistų partijos (TSKP),  Lietuvos komunistų partijos (LKP) gretose esančių asmenų atžvilgiu, nuo pat Kovo 11-osios brėžė tam tikrą distanciją, formavo abipusę kontenpliaciją (susitelkimą, susitarimą), ugdė įtampą ir takoskyrą.

Ryškiausi šių bruožų aukščiausio lygio du poliai buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) (daugiausia Sąjūdžio žmonės) ir PV (dauguma LKP lyderiai).

Tokia startinė, išeities pozicija ir abiejų institucijų vadovų asmenybių intelektinis, emocinis, vertybinis ir moralinis turinys lėmė nesutarimų atsiradimą, peraugusį į nepasitikėjimo formavimąsi ir santykių blogėjimą. Susidariusi konfrontaciją, pasibaigė PV Ministrės pirmininkės atsistatydinimu ir PV griūtimi.

PV vadovų priešpriešos su parlamentu konfrontacinė išraiška pasireiškė dviem lygiais: K. Prunskienės bei V. Lansbergio takoskyra požiūrių nepriklausomybės įtvirtinimo strategijoje ir taktikoje ir PV vadovų bei atskirų ministrų konkurencija LR AT deputatų nuostatų šalies politikos ekonomikos ir Lietuvos ūkio reformų turinio, krypties ir siekiamų rezultatų atžvilgiu.

Visa tai tuometinės žiniasklaidos bei trijų analizuojamų PV knygų turinyje riebiais (neteisingais ir neobjektyviais) verbalinės išraiškos būdais pavaizduota pirmųjų Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metų, sunkiausių 9 mėnesių politinės veiklos iškreipta panorama, neatitinka buvusių realijų, tikrovės. Pateikiamos nuorodos toliau yra iš 2020 m. knygos apie PV puslapių.

1.1.  LR AT pirmininkas, vadovaudamasis čia aukščiau nustatytomis Laikinojo pagrindinio įstatymo ir Vyriausybės įstatymo normomis, teisėtai ir pagrįstai, remdamasis LR AT Prezidiumo ir deputatų daugumos valine išraiška – politinis ir geopolitinis nepriklausomos valstybės įtvirtinimas tarptautiniu mastu ir nuoseklios, bekompromisinės dėl to derybos su TSRS, nepalaikė K. Prunskienės ir visos PV vadovybės pozicijos taktinių nuostatų:

1) siekti mažiau nei de facto valstybės pripažinimo, paliekant galioti tik nepriklausomybės deklaraciją;

2) prioritetą teikti ekonomikai, kurios pagrindu modeliuoti valstybės atkūrimą; 3) svarbiausias principas – aktyvios derybos su TSRS ir kompromisai, psl.195-196.

Lojali Parlamentui vyriausybė, veikianti teisėtais įstatyminiais pagrindais, paklūsta Tautos įgaliotų (atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę) atstovų deputatų daugumos valiai arba atsistatydina. Mūsų PV toliau toleravo destrukciją, net dar labiau ją išplėsdama į šalies ekonomikos ir ūkio reformų plotmę.

Konstatuotina, kad LR AT deputatų valia buvo išreikšta Lietuvos gyventojų daugumos valios pagrindu, kurią dar kartą 1991-02-09 patvirtino daugiau kaip 2/3 gyventojų per visuotinę apklausą – plebiscitą. 1991-02-11 konstitucinis įstatymas Nr.I-1051 dėl Lietuvos valstybės.

1.2. LR AT Prezidiumas ir jos pirmininkas, vadovaudamiesi deputatų daugumos nuostatų turiniu, pagrįstai nepripažino iki 1990 m. Kovo 11-os K. Prunskienės rengtos Lietuvos ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje politinės platformos. LR AT politinė nuostata – Nepriklausomos valstybės ekonominės reformos programos atitinkamų įstatymų projektų pagrindu – valstybės turto privatizacijos, ekonomikos funkcionavimo privačios nuosavybės pagrindu, naujų įmonių veiklos teisinio statuso reglamentavimas, rinkos ekonomikos įstatyminių pagrindų būtinumas.

Tačiau PV atlikti ekonomikos ir ūkio reformavimo įstatyminį projektavimą delsė. PV, nepripažįstančios įstatyminės subordinacijos – Vyriausybės įstatyme nustatytų funkcijų ir pareigų nevykdymas ir skubiai būtinų šalies ekonomikos bei ūkio reformos įstatymų parengimo vilkinimas buvo dangstomas propagandinėmis žeminančio lygio sentencijomis apie: PV pasistumdymus su AT, psl. 52; ministrų jausmą per TSRS blokadą tarsi AT deputatai jiems laužytų rankas, psl.150; rietenos, psl. 25, 226, 250; takoskyrą tarp K. Prunskienės ir AT, psl. 226, 261, 268; K. Prunskienės laukiantį politinį ešafotą, psl.52; konkurencija tarp K. Prunskienės, PV ir AT deputatų, psl. 226; ministrai, deputatų domėjimąsi vyriausybės veikla, vertino kaip kišimąsi į jų reikalus, ministrus tai erzino, psl.209, 250.

Konstatuojami net nesutarimai pačioje PV- dalis ministrų (Sąjūdžio) nepalaikė PV vadovų konfrontacinės pozicijos su AT (A. Saudargas, V. Knašys, V. Antanaitis), psl. 240. PV vadovai ir ministrai, žinantys tik TSRS komunistinės ideologijos demagogiško, fasadinio, paradinio  parlamentarizmo grimasas, neturintys ralių teisinių žinių pagrindų, negirdėję ir nematė nepriklausomų demokratinių valstybių parlamentų laisvo politinio darbo, visapusiškų išsamių svarstomų dalykų diskusijų ir gilios analizės, piktinosi LR AT deputatų nuosekliu domėjimusi svarbiausių dalykų esme, pvz.:

1) buvo nepatenkinti diskusijomis dėl Vyriausybės įstatymų projekto turinio, dėl esamo per didelio išpūsto ministerijų skaičiaus ir jų aparato sudėties. Tai buvo įvardijama kaip deputatų supročio neturėjimas apie ministerijų darbą, nesuvokimas Vyriausybės „vidinių ryšių“, psl. 52;

2) rašoma apie „grumtynes“ dėl Įmonių įstatymo projekto svarstymo ir užtrukusio priėmimo. Aprašoma melaginga informacija apie tariamai skubamą „išparceliuoti“ visą valstybės turtą. Tai įvardijama kaip PV pasistumdymas su AT, psl.52. Dėstoma apie lietuviškąją reformą aukštyn kojomis apvertusią verslo supratimą, apie LR AT įstatymus atvėrusius „Pandoros skrynią“, apie už paskolas iš bankų nupirktas ir subankrotintas įmones, apie politikų užkaistą „prichvatizacijos puodą“, psl. 251 ir t.t.

Visa tai nieko bendro neturi su įmonių rūšių ir jų veiklos pagrindus reglamentuojančių Įmonių įstatymų. Tai jau I-ojo, Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir vėlesnių Seimų veiklos laiko periodų problematika. Kam visa tai pridedama prie PV veiklos, kurios ji nevykdė ir negalėjo vykdyti (?!). Kodėl taip piktavališkai ir nepagrįstai puolama niekinti LR AT (?!).

Tarytum ji pati nutraukusi savo veiklą ir organizavusi priešlaikinius pirmojo Seimo rinkimus toliau vykdė/įgyvendino 1993-1995 m. ir vėlesniais laikotarpiais galiojusiais įstatymais.

Absurdiškas melas, šmeižto pagrindu.

2. Politinių sprendimų įteisinimo problematika

Visas 2020 m. knygos apie PV scenarijus pagrįstas per tris knygas esančių tuščiagarbiškų PV vadovų tuščiažodžiavimų tiražavimu. Nutylima, kad PV veiklos periode, jos iniciatyva priimtų LR AT įstatymų daugumą sudarė tik valstybinio valdymo bei administravimo ir kontrolės (15) bei mokesčių (6) įstatymai. Jos pateiktų tik keliolikos ekonomikos ir ūkio reformavimo srities įstatymų projektų pagrindu priimti 7 įstatymai. LR AT 1990 m. spalio mėn. 6-20 d. periode, visapusiškai analizuodama ir vertindama PV pateiktą Vyriausybės programos projektą ir esminę jo dalį – Ekonomikos reformos programą, kaip jau čia anksčiau rašyta – atmetė³⁴.

Per visas tris PV veiklos aprašymo knygas sąmoningai slepiamas ir nutylimas esminis LR AT politinis sprendimas dėl ekonomikos ar ūkio reformų krypties bei turinio – nuosavybės tęstinumo ir privatizacijos. PV šį parlamento sprendimą – Lietuvos ekonomikos ir ūkio reformavimo politinį, ekonominį ir teisinį pagrindą, bandė ignoruoti, iškreipti. Todėl LR AT 1990-11-15 plenariniame posėdyje priimtas nutarimas dėl trijų pagrindinių nuostatų:

– Neginčijamai pripažinti Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą;

– Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusi, jam priklausantį nekilnojamąjį turtą natūra, o neesant galimybės jo grąžinti – teisė gauti kompensaciją.

– Pripažinti Lietuvos piliečiams teisę neatlygintinai gauti naujai sukurto valstybės turto, skiriamo privatizuoti dalį³⁵.

PV vadovų vystoma ir palaikoma destrukcinė veikla, santykiuose su LR AT, modeliavosi ant suvokimo, kad tuo metu realiai esanti įtempta padėtis su okupacinės valdžios vadovybe bei jos didelė ir galinga karinė galia Lietuvoje, neleidžia Parlamentui imtis efektyvių priemonių vyriausybinei opozicijai eliminuoti. Todėl PV ne tik konfrontavo su LR AT, bet ir net ignoravo, nevykdė jos priimtų sprendimų. Keltas pavyzdžių:

1) LR AT 1990-09-25 nutarimu Nr.I-605 nustatė Valstybinių įmonių įstatymo įsigaliojimo tvarką, psl. 286. Ši tvarka įpareigojo Vyriausybę atlikti būtinus įstatymo realizavimo veiksmus. Tačiau PV nustatytu laiku nesudarė valstybinių įmonių (toliau VĮ) valdymo organų, neperregistravo pačių VĮ, nepateikė valstybinio turto privatizacijos (denacionalizacijos) programos, valstybinių akcinių įmonių sąrašų ir būtinų įstatymų projektų. PV turėdama: 17 ministerijų (kiekvienoje ne po vieną šimtą specialistų), iš LTSR paveldėtą Vyriausybės kanceliariją su 138 darbuotojų, jos ilgamečių vadovu A. Mikuliu, dar 12 įvairių veiklos sričių departamentų ir tris tarnybas – teisinosi, kad nespėja, kad labai daug veiklos, kad turi „tarnauti“, atsakinėti į „nesibaigiančius“ deputatų paklausimus, psl. 287.

2) LR AT 1990-07-30 nutarimu Nr.I-437 nustatė paramos besisteigiančioms profesinėms sąjungoms ir buvusių tarybinių valstybinių profsąjungų turto valdymo tvarką. PV įpareigota panaudoti esamą jų turtą, kurio vertė buvo virš 190mln rublių, PV sudarė tam komisiją ir paliko likimo valiai. Rezultatas – turtas ištampytas ir prarastas.

PV teisinosi nespėjusi, pritrūkusi laiko, psl. 249. LR AT 1990-03-13 nutarimu visų Lietuvoje esančių Tarybų Sąjungos pavaldumo įmonių statusą ir turtą paskelbė nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikai. 1990-05-08 priimtu Įmonių įstatymu reglamentavus visų šalies įmonių rūšis ir jų statusą, 1990-09-25 priimtu Valstybinių įmonių įstatymu, užbaigtas VĮ  (viešosios nuosavybės subjektų) veiklos teisinio reguliavimo sutvarkymas.

3) PV taip daug ir gerai dirbo (!!) reformuodama Lietuvos ūkį, kad turėtas 360 laivų prekybinis ir žvejybinis bei refrežeratorių ir tanklaivių laivynas buvo sunaikintas. Dauguma jų parduoti metalo laužo kaina. Prie šios nusikalstomos veiklos vėliau prisidėjo ir LDDP vadovaujamas pirmasis Seimas su savo vyriausybe. Lietuva prarado jūrinės valstybės statusą. Tai jau nusikaltimas.

PV pasiteisinimas, tas pats – nespėjo, psl. 254-257. Teisingumo vardan, būtina konstatuoti, kad ir vėlesni Seimai, konservatorių ir kiti, pratesė Lietuvos strateginių  ir  LR AT bei jos Vyriausybių sprendimais nustatytų, neprivatizuotinų įmonių išparceliavimo užsienio kapitalui, veiklą. Kol iki šiolei beveik nieko nebeliko.

4) Tinkamai pasirengti valstybinio turto dalies, skiriamos privatizacijai, taip pat nespėjo. LR AT dalinai ir dėl to buvo priverstas atmesti PV programą. Tinkamai pasirengti būtinai kainų reformai (liberalizacijai), kartu su privalomai būtinu kompensavimo mechanizmu – nesugebėjo. LR AT 1990-12-29 n. Nr.I-907³⁶ ir 1991-01-08 n. Nr.I-917³⁷.

Visuomenės nepasitenkinimas, nepriklausomybės priešininkų rusakalbių gyventojų protesto mitingai ir dar tuometinių – sąžiningumo bei padorumo dimensijų poveikis (šiais laikais jau neveikia!!?), suformavo Ministrės pirmininkės K. Prunskienės ir dalies PV kabineto narių atsistatydinimą.

III. LR AT deputatų diskreditacija 2020 m. knygoje apie Pirmąją Vyriausybę.  

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signatarų, LR AT deputatų – Valstybės atkūrimo politinių, ekonominių ir teisinių pagrindų kūrėjų diskreditacija, šmeižimas, žeminimas, niekinimas per visą praėjusį 30 metų laikotarpį žiniasklaidos, politinių partijų ir net valstybės institucijų lygių vyko pastoviai, įvairiais periodais, su skirtingu dažniu ir impulsyvumu. Suaktyvėjimai atsiranda Valstybės atkūrimo švenčių minėjimų datų periodais.

Diskreditacijai pasirinkti būdai ir priemonės – įvairūs, priklausomai nuo vykdytojų intelektualinių/asmeninių savybių. Knygose apie PV dažniausiai naudojami būdai: šmeižimas, žeminimas ir niekinimas.

Paskutinėje trečioje PV veiklos aprašymo knygoje tai pasiekė apogėjų ir peržengė visas moralės bei padorumo ribas. Nuo pat knygos pradžios per visą jos turinį iki pat pabaigos raudona gija eina šių trijų nurodytų pagrindinių ir kitų diskreditacijos priemonių paradas.

Štai temoje „Nenušauto žvėries dalybos“, nepagrįstai – Sąjūdžio deputatų aktyvaus ir energingo bendravimo veiklos būdas vaizduojamas taip: „laisvę pajutę deputatai nepaisė jokių taisyklių… tvyrojo susiskaldymas, nebuvo aiškumo dėl AT vadovybės“, psl. 31. Temoje „Svarbiausi paskyrimai“ paniekinamai teigiama, kad „prasidėjo politikos naujokų varžybos dėl valdžios“, psl. 43. Ši ištarmė toliau papildoma išvada apie ėmusias ryškėti dvi visuomenes (kas tai ?).

Kita ištarmė „…laisvės apsvaiginti, dažnai kategoriški, valdžios skonį pajutę deputatai“. Jų atžvilgių duodamas kryptingas pamokymas „pastariesiems visko reikėjo mokytis, pirmiausia…“, psl. 43.

Nuo pat Parlamento ir Vyriausybės vadovaujančios sudėties formavimo, LR deputatai primityviai ir demagogiškai paskirstomi į dešiniuosius ir kairiuosius. Per visą knygą kairieji laikomi geručiais, nuosekliai nutylint LKP/LDDP vykdomą destrukcinę veiklą, o dešinieji (taip vadinamas Sąjūdžio „arbatos klubas“) – gausiai ir nuosekliai įvardijami kenkėjais, išsišokėliais, nemokšomis ir t.t. Faktiškai LR AT – Lietuvos Seime buvo ir veikė ne tik kairiosios politinės (komunistų/socialdemokratų), ne tik dešiniosios (tautininkų, konservatyvią ideologiją palaikančios), bet ir centristinių, nuosaikiųjų ir liberaliųjų pažiūrų besiformuojančios politinių jėgų frakcijos.

Akademiniuose mokslo sluoksniuose šių laikų istorijos lyginamuoju metodu atliekamuose tyrinėjimuose pripažįstama, kad LR AT – Sąjūdžio daugumos deputatų sudėtyje buvo tuo meto šviesuomenės, intelektualios visuomenės profesionalių specialistų, inteligentijos, kultūros, meno ir net disidentų dauguma.

Apie 50 mokslo daktarų, kurių tarpe: 14 ekonomikos, 5 žemės ūkio, 7 fizikos/matematikos, 3 filosofijos, biologijos, medicinos, gamtosaugos ir kitų šakų mokslo daktarai, tarp jų ir 6 teisės mokslų daktarai. Visi apgynę disertacijas sovietinės okupacijos periode TSRS teritorijoje. Visų jų mokslinės žinios tiko ir tinka atkurtai Lietuvai iki šiolei.

Tik pagal 2020 m. knygos apie PV autorę, E. Grakausko „sovietinės žinios“ netiko, psl .253. Netiko Lietuvos valstybės atkūrimo politiniams – teisiniams darbams, pagal 2008 m. ir 2020 m. PV knygų autorius ir kitų deputatų parlamento visuma bei jų tarpe esantys 13 žinomų kultūros ir meno visuomenės atstovai, 7 disidentai ir politiniai kaliniai³⁸.

Apie parlamente esančių LKP/LDDP (mažumos) deputatų veiklą pagarbiai nutylima. Sąjūdžio daugumos neigiamas vertinimas pradedamas ir aritmetinės progresijos mastu auginamas per visą paskutinės 2020 m. knygos apie PV turinį. Net tolesnis visas LR AT vykdytas valstybingumo atkūrimo periodas perkeliamas ir kažkodėl tai aprašomas PV veiklos laikotarpyje.

Iš visoje R. Sakalauskaitės PV knygoje, esamų Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo politinių ir teisinių pagrindų kūrėjų – LR AT deputatų – signatarų diskreditacijos būdų pateikiu pagrindinių trijų : šmeižimo, žeminimo ir niekinimo, keletą pavyzdžių:

1) Aprašant LR AT vadovybės ir kandidatų į LR ministrus kabineto formavimą, teigiama, kad „prasidėjo politiko naujokų varžybos dėl valdžios“, psl.43. Tarytum LKP nariai „valdę“ 50 okupacijos metų buvo politikai su stažu. Jie buvo ne realūs politikai, o Maskvos komunistinio rėžimo tarnai Lietuvos okupacinės administracijos nuostatų vykdytojai ir tai buvo visa jų „politinė veikla“. Jokių faktinių duomenų, kad pirmojo po okupacijos lietuvių Tautos laisvai išrinkto Parlamento, LR AT- Sąjūdžio deputatai varžėsi dėl valdžios postų neteko matyti, nėra ir oficialiai užfiksuota.  

2) Aprašant LR AT – Valstybės kūrimo pradžios veiklą, teigiama, kad dauguma „karštakošių“ deputatų kauniečių nepaisė autoritetų ir dažnai nesirinko žodžių, psl. 94. Pereinama ir prie visos eilės konkrečių deputatų asmenybių ir tikrai nepaisant elementaraus etiškumo bei nepasirenkant žodžių, pvz. signataras dr. G. Vagnorius paženklinamas taip „… nepatyrimas, siauras profesinis akiratis, į avantiūrizmą linkusi ciniška natūra“, psl. 99.

Tokios sentencijos nebereikalauja papildomo komentavimo. Jos visko pasako apie jas rašančių autorių padorumo amplitudę, kito žmogaus asmenybės nepagarbos nuostatas. Vienintelė šiuo atveju galima pastaba, tai tik dėl autoritetų nepripažinimo. Kadangi konkretūs Parlamento deputatų „nepaisomi“ (nepripažįstami) autoritetai nenurodomi, tai matomai turimi omenyje PV vadovai ar ministrai.

Kaip nurodoma internete, tokiai patyrusiai ir žinomai žurnalistei turėtų būti žinoma, kad Sąjūdžio nariai okupacinio rėžimo autoritetų, nepripažino, o tarpusavyje visi vertinosi kaip lygūs ir vienodi Lietuvos valstybę atkuriančio Sąjūdžio nariai. Tik vėliau PV knygose ir visoje viešojoje erdvėje įkalta LR AT Sąjūdžio  parlamento neigimo arba totalios amnezijos nuostata,už ikoną išsikėlus V.Landsbergį, lygtai jis vienas be parlamento politinės valios sprendimų, ką nors reiškė ir galėjo padaryti Lietuvos laisvės kovoje.

3) LR AT deputatai kaltinami įstatymų leidybos nesuvokimu, svarbių įstatymų (pvz. Energetikos) nepriėmimu, psl.212 ir priešingai – teigiant, kad „deputatų skuba griovė Valstybės teisinį pagrindą, lėmė teisinį balaganą, psl.134. Čia jau net prieštaraujama pačios knygos turinyje skelbiamai informacijai apie dar prieš išrinkimą busimų deputatų dalyvavimą naujų įstatymų rengimo grupėse. Tuometiniuose  mokslinių tyrimų institutuose: Ekonomikos institute, grupė prie K. Antanavičiaus, Kvalifikacijos kėlimo institute, grupės prie K. Prunskienės, prie E. Vilko ir prie atkurtos ŽŪM.

Kaip šios veiklos dalyvis, atsakingai galiu patvirtinti, kad prie rengiamų nepriklausomos valstybės atkūrimo pagrindų įstatyminių normų kūrybos nuo 1998 m. buvo dirbama  to neafišuojant, aukojant visą savo laiką, laisvą nuo oficialaus darbo.

Nemaža dalis Vilniaus ir Kauno sąjūdiečių, mokslininkų ir specialistų, kurie buvo išrinkti į Parlamentą, šį pasiaukojantį darbą tęsė toliau jau viešai ir atvirai su dvigubą energija, aukodami ir būtiną poilsio laiką. Kiekvienoje grupėje buvo ir dirbo ne vienas, o daugelis Lietuvos teisininkų. Tik  bėda (pagal R. Sakalauskaitę), kad „atkurtai Lietuvai, jų sovietinės žinios, netiko“.

Dėl deputatų vykdomo valstybės pagrindų griovimo, tai absurdiškas kaltinimas. Nesamos valstybės – LTSR, nesamų teisinių pagrindų nėra kaip griauti. Sovietinės okupacinės administracijos teisinius pagrindus reikėjo griauti, nedelsiant ir skubiai, nes tai ir buvo esamo chaoso, kurio tolesnę egzistenciją reikėjo nutraukti.

Tai padaryta priėmus nepriklausomos Lietuvos valstybės politinius, ekonominius ir teisinius veiklos įstatymus. Kas ir buvo LR AT padaryta per nepilnus trejus metus, užbaigiant valstybės pagrindų kūrimą Tautos referendumui pateikus LR Konstituciją.

4) Nepateikiant jokių konkrečių faktinių duomenų teigiama, kad PV veiklos periode LR AT priimti įstatymai atvėrė Pandoros skrynią, kad leido pasiglemžti įmonių valdymą ir jas sunaikinti, kad privatizacijos „puodą“ užkaitė politikai (suprask parlamentarai), kad tokių įstatymų autoriams nereikėjo nei intelekto, nei patyrimo, psl. 251. Faktinė padėtis (įstatyminės teisinės normos), rodo priešingai.

Dar PV veiklos periodu, 1990 m. antroje pusėje priimti Ūkinių bendrijų, Akcinių bendrovių, Valstybinių įmonių įstatymai iš karto negalėjo būti taikomi. Tai galėjo prasidėti tik priėmus ir įsigaliojus Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymui (priimtas tik 1991-02-28). Tik pagal LR AT 1991-03-14 nutarimu Nr.I-1147 nustatytą tvarką.

Tik Vyriausybei priėmus reikiamus nutarimus bei suformavus būtinas privatizacijos valstybines institucijas ir visoms, atitinkamoms valstybės bei Vyriausybės institucijoms atitinkamai pasiruošus. Faktiškai šis procesas galėjo būti pradėtas ir realiai prasidėjo nuo 1992 m.

PV savo veiklą, kaip žinome, atsistatydinus Ministrei pirmininkei, nutraukė 1991-01-11. Todėl visiškai nepagrįstai trečiosios Vyriausybės veiklos periodo ir pirmojo Seimo bei jo Vyriausybės veiklos rezultatai priskiriami PV darbų periodui. Tai šių Vyriausybių Pandoros skrynia ir privatizacijos puodas.

5) Teigiama, kad LR AT deputatai jautėsi pranašesni už ministrus, norėjo komanduoti, reikalavo atsiskaityti. Kritikavo kone kiekvieną PV sprendimą, psl.209. Atsakyti į tokius kaltinimus – nelogiška ir beprasmiška. Parlamentarų teisė žinoti vykdomosios valdžios veiklos rezultatus bei teisių ir pareigų vykdymą, išverčiama į neteisėtą kišimąsi į PV veiklą.

Bandoma revizuoti (paneigti) esminė teisė LR AT ir jos deputatams: gauti išsamią ir teisingą informaciją PV veiklos temomis, vykdyti Valstybės aukščiausios juridinės galios institucijos funkcijas, LR Laikinojo pagrindinio įstatymo ir Vyriausybės įstatymo teisnių normų pagrindu.

6) Dar du ryškiausi LR AT deputatų diskreditacijos pavyzdžiai:

– Vieno iš PV ministro vardu teigiama, kad nuo TSRS blokados Lietuvai, periodo per žaliųjų piketus buvo demonstruojama Lietuvoje esama, išsigimusios demokratijos forma – ochlokratija (aukščiausias valdžios pareigas eina prastuomenė), psl. 157.

– Sovietinės imperijos ekonominės sistemos griūtis priskiriama „skaudžiai naujo gyvenimo realybei“, kurią jautė visi ir čia pat priduriama „verslesni AT deputatai savaitgaliais važiuodavo į Lenkijos turgų prekiauti. Taip uždirbti pinigai leido prasimaitinti ir atidėti juodai dienai“, psl.244.

Šie du iš knygoje esančių masės pavyzdžių atskleidžia visą Lietuvos atgimimo  organizatorės ir vykdytojos –LR AT diskreditacijos tikslą ir esmę. 50 metų valdžiusi komunistinė nomenklatūra jautėsi pažeminta, įžeista ir paniekinta tuo, kad pakilusi Tauta į valdžią rinko savo atstovus, prastuomene.

Su tuo susitaikyti buvo sunku. Atsisakyti šalies turto valdymo – tiesiog neįmanoma, neleistina (?!). Todėl būtina susigrąžinti politinę „prastuomenės“ užimtą valdžią ir vienas iš efektyviausių būdų – jos diskreditacija visomis įmanomomis priemonėmis.

Nesvarbu, kad toji  LR AT esanti prastuomenė yra mokslo, kultūros, inteligentijos atstovai. Svarbu nuosekliai, metodiškai, nepaliaujamai visų diskreditacijos keturių etapų pagrindu siekti rezultato – nušalinimo iš teigiamos veiklos ir politikos lauko. Tam labai tinka čia, nurodytoje knygoje pateiktas parlamento deputatų, turgaus prekeivių, tuo metu paniekinamai vadinamų „spekuliantų“ įvaizdis.

Deputatai, tuo metu retai atsirandančiais laisvais savaitgaliais, važiuodavo į savo rinkimines apygardas susitikimams su savo rinkėjais, aiškindavo naujų lietuviškų gyvenimo taisyklių esmę ir svarbą, parodydavo totaliai vykdamos dezinformacijos žalą ir pasekmes, gindavo nuo dar esamos tarybinės administracijos nuolatinai pažeidinėjamas žmonių teises. Cinizmo ir niekšiškumo ir amoralumo viršūnė, Tautos Sąjūdžio deputatai – spekuliantai, prastuomenė.

Didžiulės komunistinės ideologijos propagandos presingas ir viražas – 1992 m. pabaigoje davė rezultatą. Sąjūdžio žmonės pasitraukė. Grįžo LKP/LDDP valdžia su jos opozicijoje likusia nedidele dalimi į partijas susibūrusių kolegų.

Sąjūdžio Parlamento deputatų diskreditacijai nesibodėta pasitelkti visas po ranka (ar akiratyje) pasitaikiusias priemones. Šioje trečioje PV knygoje, kaip vienas iš populiariausių naudingos destrukcijos pavyzdys yra jos skleidėjų naudojamas vienas iš komunistinės valdžios Lietuvoje adeptų – TSKP LKP ideologijos palaikytojas, išvažiavęs į užsienį, geras rašytojas J. Baltušis. Knygoje pradedant 40 psl. iki pabaigos patalpinta virš 20-ies jo plunksnai priklausančių tikrovę iškraipančių infocitatų.

Daugiau gilintis į Sąjūdžio, Lietuvos valstybės atkūrimo Parlamento ir jo deputatų diskreditacijos kloaką neleidžia turimas teisinis statusas ir jau nešiuolaikinio pasaulio, bet mūsų išpažįstamos  pagrindinės trys žmonijos pamatinės demencijos, kurios buvo, yra ir išliks mūsų – atgimimo laikų pagrindinėmis asmenybės principinėmis veikimo nuostatomis (moralė, sąžinė, padorumas).

Štai ir pakaks, nors tai tik maža dalelė to per net tris knygas, jau 30 m. propaganduojamos istorinės tiesos iškraipymo, netiesos tiražavimo, melo. Liko tik viena tema, kurios profesinė priedermė amžinai neleidžia palikti be dėmesio. Tai Lietuvos kaimą, žemės ūkio – Agrarinės reformos reikalai.

1. Dirbtinės žemės reformos problemos kaimo gyvenimo pertvarkyme
   

PV vadovų aršiai neigiama reakcija į Lietuvos žemdirbių sąjūdžio subrandintą žemės ūkio veiklos ir kaimo gyvensenos pertvarką, inspiravo esantį kaime ir jo egzistencijos pagrindu, susiformavusį, pačiais kukliausiais skaičiais – daugiau kaip 25000 (virš 22000 ūkio administracijos personalas ir virš 2.500 okupacinio periodo respublikinė ir rajoninio rango žemės ūkio valdininkų) tarybinė administracinė biurokratijos bendruomenė³⁹.

Buvusį LKP/LDDP gretose ir susivienijusi į jos satelitines, savaveiksmes organizacijas: Lietuvos žemdirbių sąjunga, Agronomų seklyčia ir t.t. Visų jų neginčijamas bendras interesas ir tikslas buvo – išsaugoti savo dispozicijoje 45 m. turėtą žemės ūkio turto ir įmonių/organizacijų valdymą.

Čia politinė ir ekonominė esmė. PV vadovų interesas ir tikslas buvo – užsitikrinti įmonių turto valdymą ir savo lyderiavimą žemės ūkio veikloje. Todėl ginant šios okupacinės ūkio sistemos valdininkijos bendruomenės interesus, prikalbėta visokių nesąmonių, pridaryta įvairiausių neprotingų, nelogiškų ir neteisėtų veiksmų, kurie turėjo ir tebeturi inspiruojamą tęstinę tendenciją.

Žemės ūkio ir kaimo pertvarkymui – ekonominiam ir teisiniam sugrąžinimui į visame pasaulyje veikiančią privačios nuosavybės ir rinkos sistemą, per 1990/1991 m. LR AT buvo parengtas ir priimtas Agrarinės reformos (AR) įstatymų paketas.

PV to ne tik nepradėjus, bet ir sabotavus. Apie AR įstatyminės bazės rengimą, jos realizavimo procesą yra parašyta daug melo, dezinformacijos. Ryškus pavyzdys knyga „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“, ŽŪM išleista ministerijos atkūrimo 85-mečiui, Vilnius 2005. Knyga absoliučiai politiškai angažuota, sudarytojas dr. Vytautas Štuikys ir dar 18 autorių. Dauguma jų tarybinio periodo ŽŪM darbuotojai, mano buvę bendradarbiai. Dabar manęs nebepažįsta.

Knygoje valstybės atkūrimo Sąjūdžio LR AT – atlikti žemės ūkio ir kaimo pertvarkos darbai, AR įstatymai – nutylimi. Tarsi jų nėra, nebuvo (?!). Tačiau yra paruošta ir išleista pakankamas kiekis teisingų, objektyvaus turinio, mokslinių tiriamųjų ir publicistinių rašytinių darbų. Keletas iš jų: Kelias į agrarinę reformą (autorius E.G). Vilnius, 1992; Kaimas lūžio metais: LŽS idėjų ir veiksmų 20-metis. Kaunas 2008 (autorių kolektyvas); Agrarinė teisė (autorius E.G) . Vilnius, 2009; Valstybės atkūrimas. Vilnius 2013, (autorių kolektyvas).

Deja 2020 knygos apie PV autorė, įtakojama PV vadovų išreikštų abstrakčių (neargumentuotų), politiškai angažuotų pasisakymų, išdėstytų savo ar kitų jų vardu, kituose leidiniuose, bei tekstų užsakovų, materialių užsakymų, net nesiteikė pasidomėti kita medalio – valstybine ir teisingumo puse – oficialiu valstybinės politikos ir teisės istorijoje glūdinčiu turiniu. Šio turinio niekas nepanaikino, neatšaukė ir dar negali to padaryti prie galiojančios Lietuvos konstitucinės santvarkos. Deja, autorė, net gavusi iš ministro V.Knašio (jo teigimu) čia nurodytus leidinius ir nuorodas, į juos nekreipė dėmesio ir net neprisimena…(?!).

2000 m. knygos apie PV analizė parodo, kad PV vadovė K.Prunskienė nėra išreiškusi jokių, net kritinių nuostatų dėl vykdytas AR. Tik A.Brazauskas (po 10-ties metų) išreiškė savo politinės partijos ideologinius teiginius „nauji įstatymai siekė politinių tikslų ardyti politinė sistemą“.

Apkaltino „žemės ūkio reformą“ (įstatyminis pavadinimas – AR – ignoruojamas), vykdytą politiniu tikslu – tarybinės kolūkių sistemos sunaikinimu. Teigė siūlęs įvesti naujas nuosavybės formas (kooperatinę, formuoti akcines bendroves, išdalyti žmonėms akcijas), 2000 psl. 143. Apie tai čia jau pasisakyta. 2008 m. kolegos G.Ilgūno knygoje apie PV, nei K.Prunskienės, nei A. Brazausko pozicijos, tiesiogiai išreikštos kaimo ir AR atžvilgiu nėra (nei teigiamos, neigiamos). Tik aprašomi realūs ir ženklūs A. Brazausko nuopelnai Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje, psl. 85-86.

Tik 2020 m. knygoje apie PV, 7-ame skyriuje „Darbai ir politiniai žaidimai“, išdėstyta tema: „Konfliktas dėl žemės“ psl. 252-254. Knygos autorės parašytas jos turinys reikalauja objektyvaus tyrimo ir teisingo įvertinimo. Pradedama nuo K.Prunskienė priešpriešos ministrui Knašiui. Jam pirmuoju pavaduotoju ji skyrė Adolfą Šleževičių (pirmojo Seimo LDDP vyriausybės vadovas). Premjerė kaltino ministrą vykdomos žemės ūkio reformos nesuvaldymu.

Nors PV veiklos metu jokia reforma žemės ūkyje nevyko ir negalėjo vykti, nes nebuvo tam įstatyminių pagrindų. PV vadovės nesantaika su ministru motyvuojama „dėl 2-3ha skyrimo valstiečiams“, psl. 252. Toliau knygos tekste LR AT 1990- 07- 26 nutarimas Nr. I-411. Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo⁴⁰ , įvardijamas kaip reforma (?!). Teigiama, kad dėl šio nutarimo virė aistros ir šios tariamos „reformos ir aistrų“ išraiška įvardijama taip:

1. Pirmiausia reikia parengti pagrindinius žemės reformos dokumentus (turi būti – įstatymas, EG pastaba), o 2-3 ha reforma vyks negreitai (A.Brazauskas, 1999 m.), psl.253.
2. Būtina pirmiau apsispręsti dėl bendrų žemės naudojimo principų, dėl privatizuojamų gyvulininkystės fermų tvarkymo, iki to negalima rengti teisės aktų (K.Prunskienė, 2011 m.), psl. 253.
3. Ant kreivų bėgių pradėtos reformos garvežys gali nugarmėti į bedugnę ( nenurodomų ūkių specialistų, faktiškai vadovų gąsdinimas).
4. Veikiant LTSR Žemės kodekso normoms, kolūkių įstatams, kitiems teisės aktams (?), o jų pakeitimui reikia daug laiko, neįmanoma teisiškai įforminti ir suteikti žemės asmeniniams ūkiams (parlamente dirbę naujo gyvenimo projektuotojai, kas tokie – nenurodoma?!).
5. Pradėjus dalinti žemę savininkams, kurie nemokėjo ir neketino ūkininkauti, į tą pačią žemę pretendavo net trys asmenys (savininkai, 2-3ha šeimininkai, asmenys dirbę žemę visą sovietmetį), K. Prunskienė, 2011m., psl.253.

Visi šie teiginiai visiškai neobjektyvūs, neturi jokio realaus nei politinio nei teisinio pagrindo – dėl šių motyvų ir faktinių duomenų:

Pirmas argumentas. Žemės sklypų ploto padidinimas naudojimuisi, tai jokia reforma, o tik dar tebeegzistuojančioje tarybinėje ūkio sistemoje pragyvenimo sąlygų pagerinimas. Tai buvo daroma ir okupacijos periode, kad neištiktų badas kaip Rusijoje. Asmeninio pagalbinio ūkio žemės sklypų ploto padidinimas turėjo dvigubą pagrindą: išlaisvinimą nuo priklausomybės būti tuometinių sovietinių ūkių vadovų valioje ir vykstant AR bei po jos, suteikti materialinį pagrindą, užsitikrinti pragyvenimo šaltinį.

Antras argumentas. Asmeninių pagalbinių ūkių sodybinių žemės sklypų plotų padidinimas kaimo vietovėse turėjo būti įvykdytas iki Žemės reformos (toliau ŽR) Lietuvoje pradžios (iki 1991-11-01). LR AT 1991-07-25 n. Nr.I-1608. Laiku to nepadarius, tai turėjo būti vykdoma LR ŽR įstatymo 16str. nustatyta tvarka.

Trečias argumentas. Pagal galiojančias nurodytas LR teisės normas šie žemės sklypai turėjo būti suteikiami tik naudojimuisi, o ŽR metu, jeigu tokių asmenų pagalbiniams ūkiams neatsirado nuosavybės teisės į žemę atstatymo pagal LR Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo (sąlyginis vartojamas pavadinimas) 4 ir 5 str. teisės normos, tai šie jiems suteiktos naudotis žemės sklypo (atskiros sodybos) plotai turėjo būti paliekami tolesniam naudojimui nuomos pagrindais, ŽR įstatymo 16str.  nustatyta tvarka.

Ketvirtas argumentas. Jokios iki 1990-03-11 galiojusios tarybinės teisės normos netrukdė ir negalėjo trukdyti šių žemės sklypų suteikimui ir teisiniam įforminimui, turėjo būti vadovaujami: LR 1990-03-11 įstatymo Nr.I-14 Dėl LR laikinojo pagrindinio įstatymo, LR AT 1990-07-26 n. Nr.I-411, LR Nuosavybės teisės restitucijos įstatymo 1991-06-18 Nr.I-1454 ir LR AT 1991-07-16 Nr.I-1548, LR ŽR įstatymu 1991-07-25 Nr.I-1607 ir LR AT 1991-07-25 nutarimo normomis Nr.I-1608⁴¹.

Tai pagrindiniai tuometiniai politiniai ir teisiniai sprendimai. Tinkamas šių teisės normų vykdymas garantavo savalaikę ir sėkminga ŽR raidą. Todėl dar 1995 m. Lietuvoje buvo 400 000 asmeninių ūkių, disponavusiu 480 000 žemės ūkio naudmenų⁴².

Lietuvos kaimo gyventojai jokių neigiamų „aistrų“ dėl gaunamo padidinto sodybinio žemės ploto nekėlė. Deja, visų Seimų valdžios taip nutobulino ŽR įstatymą, kad procesas gavosi problematiškas. Tai buvo tik buvusios tarybinės valdžios (politinės ir ūkinės) politinis demaršas, siekiant išsaugoti ūkinio turto ir gamybos valdymo teises savo valioje  ir amoralus politinio išpuolio prieš Lietuvos Parlamentą sunkiu valstybės kūrimo gynybos metu, pavyzdys eskaluojamas iki šiolei.

Penktas argumentas. Politinis sprendimas atstatyti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atitiko moralės ir nuosavybės teisių tęstinumo bei tarptautinės teisės principų nuostatas. Todėl LR Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo, LR ŽR įstatymo normos savininkams užtikrino netrukdomą ir tinkamą nuosavybės teisių atstatymą pagal teisės normose nustatytus įvairius variantus.

Tačiau gyvenimo praktikoje daug ką lėmė ir daug destrukcijos bei žalos darė ir dabar daro valstybinio ir savivaldybių administracinio konglomerato pareigūnai. Apie įstatyminių teisės normų nesilaikymą, piktybinį iškraipymą bei ignoravimą per visus 30 metų – pilna viešoji erdvė ir valstybės institucijų archyvai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Nuosavybės restitucijos ir Žemės reformos įstatymai priimti praėjus daugiau kaip pusę metų po PV atsistatydinimo. Kokiu teisiniu, moraliniu ar loginiu pagrindu tai rašoma ir samprotaujama, kaip PV vadovų veiklos pozicijos (?!) nenurodoma. Pažymėtina, kad 2020 m. PV veiklos knygoje, net ištisas atskiras skyrius „Atnaujinta politinė scena“, psl.311-351, skirtas kitų Lietuvos vyriausybių (II-III) veiklai (?!).

Šioje temoje negalima nereaguoti į dar keletą netiesos ir melo sklaidos atveju.

Vienas iš jų – „Dėl pamažu grobstomų po 2-3ha pradėjo nykti parkai ir skverai, miškai“, psl. 251. Tokių faktinių duomenų apie želdinių plotų dalybas nėra ir negali būti. Tokie atvejai būtų absoliučiai neteisėti ir naikintini nuo jų atsiradimo dienos (jeigu yra ir tinkamai veikia teisėsaugos institucijos bei jų pareigūnai).

Antras iš jų – „AT palaimino sprendimą leisti žemei lakstyti, ją perkelti“, psl.253. Šis melas ir dezinformacija suformuotas pagal LDDP/LSDP politikų išsakytą nuomonę. Ją per klaidą 2013 m. palaikė net signataras A. Sakalas⁴³.

Teko atlikti ekspertinį tyrimą ir nustatyti, kad žemės grąžinimo nuosavybėn kitu lygiaverčiu turėtam žemės sklypui (kitoje vietoje, teritorijoje) teisinis reguliavimas atsirado 1997-07-01 naujoje Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo redakcijoje (16str. 4,5,6d.). Suderintą projektą parengė A. Kubilius. Prezidento A. Brazausko 1997-08-08 dekreto Nr.1325 pagrindu dar jį rengė ir taisė, jau po priėmimo (?!), jo patarėjas A. Abromavičius⁴⁴.

Trečias iš jų – „Kol  PV ir AT ginčijosi kolūkiai ir gyvulininkystės kompleksai pradėti pamažu plėšti ir vogti“, psl.253. Apart „ginčų“, kitas tokios plėšimo ir vogimo padėties būvis argumentuojamas „…teisėsaugos pareigūnų rankų nepakankamumu ir tinkamų įstatymų nebuvimu“, psl.253.

Šios knygos autorės išreikštos nuostatos prieštarauja jos pačios aukščiau knygoje išdėstytiems teiginiams apie šaunų KGB pareigūną, generolą M. Misiukonį, psl.52-80, jo puikiai dirbančią didelę, profesionalią pareigūnų sistemą ir apolitišką dar gausesnę miliciją (viso 14 tūkst. pareigūnų), psl.53.

Nutylima apie gausią A. Paulausko vadovaujama prokuratūros ir LR AT vadovaujama teismų sistemas. Šios gausios teisėsaugos jėgos ir administracinės bei valstybinės prievartos sistemos, turinčios reikiamas administracinės ir baudžiamosios teisės įstatymines bazes, pavaldžios PV tinkamai ir reikiamai neveikė nuo pat valstybės atkūrimo iki šalies ūkio ir ekonomikos sistemos reformų pabaigos.

Knygoje nei žodelio nėra ką nuveikė PV užtikrindama šių institucijų tinkamą darbą saugant valstybės ir piliečių turtą. Vagystės ir grobstymai masiškai prasidėjo nuo pirmojo Seimo valdymo pradžios ir tęsėsi per visą vėlesnių Seimų valdymo periodą iki šių dienų.

Ketvirtas iš jų – „Akivaizdu, kad pirmosios nesėkmės (?!) nulėmė žemės reformos raidą“, psl.254. Per du puslapius tempiama nutarimo dėl 2-3 ha tema, pabaigoje autorės pavaizduojama kaip „pirmosios nesėkmės“. Blefas. 1991 m. buvo 465800 sodybinių ūkių, 1992 m. – 479000 ūkininkų ūkių⁴⁵.

Vėlesnio šalies valdymo politinės jėgos šiuos privačių ūkių kiekius totaliai sunaikino. Nėra ir neteko rasti informacijos, kad kas nors, neturėjęs atstatomų nuosavybės teisių į žemę, būtų atsisakęs ar neėmęs jam priklausančio 2 ar 3 ha sklypo sodybiniam ūkiui. Dar daugiau, politinį triukšmą dėl to kėlusi LDDP ir jos satelitinės organizacijos, turėdamos absoliučią valdžią pirmajame Seime, savo Vyriausybės 1994-03-16 nutarimu Nr.183⁴⁶, nepaisant esamų žemės savininkų protestų, šiuos sklypus privatizavo – pardavė (!!). Tai sukėlė realų žemės savininkų pasipiktinimą ir tai buvo viena iš daugelio priežasčių pašalinusių LDDP nuo šalies politinės valdžios vairo.

Žemės reformos raidą (jos ilgalaikiškumą ir kylančias problemas) lėmė visa eilė politinių ir teisinių sprendimų, priimamų per visą ir visų Seimų valdymo periodą. Didžiausią žalą padarė pirmasis, LDDP daugumos Seimas ir jo Vyriausybės daromi įvairiausi bandymai iškraipyti, dezorganizuoti pradėtą vykdyti AR ir vieną iš svarbiausių jos sudėtinių dalių – ŽR. Tai neginčijamai patvirtina LR Konstitucinio teismo (toliau KT) sprendimai, išnagrinėjus ir įvertinus pirmojo Seimo ir jų Vyriausybės priimamus AR „taisymo“ (peržiūros, keitimai) bandymus.

Dar 1993-1995 m. KT priėmė dešimt nutarimų, pripažįstančių priimtų šio Seimo ir jo Vyriausybės teisės aktų prieštaravimą LR Konstitucijai⁴⁷. Per 1996 m. priimti dar trys KT nutarimai, pripažįstantys įstatymų ar nutarimų antikonstitucingumą⁴⁸.

Toliau – dar gražiau, antrasis Seimas (TS/Lietuvos konservatorių ir krikščionių demokratų dauguma), 1997 m. priėmė Nuosavybės teisių restitucijos ir ŽR įstatymų naujas redakcijas: išplėtė ir performavo nuosavybės restitucijos ir žemės grąžinimo ribas, kompensavimo priemonių ratą ir kt.

Tolesni LR Seimai nuėjo dar toliau – peržiūrėjo žemės grąžinimo tvarką miestuose, išplėtė žemės nuosavybės teises nuo piliečių (fizinių asmenų) iki juridinių ir net užsienio asmenų. Rezultatai – ne tik liūdni bet ir baisūs. Padaryti nusikaltimai Tautai ir ateities kartoms⁴⁹. Bet apie tai mokslininkai, politologai, „žinomi“ žurnalistai, tyli.

ŽŪM kaip ir visos kitos 16 ministerijų, PV veiklos periode dirbo savo sudėtyje turėdamos per 50 okupacijos metų išugdytų tarybinės administracijos tarnautojų komandas. Jos buvo išlavintos vykdyti vadovų nurodymus.

Vadovai ir jų pavaduotojai po Kovo 11-osios buvo paskirti nauji. Atsirado pirma nesąryšio – nesuderinamumo problema, trukdžiusi produktyviam ūkinės sistemos reformavimo procesui. Vadovai kėlė naujas, visiškai priešingas idėjas ir nuostatas buvusiai, nusistovėjusiai tvarkai, o aparato darbuotojai abstulbinti ir šokiruoti, sunkiai suvokė kaip tai realizuoti į ūkinę veiklą praktiškai.

Pateiksiu vieną vaizdingą pavyzdį: pas mane į AT atvyko kurso draugas, geras bičiulis, generalinio prokuroro pavaduotojas, jau a.a. Gedgaudas Norkūnas, aptarti eilę Lietuvos valstybingumo statybos praktinių teisėsaugos institucijoms iškylančių problemų. Greta daugybės problematiškų dalykų, jam iškilo moralinės plotmės problema, kuria išreiškė vienu sakiniu: aš visą gyvenimą gaudžiau ir sodinau tarybinės ūkinės sistemos priešus – spekuliantus, o dabar jie bus laisvos rinkos dalyviai, prekybininkai, verslininkai, padorūs žmonės (?!).

Tai ryškiai parodo, kad visos PV ministerijos ir kitos institucijos, privačios nuosavybės ir laisvos rinkos ekonomikos pagrindais dirbančios ūkinės sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo procesu nebuvo pasiruošusios nei teisiškai nei psichologiškai. Trypčiojo ir trūkčiojo vietoje.

Todėl PV buvo nepajėgi operatyviai bei kokybiškai rengti skubiai reikalingų naujų, nepriklausomos Valstybės statybos pagrindinių įstatymų projektų. Išskyrus Ekonomikos, Finansų, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų vadovus. Todėl V. Knašys – LŽS tarybos ir prezidiumo narys, kaip ir jo du pažangūs pavaduotojai: T. Ikvilda ir A. Sviderskis, netiko PV vadovams – LKP lyderiams, turėjusiems nuostatas kaime ir žemės ūkyje išsaugoti kolūkinę sistemą.

Todėl su T. Ikvilda buvo susidorota ir tenka apgailestauti, kad LR AT leido taip nepadoriai pasielgti. 2020 m. PV knygoje pateikiama dar viena niekinga melagystė, šmeižtas. Tariamai ministro pavaduotojas A. Sviderskis liepė užvirinti geležinkelio bėgius prie Alytaus mėsos kombinato, kad iš ten nebūtų į Maskvą išvežama mėsa, psl.338.

Ši dezinformacija ministro pavaduotojo pasibaigė nepagrįstu išbarimu, tačiau net ir praėjus 30 m. nors ir neteisinga, melaginga, šmeižikiška, ši informacija rado vietos 2020 m. knygoje apie PV.

Kodėl?! Ką tai reiškia ir kam tai?! 

Post Scriptum

Šioje PV veiklos rašytinėje, knygų turinių apžvalgoje paliesta tik dalis prieštaraujančios objektyviai tiesai, iškraipytos ir melagingos dezinformacijos. Valstybės atkūrimo Sąjūdžio valdymo periodo veikla besidomintys jauni ir ateities mokslininkai, politologai ir publicistai, kuriems svarbi Sąjūdžio veikla, turės platų lauką savo tyrinėjimams. Man, čia žvelgiant į visumą panoramiškai, neišvengiamai kyla tik trys esminiai logiško atsakymo reikalaujantys klausimai:

Pirmas, kodėl turinti būti patyrusi žurnalistė, žinanti žurnalistinės etikos principus, pasirinko ir vadovavosi vienašališka, vienpusiška, praeities ideologija paremtos informacijos atrinktais teiginiais, kurie neturi jokiomis teisės normomis galimos pagrįsti dokumentinės įrodomosios vertės?

Atsakymas dvejopas:

Naivus – pasitikėjo ir įtikėjo po 10, 18 ir net 30 metų pačių PV narių ar kitų autorių sukurtais ir išdėstytais teiginiais. Nematė pagrindo ir reikalo juos patikrinti ir įvertinti.

Pragmatinis – vykdė knygos užsakovų pageidavimą ir sąmoningai pasuko vienpusiškos, subjektyvios, melagingos ir iškreiptos dezinformacijos labirintais. Kad yra pasirinktas antras būdas, neginčijamai parodo net šis tik labai nedaug atverstas ir parodytas knygų turinyje surašyto melo ir dezinformacijos panoramos analitinis rašytinis.

Šią išvadą patvirtina ir ministro V. Knašio pateikti duomenys apie tai, kad 2020 m. PV knygos autorė gavo iš jo, pasiėmė, bet nepanaudojo rašytinę (knygos) dokumentinę medžiagą, objektyviai ir teisingai vertinančią PV veiklą.

Antras, kodėl praėjus net 30 metų, jau tris kartus į Lietuvos Naujausių laikų istorijos klodus primygtinai brukami, švelniai sakant, neteisingos informacijos šaltiniai. O teisiškai, objektyviai žiūrint – melagingų vienpusiškų, dezinformacinių (todėl nusikalstamų) žinių šaltiniai. Trečio iš jų – paties chaotiškiausio, paties neteisingiausio 2020 m. PV veiklos sklaidos knygos turinys.

Trečias, kodėl toks (net trigubas) dėmesys tik devynis mėnesius veikusiai LKP daugumos Vyriausybei, kuri realiai nieko nespėjo daug Lietuvos labui nuveikti? Išskyrus: Ministrės Pirmininkės. reikalingas ir nelabai, keliones po pasaulio šalis, priešpriešos su LR AT organizavimą ir visuomenės susiskaldymo dėl šalies ekonomikos ir ūkio reformavimo sukėlimą. Atsakymo yra ir gali būti net keletas:

1. Išlikusio, pusę amžiaus veikusio ir giliai į sąmonę ir būvį įdiegto tarybinio, okupacinio mąstymo tolesnis veikimas.
2. PV narių daugumos ir kitų politinių bei verslo grupuočių noras ir siekis ten pademonstruoti buvusią LKP/LDDP/LSDP veiklą ir galią su aliuziją į geriausius gebėjimus valdyti nykstančios Tautos likučius.
3. Lietuvos 1988-1992 m. Sąjūdžio naikinimui ir niekinimui. Jo, kartu su Tautos palaikymu, atkurto Lietuvos valstybingumo eliminavimui, tolesnio sisteminio trynimo iš lietuvių sąmonės ir istorinės atminties vykdymui.

Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras

Pabaiga

Naudotų šaltinių sąrašas:

34. E. Grakausko asmeninis archyvas.
35. Agrarinė reforma. Norminiai aktai, I dalis, (sudarytojas E. Grakauskas), Kaunas,1991, psl.5.
36. DR, t. II, psl. 348.
37. DR, t. II, psl. 349.
38. E. Grakausko asmeninis archyvas.
39. E, Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą.psl.21,29; Agrarinė teisė, psl.99.
40. Žin.,1990, Nr.22-54;DR,t.I, psl. 230. 41. Nurodytų įstatymų ir nutarimų šaltinių pilna: Agrarinė reforma. Norminiai aktai. I–IV dalys, (sudarytojas E.Grakauskas), Kaunas,1991–1992; Žinios, 1990–1992 m.; LR AT Stenogramos,1990–1992 m.; LR AT DR, t. I–IV.
42. Agrarinė teisė, psl. 110.
43. Valstybės atkūrimas. Lietuvos Parlamentas 1990–1992. Vilnius, 2013, psl. 327–333.
44.E. Grakauskas. Signatarams nederėtų prisidėti prie savo pačių nuveiktų valstybės statybos darbų niekinio/menkinimo. Vilnius,2013,psl.1-5.
45. Agrarinė teisė, psl. 238, 279.
46. Žin.,1994, Nr. 3–41; E. Grakauskas. Agrarinė reforma ir jos teisiniai, bei ekonominiai pagrindai. Knyg.. Valstybės atkūrimas, psl. 259.
47. Konstitucinio teismo aktai. t.,I, Vilnius, 1993-1996.
48. Ten pat, t., II. 1996.
49. E. Grakauskas. Nacionalinė agrarinė politika. Raida ir ateitis. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Vilnius,2015, Nr.2 (12), psl. 21-33, 45-47.