(Tęsinys)
Ne visada lenkų ir lietuvių partizanų bendradarbiavimas Suvalkų krašte buvo idiliškas. Pasitaikydavo ir išdavysčių.
Lenkų partizanų grupei vadovaujantis Petras Burdinas – neabejotinai lietuvių kilmės asmuo – nemažai prisidėjo prie Lietuvos partizanų Lenkijoje likvidavimo.
Jis pranešė lenkų saugumui apie du besislapstančius Lietuvos partizanus ir šešis jų padėjėjus ryšininkus.
Vytauto rinktinės 4-osios kuopos dalyvis Sigitas Kajokas-Kovas ne kartą susidurdavo su Suvalkų krašte veikiančiais lenkų partizanais.
„Išbuvus Lenkijoje mėnesį laiko, – pasakoja Kovas, – vieno vakarinio gyvulių šėrimo metu mane sulaikė du lenkų partizanai, tuo metu slėpęsi daržinėje.
Abu vilkėjo vietinių gyventojų nešiojamais kailiniais, kurių apačia, rankogaliai ir pakraštys su kilpomis buvo apsiūti kailio juosta, žieminės kepurės be ženklų, tik ties prasegtomis kailinių apykaklėmis buvo matyti senas Lenkijos kariuomenės drabužius.
Pradžioje mums nelengva buvo susikalbėti, bet naudodamiesi lenkų-rusų kalbų kratiniu ir gestais, supratome vieni kitus.
Pagrindinis jų reikalavimas buvo (visiems Lietuvos partizanams, atsidūrusiems Lenkijoje) – neimti ir nereikalauti iš lenkų ūkininkų maisto bei drabužių, o apsigyventi pas juos tik tarpusavio susitarimo pagrindu.
Man asmeniškai jokių pretenzijų jie nereiškė, nes žinojo, kaip aš čia pakliuvau.
Šeimininkei lenkei apie įvykusį susitikimą nieko nesakiau, ji taip pat jokių užuominų nedarė, nors buvau įsitikinęs, kad „susitikimą“ ji surengė.
Kitas lenkų partizanus dominęs klausimas – Lietuvos partizaninio judėjimo galimybės ir veikimo galimybės.
Jie papasakojo apie savų struktūrų pertvarkymą, apie būtinumą keisti taktiką ir domėjosi, ar Lietuvos išeivija nebando sudaryti Vakaruose emigracinės vyriausybės.
Jiems pasakiau, kad po Jaltos ir Potsdamo išdavystės vargu ar galima tikėtis vyriausybės sudarymo emigracijoje, bet pabrėžiau, kad Lietuvos partizanai palaiko glaudžius ryšius su lietuviais, gyvenančiais Europoje ir už Atlanto bei su Vakarų šalyse likusiais Lietuvos diplomatais.
Nors aš tuo metu nedaug ką žinojau apie prasidedantį ryšį su Vakarais, tai reikėjo įtikinti Lenkijos partizanus, kad mes ne vieni ir tikime savo tautos ateitimi.
Baigdami pokalbį jie pasakė, kad Londone įkurta Lenkijos vyriausybė savo tautiečiais geriau rūpinasi negu Vakaruose esantys Lietuvos politikai.
Mikolaičikas nurodęs, kad lenkai privalo baigti aktyvų ginkluotą pasipriešinimą ir surasti naujus pasipriešinimo ūdus nenaudojant ginklų, nes reikia išsaugoti žmones ateičiai.
Todėl dabar vieni legalizuojasi oficialiai, o kiti, nepasitikintys komunistine valdžia, bando įsigyti fiktyvius dokumentus, kurie užtikrintų tam tikrą saugumo laipsnį ir tuo pačiu leistų suaktyvinti neginkluotą pasipriešinimą komunistinei sistemai.“
Suvalkų krašte buvo vienas nemažo partizanų dalinio vadas, kuris nepakluso emigracinės vyriausybės nurodymams ir draudė legalizuotis jam pavaldiems partizanams.
Kadangi jis tokios teisės neturėjo, tai buvo partizanų areštuotas ir perduotas vaivadijos valdžiai, o ši jį nuteisė mirties bausmei.
Bausmė įvykdyta Suvalkuose. Jis turėjo teisę slapstytis pats, bet negalėjo daryti poveikio kitiems.
„Man tai atrodė siaubingai, – tęsia pasakojimą Sigitas Kajokas.
– Tai kažkoks inkvizicijos laikų susidorojimas su žmogumi, kuris nėra nei priešas, nei išdavikas, o tik nepaklusęs emigracijos duotiems nurodymams ir toliau norėjęs tęsti kovą prieš savo šalies pavergėjus (apie tai man teko sužinoti anksčiau iš vietinių gyventojų).
Apie šį mano susitikimą su lenkų partizanais papasakojau broliams Rutkauskams.
Dėl pirmo klausimo, liečiančio lenkų kilmės gyventojus, problemų nebuvo, nes niekas lenkų neskriaudė, ir nesiruošė skriausti, o dėl partizaninio judėjimo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jie patarė daugiau niekam nepasakoti, nes galiu būti įtartas kaip žmogus, atėjęs partizanauti tik dėl to, kad Lietuvos partizanai būtų sunaikinti.
Aš ir pats tai suvokiau, todėl šiuo klausimu daugiau su niekuo nekalbėjau, bet Lietuvon sugrįžęs savo kuopos vadui „Ožiui“ apie tai pranešiau.“
***
Vasaros pabaigoje trys Kampuočių kaime gyvenę Lietuvos partizanai gavo šaukimą į Suvalkų karinį komisariatą. Atseit sveikatos patikrinti.
Broliai Rutkauskai kelionei gavo roges su geru arkliu. Lenkų kalbos nemokėjo nei vienas iš jų. Kajokas nors ir sunkokai, susikalbėdavo rusų-lenkų kalbų kratiniu.
Pirmas į eilę stojo Algis Rutkauskas-Sakalas, po jo Sigitas Kajokas ir Bonifacas Rutkauskas-Apuokas.
Komisijos vadovas – karininkas, pamatęs iš dokumentų, kad Algis Rutkauskas yra lietuvis, paklausė, ar jis norįs tarnauti Lenkijos kariuomenėje.
Algis supratęs, kad jo klausiama:
„ar tarnavęs Lenkijos kariuomenėje“ ir, nelaukdamas paaiškinimo, atsakė:
– Ne!
Karininkas labai įtūžo ir gulėjusius ant stalo dokumentus nutrenkė ant grindų.
– Išeik! – suriko jis.
Kajokas pradėjo karininkui aiškinti, kad Algis Rutkauskas labai norįs tarnauti Lenkijos kariuomenėje, tik lenkiškai nesupranta, o šiaip tai jie visi trys atvažiavo patikrinti sveikatos.
Karininkui pyktis praėjo. Jis surinko ant grindų atsidūrusius popierius ir bandė paaiškinti, kad šiame krašte gyvenantys lietuviai turi įrodyti savo ištikimybę Lenkijai.
Komisija pareiškė, kad jie tinkami karinei tarnybai ir gali grįžti namo iki kito šaukimo. Šaukimas karinei tarnybai ateisiąs po mėnesio.
„Gal po mėnesio gavome naujus šaukimus, – pasakoja Kajokas. – 1946 m. balandžio 1 d. abu broliai Rutkauskai ir aš turėjome vykti į Suvalkų komisariatą – tarnybai Lenkijos kariuomenėje.
Tai buvo kryžkelė:
Lenkija – Lietuva. Mes pasirinkome pastarąją. Iš kovo 31 d. į balandžio 1 d. mes, penki vyrai (broliai Rutkauskai, Aleksas Keleris-Neimonas ir aš, o penktojo neprisimenu), ginkluoti dviem kulkosvaidžiais ir vienu automatu, rankinėmis ir prieštankinėmis granatomis, patraukėme į Lietuvą.“
Einant per sieną įvyko susišaudymas su Lenkijos pasieniečiais. Po pirmųjų šūvių viskas nutilo. Valstybinę sieną partizanai perėjo sėkmingai.
Trijų kilometrų pasienio zonoje jie susidūrė su rusų pasieniečių patruliu. Po kelių serijų įsiviešpatavo tyla.
Partizanams nutolus apie kilometrą, vėl pasigirdo šūviai. Pėdsakus gerai užmaskavo. Pirmąją dieną į slėptuvę nėjo, o praleido Trakėnų miškelyje.
Balandžio mėnesį 4-osios kuopos partizanai išsiskirstė po 5–6 žmones. Kiekviena grupelė privalėjo įrengti bent dvi slėptuves. Kubiliaus penketukas įsirengė vieną slėptuvę Aguonių kaimo Šešupės paupyje Petro Vincevičiaus lauke.
Ją pavadino Oaze. Antrą bunkerį – pavadintą Kurortu – įrengė Tabarauskų kaime, Vinco Čižausko lauke ant Raudonės upelio šlaito.
Trečias – Sala – buvo įrengtas Lenkijos–Lietuvos pasienyje, Palnyčios kaime, nedideliame alksnynėlyje, Grebliko lauke. Ketvirtas – Kasauskų kaimo krūmokšniuose, Vinco Kajoko lauke.
Sala galėjo būti panaudota tik kritiškiausiu atveju, nes ji buvo kuopos pagrindinio ryšininko žinioje. Dar vieną slėptuvę grupelė įsirengė prie jų prisidėjus Ateičiai ir Sakalui.
Ši slėptuvė – Troja – buvo įrengta karo suniokotos sodybos molinio tvarto liekanose Tribarčių kaime, Liubavo valsčiuje, Juozo Kajoko sodybvietėje. Vėliau ją vadindavo ir Palangos vardu. Ją globojo Andziulių šeima.
Kas lankėsi slėptuvėje?
1946 m. gegužės antroje pusėje buvo surengtas 4-osios kuopos partizanų susirinkimas. Jis vyko Trakėnų kaime prie Sodo slėptuvės.
Sigitas Kajokas pasakoja:
„Visi buvo patenkinti pavykusiu slėptuvių įrengimu naujose vietose, tik Dobilas buvo nukabinęs nosį. Ožys visiems paaiškino Dobilo nuotaiką.
Jie – Valentai – turėjo nuo partizanavimo pradžios prie tėviškės nedidelę slėptuvę ir jau gana seniai ten nesilankė.
Dobilas eidamas tomis vietomis, kur išgyveno pirmąsias okupacijos dienas, sugalvojo žvilgterėti į senąją slėptuvę.
Įlindęs vidun ir uždegęs šviesą suprato, kad slėptuvėje kažkas pabuvojo: ant lentynų buvę daiktai buvo liesti ir apžiūrinėti (rodė aiškios žymės ant dulkėtų paviršių), bet iš slėptuvės niekas nebuvo paimta.
Iš Lietuvoje gyvenusių asmenų šią slėptuvę žinojo Basanavičius ir Gegutė, bet jie teigė, kad niekada ten nesilankė.
Liko tik du variantai:
arba slėptuvę atsitiktinai užtiko čekistai ir dabar gali surengti pasalas, arba yra atėję vyrai iš Lenkijos, tarp kurių buvo du žinantys slėptuvę?
Tik po poros dienų ryšininkas Vincas Kajokas paaiškino, kad, sieną į Lietuvą perėjo keturi partizanai: du 4-osios kuopos vyrai – Erelis (Sniževičius) ir Meška (K. Kubilius) ir du emisarai iš Vakarų: Daunoras ir Lokys.
(Bus daugiau)
