Lazdijų rajone, Šeštokų seniūnijoje, miškelyje ant nedidelio kalnelio stovi Kalniškės mūšio memorialas, įamžinantis narsią lietuvių partizanų kovą su okupantais.
Šis mūšis buvo vienas didžiausių lietuvių rezistencijos susirėmimų su sovietų karinėmis pajėgomis. Nuo tų įvykių prabėgo jau 76 metai. Teko man ten būti ne vieną kartą, ne kartą parymoti ant kalnelio, susimąstyti apie anuos įvykius.
1945 metais gegužės 16 dieną 100–120 lietuvių partizanų būrį, kuriam vadovavo J. Neifalta-Lakūnas, užpuolė NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas. Užvirė nelygi kova.
Žuvo 44 partizanai, bet rusų nuostoliai buvo daug didesni. Jie neteko kelių šimtų enkavėdistų. Sutemus dalis partizanų prasiveržė iš apsupties.
Iš žuvusių partizanų žinomi: Adomas Alesius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jurgis Balčiūnas-Ugnis, Jonas Botyrius-Basanavičius, Leonardas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis,
Klemensas Dambauskas-Tauras, Vitalijus Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Kazakevičius, Julius Klimavičius-Kranklys,
Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvedaravičius-Kiškis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Bronius Onuškevičius, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Vytautas Pavilonis-Vasaris, Antanas Pečkys,
Jonas Pockevičius-Ąžuolas, Bronius Ravaitis, Pranas Rekštys, Konstantinas Šolgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vytautas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venclauskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Edvardas Žukauskas-Uosis.
Žuvusių partizanų palaikai buvo išniekinti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Kitą vakarą plentu sunkvežimiais stribai partizanų kūnus pervežė į Simną ir suguldė turgaus aikštėje.
Išniekinti kūnai ant grindinio gulėjo keletą dienų. Stribai stebėjo, kaip atėjusieji į juos reaguoja. Vėliau partizanų kūnai buvo sumesti į Simno ežero pakrantėje buvusią aviacinę duobę ir užkasti.
Kalniškės mūšio vietoje aplinkinių kaimų žmonės surinko likusias partizanų kūno dalis ir palaidojo bendrame kape. 1989 metais partizanų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse.
Juozas Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ apie Kalniškės mūšį rašė: „Šiose kautynėse šalia vyrų lygiai drąsiai pasirodė ir moterys.
Lakūno žmona Pušelė (buvusi mokytoja) per visas kautynes drąsiai kovėsi, pavaduodama kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai jos abi kojas sužeidė. Šalia jos lygiai drąsiai kovėsi partizanė Drebulė.“ Abi moterys žuvo.
Apie Kalniškės mūšį pasakoja jo dalyvis Juozas Busila:
„Būrių vadai gavo pranešimus, kuriuose buvo kviečiami aplinkinių apylinkių partizanai nueiti į Kalniškės mišką prie Šešiagrašio kalno.
Į kalną skubėjo Perkūno rinktinė ir Sūsninkų būrys, vadovaujamas Navicko-Perkūno, tačiau žvalgai pranešė, kad Kalniškė apsupta NKVD dalinių.
Vadas, įsitikinęs, kad padėti negalės, liepė vyrams grįžti atgal į Sūsninkų miškus, bet kiekvieną akimirką būti pasirengusiems padėti kovos draugams.
Tuo tarpu reguliari rusų kariuomenė traukė ir traukė glaudžiu žiedu apsupdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę.
Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno. Vadas Jonas Neifaltas-Lakūnas partizanus suskirstė į keturis būrius.
Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes vietas, kiti – arčiau kalno. Vykstant mūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“
Alytaus apskrities NKVD viršininkas plk. Lisovskis apie kautynes rašė: „Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo „už laisvą nepriklausomą Lietuvą“.
Nors artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nė vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo.“
Lazdijų rajono savivaldybės tinklalapyje rašoma: „Simno ir Krosnos NKVD skyriai gegužės 14 d. turimas žinias apie Kalniškės miške partizanų stovyklavimo vietą perdavė 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220-ajam pasienio Kutuzovo ordino pulkui, kuriam vadovavo mjr. Jacenka ir štabo viršininkas mjr. Buiničius.
Maždaug tūkstantis šio pulko karių gavo komandą rengtis Lietuvos partizanų likvidavimo užduočiai, tad šis pulkas apsupo mišką dar iš vakaro. Kalniškės mūšis prasidėjo 1945 m. gegužės 16 dieną auštant.
Reguliari, gerai parengta ir iki dantų ginkluota sovietinė armija stojo prieš kaimo vyrus. Partizanai pasirinko aukščiausiai iškilusią kalvą (vadinamą Meškakalniu), joje pasiruošė žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais laukė pirmosios priešo atakos.
Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį, o partizanai stengėsi be reikalo nešaudyti ir prisileisti priešą kuo arčiau.
Pasirodžius pirmosioms enkavėdistų voroms, pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, granatų sprogimai, šūvių banga užliejo mišką, užvirė smarkus mūšis.
Priešas aklai puldamas patyrė daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo, o papildyti jas nebuvo kuo, pritrūko ir šaudmenų.
Mūšis su trumpomis pertraukomis tęsėsi visą dieną. Sovietų kariams buvo įsakyta iš visų turimų ginklų atidengti ugnį į aukštumas salvėmis.
Toks intensyvus puolimas truko maždaug valandą ir apie 19 valandą, okupantams suveržus apsupimo žiedą ir suintensyvinus apšaudymą, dalis partizanų (Vanago ir Lakūno būrių vyrai), nusprendė iš apsupimo pasitraukti.
Mūšyje žuvo 44 partizanai, priešui buvo padaryti dideli nuostoliai: partizanų ir daugelio šaltinių teigimu, žuvo apie 400 enkavedistų. Jonui Neifaltui-Lakūnui pavyko atsitraukti. (…)“
1990-aisiais Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams.
Jis buvo atidengtas 1990 m. gegužės 13 d. Naktį iš gegužės 21 į 22 d. paminklas kalne buvo rusų išsprogdintas, išliko sveika tik atminimo lenta.
Per vieną savaitę paminklas vėl buvo atstatytas. Kasmet čia buvo statomi paminklai, kryžiai ir koplytstulpiai. Vėliau ant kalnelio buvo pasodinti 44 ąžuolai.
Nuo 1989 m. Kalniškės miškelyje vyksta minėjimai čia žuvusiems partizanams atminti.
Kalniškės mūšį yra būtina įamžinti didingu paminklu pateikiant atitinkamą informaciją. Taip pat atskirą paminklą reikalinga pastatyti Merkinėje jos užėmimo žygiui atminti. Kalniškėje derėtų įrengti mūšiui skirtą informacinį muziejų, kuriame lankytojai galėtų plačiau sužinoti apie partizanų kovas Dzūkijoje.
… ir būtina surašyti nukautų ir dalyvavusių nkvdistų pavardes, kad tauta žinotų savo budelius, sužinotų ir kiek “išrinktosios” tautos atstovų dalyvavo…