Tai antrasis žurnalisto Česlovo Iškausko straipsnis apie Lietuvos karininką ir partizanų vadą Kazį Degutį, veikusį Balbieriškio apylinkėse. Pirma dalis čia.

Kaip rašo savo atsiminimuose Juozas Petraška-Patrimpas, 1944 metų rugpjūčio mėnesi, tik užėjus sovietinei armijai, prasidėjo jaunuolių gaudynės į svetimą kariuomenę. Jauni vyrai ėmė slapstytis. Kurie gyveno arčiau miško, rasdavo prieglobstį tenai. Dieną išeidavo, naktį pareidavo pernakvoti. Represijoms intensyvėjant, jie pradėjo ginkluotis ir telktis į didesnius vienetus. Kai paskutinėmis gruodžio dienomis vyko čekistų masiniai siautėjimai po kaimus, Balbieriškio miške į Gudelių pusę jau buvo susiformavęs partizanų būrys, vadovaujamas Vinco Raškausko iš Balbieriškio valsčiaus, Žiūronių kaimo.

V. Raškauskas žuvo 1945 m. sausį, vaduojant Gudelių stribų areštuotus partizanus. Vadovavimą būriui perėmė iš Šeštokų kilęs Leonas Junelis, vokiečių permestas desantu. Kovo mėnesį Gudelių stribai Balbieriškio miške netikėtai užpuolė partizanus, aštuoni jų žuvo, visi vėliau buvo palaidoti bendrame kape. Kitas partizanų būrys susitelkė šiauriniame Balbieriškio miško krašte, prie Būdininkų kaimo. Jam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės ulonų pulko leitenantas Martynas Kuzmickas-Briedis, kilęs iš Alytaus apskrities, Navickų kaimo. Tačiau per balandžio kautynes nuo snaiperio žuvo ir jis.
Po šių kautynių būrys suskilo: viena dalis persikėlė į Prienų šilą, kita liko Balbieriškio miške. Šiuos į vieną dalinį ėmėsi rengti buvęs Balbieriškio valsčiaus policijos viršininkas Kazimieras Degutis-Raginis. Gegužės pradžioje visi partizanai apjungti į bendrą vienetą ir suformuotas štabas, pavadintas Kunigaikščio Vaidoto grupe. Jos vadu buvo išrinktas K. Degutis-Raginis, pavaduotoju – Petras Augaitis-Tauras, štabo viršininku – Juozas Petraška-Patrimpas. Grupė padalyta į du būrius. Mėnesio pabaigoje Punios šile visi maždaug 600 partizanų sujungti į Dzūkų rinktinę. Jos vadu vienbalsiai išrenkamas D. Jėčys-Ąžuolis.

Spalio 31 d. K. Degutis-Raginis buvo paskirtas Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės, Mindaugo kuopos vadu. Kuopa veikė Balbieriškio, Gudelių ir iš dalies Šilavoto valsčiuose.

Apie partizanų veiksmus daug galima spręsti iš Laisvės kovų archyve aptikto Vaidoto grupės nežinomo partizano, žuvusio 1945 m. birželio 25 d., dienoraščio. Jame gegužės 26-ąją aprašoma, kaip duodamas atkirtis milicininkų ir stribų siautėjimui Gudelių ir Balbieriškio valsčiuose, pasitelkiant Udrijos būrio štabą, birželio 4-ąją buvo bandoma sulaikyti Balbieriškio valsčiaus milicijos viršininką Marcinkevičių, žadama užpulti minėtų dviejų valsčių stribų būstines ir t.t.

Bet dienoraštyje kartu pastebimas ir kylantis partizanų nepasitikėjimas savo veikla, įtarumas arba užsidegimas kuo greičiau pulti į ugnį. Tuo metu K. Degutis reikalavo laikytis griežtos drausmės, konspiracijos bendraujant su vietos gyventojais, nevartoti alkoholio. Kaip rašo J. Adomaitis 2002 m. leistoje knygelėje, jis savo bendražygius nuolat palaikė viltimi, kad ši kova yra laikina, ją vis tiek Lietuva laimės.

K. Degutis 1946 m. pradžioje gyventojus perspėdavo: be reikalo nelįsk į mišką, nes iš ten kelio atgal nėra. Už drausmės pažeidimus jis šalindavo iš pareigų. Taip atsitiko su vado pavaduotoju Petru Augaičiu-Tauru. Ypač atsargiai patarė vertinti sovietinės valdžios paskelbtą amnestiją partizanams, savo noru paliksiantiems mišką (vadintą „Bartašiūno amnestija“). Be vado žinios keli vyrai drąsiai nuvyksta į Marijampolės NKVD susitikti su generolu Juozu Bartašiūnu. K. Degutis jų nebaudžia, bet pasiūlo rinktis – likti miške ar legalizuotis. Kai kurie jų iš miško išleidžiami.

Suaktyvėjus geriau rengtiems partizanams, iš Maskvos atėjo griežtas L. Berijos nurodymas, ir 1946 m. birželio 6 d. Lietuvos SSR NKGB-NKVD Kauno operatyvinio skyriaus vadas plk. Nesidovas rašo: „Drg. Berija (…) iškėlė uždavinį sutriuškinti Lietuvoje banditų būrius (…), išvalyti Lietuvą nuo antitarybinio nacionalistinio elemento per 2–3 savaites“.

1946 m. birželio pradžioje partizanų ryšininkai pranešė, kad reguliari kariuomenė ketina „šukuoti“ Balbieriškio girią. Čikagos laikraštis „Dirva“ 1992 m. spalio 1 d. numeryje patalpino ištraukas iš J. Petraškos prisiminimų. Jose rašoma ir apie K. Degučio žūtį. Dar žiemą vadas buvo susidūręs su čekistais ir buvo sužeistas. Gydėsi pas vieną Važniškių kaimo gyventoją.

Apie birželio vidurį vėl artėjo miško krėtimas. Pirmojo būrio partizanai susirinkę pasitarė, kad geriausia būtų išlaukti šį metą, pasitraukti į tolimesnius kaimus. J. Petraška prisimena, kad vadas K. Degutis „pirmenybę atidavė miškui… Jis miške liko su partizanu Petru Mitrulevičiumi-Kilbu. Tai buvo birželio 12 dieną“.

Keletas partizanų išėjo iš miško ir nuėjo pas vieną Žagarių gyventoją. Kitą rytą šeimininkas, grįžęs iš Balbieriškio, pranešė, kad Raginio ir Kilbo kūnai išniekinti guli ant grindinio miestelio aikštėje. Paskui paaiškėjo, kad stovykloje abu partizanus netikėtai užklupo „enkavėdistai“. Raginis dar du jų nušovė, paskui sužeistas pats nusišovė, o Kilbas žuvo iš karto. Girti stribai miestelyje prasitarė, kad žinoję tikslią partizanų buvimo vietą. Kas juos išdavė?

Kaip rašė Stasys Naujalis knygoje „Pėdsakai dingsta miške“, K. Degutis vokiečių okupacijos metais mėgdavo medžioti Balbieršgirėje, užsukdavo į vidury miško esantį Būdos kaimą, pas Šneiderius, kuriais pasitikėjo. Šneiderienė jam atnešdavo į mišką valgyti, tad žinojo vado buvimo vietą. S. Naujalis, karo metu vadovavęs raudonųjų partizanų būriui, rašo, kad pas Šneiderius apsistodavę ir jie. Greičiausiai Šneideriai buvę užverbuoti ir išdavę K. Degutį…

Tai įvyko naktį į birželio 13-ąją. J. Adomaitis rašo, kad partizanų lavonus keletą kilometrų atitempė pririštus prie vežimo ir paliko miestelio aikštėje. Vasaros karštyje jie išgulėjo apie savaitę, paskui kūnus sumetė į odų fabriko rūsius priešais bažnyčią. Mes, miestelio vaikai, baugiai žvelgdavome į išbetonuotas duobes ant Peršėkės kranto, tarsi žinodami, kad iš jų žvelgia žuvusiųjų ir išniekintųjų akys…

Apie Vaidoto partizanų būrio vado K. Degučio-Raginio žūtį yra sukurta daina. Nauju grupės vadu buvo paskirtas J. Petraška-Patrimpas. Kova tęsėsi.

* * *

Jau rašėme, kad apie Kazį Degutį balbieriškiečiai, nepaisant jų pažiūrų ir įsitikinimų, atsiliepia palankiai. Mano tėvai, gyvenę netoli bažnyčios ir miestelio aikštės, matė partizanų egzekucijas. Jie pasakodavo, kad policijos viršininkas K. Degutis buvo griežtas, bet žmogiškas ir ne visus vokiečių įsakymus vykdydavo. Bet anais gūdžiais sovietiniais laikais apie partizanus kalbėdavo nedaug…

K. Degučio žmona Konstancija ir sūnus Eugenijus išgyveno tremtyje. Čia našlė ištekėjo už tremtinio Jono Jurkšo, susilaukė sūnaus, kuris tėvų sutarimu buvo užregistruotas Degučio pavarde ir tautišku Gedimino vardu. G. Degutis ilgai vadovavo Vilniaus universitetinei Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Deja, su pasiligojusiu Eugenijumi pasikalbėti nespėjau: jis mirė daugiau kaip prieš metus…

Spausdinti 🖨