V. Bagdonavičius. Rasos ugnių prasmė

Prieš porą metų mus palikusiam bičiuliui Kriviui Jonui Trinkūnui, šias ugnis užkūrusiam, atminti

Mūsiškei šeštąjį dešimtmetį įpusėjusių kartai Rasos laužų liepsnos nušvito brandžiais jaunystės metais, t.y. tada, kai pradėjome savarankišką veiklą, kai ėmė įsitvirtinti nebe iliuziniai, o daugiau ar mažiau realybe grįsti vertybių ir idealų orientyrai, kai ryškėjo jau ne kieno nors primesta, o pačių atrandama gyvenimo ir būsimų darbų prasmė. Nušvito pačiu laiku, nes vos ne kiekvienam tos liepsnos lėmė šių vertybių, idealų bei prasmės pobūdį. O ir pats Rasos laužų plykstelėjimo istorinis laikas buvo šiuo tuo ypatingas. 1967-ieji. Jau vėsta chruščiovinio atšilimo sudrungnintas oras. Toje viltingoje drungmėje mes baigėme vidurines mokyklas ir universitetus ar kitas aukštąsias mokyklas. Būtent toje drungmėje bręsdami jau buvome įkvėpę laisvesnio mąstymo ir tikresnio žinojimo apie tautiškąsias ir kitokias dvasines vertybes gurkšnį. Betgi jau eina treti metai, kai brežnevinė reakcija daug ką bando grąžinti į iki to atšilimo buvusias vietas. Mes į jas grįžti jau nebegalėjome. Jautėme, kad reikia nepasiduoti besismelkiančiam stingulio šalčiui, kad gelbstintis nuo jo reikia judėti, reikia iš kur nors imtis stiprinančios šilumos.

1967 m. pradžioje būrelis tokių sustingti nenorinčių jaunikaičių, prikalbinę dalį tuometinės universitetinės filologija užsiiminėjančios profesūros, susibūrė į Indijos bičiulių draugiją. O ši, benaršydama po vediškąją mitologiją, pamatė, kad ir senovės baltų mitologija į ją panaši buvusi. Pamačiusi nusprendė ir pirmąjį Rasos laužą senojoje Kernavėje tų metų birželį užkurti. Kažin ar tikėtasi, kad tas laužas ne tik jo užkūrėjams bus labai svarbus, kad jis ne tik regimąją liepsną daugelyje sielų įžiebs ir kad būtent toji liepsna joms šaltyje išlikti padės. To net gerai nesuvokdami, mes ir mūsų kvietimą išgirdusieji šildėmės prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, tarsi savaime prisiglaudėme prie probočių auginto medžio kamieno, pajutome dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gyvasties gaivą. Įstabiai mūsų sielos gelmėse suskambo tautos savasties balsas. Suskambo ir iki šiolei nebenutyla.

Pajutome sakralinę atgaivintosios šventės galią ir buvome stipriai jos veikiami. Šokinėdami per apsilpusius Rasos nakties laužus tarsi švarinomės, liepsnoms atidavėme sielą sunkinantį balastą, tirpdėme per ankstesnius metus ją raizgyti ir jos polėkius pančioti pradėjusį savo silpnybių, abejingumo savai kultūrai tinklelį. Ne tik po pirmosios, bet ir po visų kitų nemiegotų Rasos naktų grįždavome ne nuvargę, o sustiprėję. Tą stiprėjimą jausdavome ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Sielą persmelkiantis lengvumas persiduodavo ir kūnui. O įgyto kūno žvalumo, sielos skaidrumo, proto blaivumo, besiakumuliavusių į dvasios energiją ir vidinę pusiausvyrą, galima sakyti, iš karto labai prireikė. Ir prireikė, deja, ne tiek kuriamiesiems dalykams, o daugiau savigynai, vidinei laisvei išsaugoti, vis labiau siausti ėmusiam dvasios šalčiui atlaikyti. Reikėjo ne tik kurti ar kitaip laisvai reikštis, bet ir atkakliai kovoti už bent šiokias tokias tos raiškos galimybes. Jėgų tai kovai daugelis ramuviečių jautėsi įgavę būtent prie Rasos laužų bei visuose kituose tiek didesniuose, tiek mažesniuose Ramuvos susibūrimuose. Tų jėgų sėmėsi iš senųjų dainų, kurių mokėsi ne iš natų, o tiesiog iš dar tebedainavusių liaudies žmonių, sėmėsi iš papročių, kuriuos net patys bandė gaivinti, iš bendravimo su dar gyvais senojo paveldo turėtojais bei tarpusavio bičiulystės ir bendro darbo. Netrukus prasidėję persekiojimai tapo ne baimę įvarančiu baubu, o veikiau pasididžiavimo dalyku.

Atrodė, jog su Rasos laužų kaitra į mūsų ir į mūsų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje išvydome ir pačių Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, jų kaitroje įsijautėme į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatėme jų ypatingą artimumą sau. Atšvęsti Vydūno (1968), paskui M. Gandžio (1969) šimtmečių jubiliejai irgi buvo savotišką dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę. Neatsitiktinai 1968-ųjų lietingąją Rasą prie laužo iš aluntiškio mokytojo Mykolo Šeduikio tapyto ir atsigabento Vydūno portreto spindėjo skvarbios išminčiaus akys, o prie aukuro beveik per kiekvieną šventę skambėjo Ugniai ir Saulei skirti posmai iš jo draminės trilogijos „Amžina Ugnis“.

Rasos laužus sovietinė valdžia bandė užgesinti, bet nepavyko. Iš Kernavės piliakalnių slėnio jie paplito po visą Lietuvą ir be jokių derinimų su valdžia liepsnojo daugelyje vietų, dvasinės atsparos kibirkštimis įkrisdami į daugybę sielų. Tarsi Vydūno „Amžinos Ugnies“ vaidilutė Grožvyda toms kibirkštims nuo didžiojo tautos dvasios aukuro skristi į jaunas sielas padėjo Ramuva. Beje, Grožvyda buvo nužudyta to, kurs negalėjo pakęsti dvasinio taurumo šviesos. Ramuva irgi buvo uždrausta tų, kuriems baisi buvo skaisti dvasios šviesa, sklidusi iš nemirtingojo tautos paveldo. Tačiau jos laikinas varžymas mažai ką bereiškė, nes Rasos laužų kibirkštys jau ruseno žmonių sielose. Tiems žmonėms buvo tikra, kad Lietuva tikrai bus tol, bent kol jie gyvi bus. Šiandien tos kibirkštys jau žėri tų žmonių vaikų ir netgi vaikaičių širdyse.

Negalime nejausti didelės tų Rasos laužų prasmės.

Ramuva 4. – V. 1998. P.24-26; taip pat kn.: V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno, V. 2001, p.501-503.