Neseniai rašėme, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo žinovų taryba išbraukė sovietmečio rašytojo, sovietinio kolaboranto Petro Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro.
Atrodė, kad reikalas visiems laikams baigtas ir Lietuvos išdaviko paminklo Vilniuje jau nebeliks.
Nesuprantamas buvo tik Nacionalinio muziejaus ketinimas šį sovietinį balvoną perkelti į muziejaus teritoriją ir lauko sąlygomis įrengti ekspoziciją „kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“.
Cvirka nebuvo niekieno prievartaujamas, tai jis kitus prievartavo paklusti okupanto užgaidoms. Cvirkos paminklą galėtų priglausti nebent Grūto parkas.
Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadas, „Cvirka aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui“.
Tuoj po Nekilnojamojo kultūros paveldo žinovų tarybos sprendimo sujudo Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas.
Jie kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį, išreikšdami susirūpinimą. Kreipimąsi pasirašė Literatūros tarybos nariai: Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Aistė Kučinskienė (Tarybos pirmininkė); vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Irena Aleksaitė; rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė; poetė, eseistė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė; menotyrininkė, poetė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė;
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė; Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.
Kreipimesi rašoma:
„Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, bet ir istorinis-politinis bei urbanistinis, be to, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos žinovų sprendimu.
[…] Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, tačiau vieningai sutaria, kad Petro Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas. […]
Paveldo ideologinis problematiškumas gerai iliustruoja ir atliepia Vilniaus miesto bei Lietuvos istorijos problematiškumą, daugiamatiškumą, o Cvirkos paminklo išbraukimas iš kultūros vertybių registro ir nukėlimas nesupaprastina sudėtingos ir skaudžios mūsų šalies istorijos.
Siūlome šį paminklą bei su juo susijusį kultūrinį kontekstą naudoti mokomaisiais tikslais, šviečiant jaunąją kartą apie sudėtingą mūsų šalies istoriją.
Juozo Mikėno sukurta skulptūra, žinovų ne kartą pripažinta neatsiejama neabejotiną išliekamąją vertę turinčio skvero architektūros kompozicijos dalimi, yra neabejotinai estetiškesnis ir tvaresnis urbanistikos bruožas, negu vienkartiai „perprasminimo“ kūriniai: net ir neatsiribojant nuo moralinio Petro Cvirkos veiksmų vertinimo, ją galime prasmingai panaudoti švietimui apie sovietmetį.“
Kreipimųsi autoriams norisi priminti ką laiko komunistinė „Tiesa“ rašė:
„…Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia, kaip ir jo sielos, širdies plakimas.
P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime…
…Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams, Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą…“
Cvirkos paminklą uoliai ėmėsi ginti Literatūros tarybos narė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Aušra Kaziliūnaitė.
Pasak jos „…sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su žinovais bei visuomene.
Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip žinovai kompetentingai patarti svarbiais su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais klausimais, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys neparodė nė mažiausio noro su mumis pasitarti šiuo klausimu.“
Kaziliūnaitė tikina, jog Petro Cvirkos paminklo atvejis yra tik vienas iš daugelio Vilniaus mieste vykstančių nerimą keliančių procesų, kadangi „Dėl populistinės ir barbariškos kultūros sektoriaus administravimo praktikos Vilniaus mieste lieka vis mažiau laiko ženklų, o žalias viešąsias miesto erdves vis dažniau išniekina sterilios bei kičinės euroremonto dykumos.“
Komunistinė „Tiesa“ rašė: „…P. Cvirkos draugo, skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimų. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“
Taškas. Nė žodžio daugiau.
Punskietis S.Birgelis – į dešimtuką.
Svarbiausia, kad buvę KGB įslaptinti ir gali tęsti savo veiklą, kurios, beje, Cvirkos paminklas jau nebegalėjo tęsti
Keistoka, kad šiuo atveju autoriaus yra grindžiamasi tuo, ką rašė komunistinė “Tiesa”. O juk toji “Tiesa” rašė ir tai, kad 1940 m. Lietuva savo valia įstojo į Sovietų sąjungą. Tai gal autoriui ir tai yra tiesa!…
Jokiu būdu nebūkit suomiai. Jie iki šiol turi du paminklus Leninui. Vieną padovanojo Leningradas, kitą Talinas. Svarbu išplėšti iš istorijos visus puslapius , kurie nepatinka buvusiems KGB ir Kompartijos įtakingiems asmenims. Leiskim jiems ramiai miegoti. Juk ir jie rovė viską su šaknimis, kas minė Smetonos Lietuvą. Nepraraskim tradicijų.
Karštai pritariu parašymo autoriui! Stiprus ir laiku pasirodęs straipsnis! Mirusius nuverskime ir išspardykime. O gyvas ir gyvus kasdien garbinkime iki apsiši…o! Pirkime knygas apie jas ir juos, dar knygas tarsi net jų parašytas, gėrėkimės jais ir jomis paveiksluose, nuotraukose ir filmuose, skaitykime jų straipsnius bei nenuilstamai kurkime ir palaikykime asmens kultus.
Aikštė nuostabi. Puikiai pasinaudota reljefo teikiamomis galimybėmis, jo sukuriamu įspūdžiu: lankytojas stovi žemai, iš apačios žvelgia į tą, kas aukštai iškeltas, medžių vainikų glėby į tolį žvelgia, ir pagarbiai kyla laiptais link jo….
Šiomis dienomis LRyte rašyta apie tai, kaip moteris, dar gyva būdama, sau gražų paminklą užsisakė… Kodėl prisiminiau tą straipsnį?
Apgailėtina, kad dar iki šiol net Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojai Aušrai Kaziliūnaitei vaidenasi bolševikinė Cvirkos šmėkla. Tokia prokomunistinė veikėja yra didelė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ji, Rašytojų sąjungoje užimdama atsakingas pareigas, gali daryti neigiamą įtaką įvairiais klausimais: iškreipti istorinę tiesą, skatinti literatūros kurinius bolševikine tema. Ji turi būti pašalinta iš Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigų.
Ir jei kas pasakys, jog tai iš meninės pusės – šedevras : duokit į snukį. O , jei ir šedevras, tai turi nešti pinigą. Na, į meną suprantančių kišenę. Liaudžiai sukurs naujų šedevrų , kuriuos jie teisingai supras. Kad ir , paskutinis, Aukštaitijos herbas.
Labai geras ir reikalingas straipsnis. Reikia viešinti kaip sovietų pakalikai gina savo stabą. Vadinasi tie Cvirkos gynėjai laiko normaliu, geru ar bent atleistinu dalyku Cvirkos kolaborantišką, išdavikišką veiklą.
Cvirka buvo sovietinių okupantų kolaborantas, Lietuvos išdavikas. Už tai sovietai jam pastatė paminklą. Ir būtent už tai negali stovėti jam paminklas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.
Cvirkos kolaboravimas pasireiškė tokiais faktais:
1) Po sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. rašė Raudonąją armiją, Sovietų Sąjungą ir Josifą Staliną šlovinančius straipsnius.
2) 1940 m. liepos mėnesį įstojo į Lietuvos komunistų partiją ir dalyvavo neskaidriuose okupacinio Sovietų režimo surengtuose rinkimuose į „Liaudies Seimą“. Buvo „Liaudies Seimo“ prezidiumo antruoju sekretoriumi.
3) Kartu su kitais keturiais Prezidiumo nariais Liudu Adomausku, Mečiu Gedvilu, Juozu Grigalavičiumi ir Antanu Venclova pasirašė keturias „Liaudies Seimo“ deklaracijas, panaikinusias konstitucinę šalies santvarką Lietuvoje.
4) Buvo įgaliotosios komisijos, Maskvoje Septintojoje Aukščiausios Tarybos sesijoje 1940 m. rugpjūčio 3 d. paprašiusios priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, nariu.
Tai yra sunkūs antivalstybiniai nusikaltimai, už kuriuos paprastai skiriama aukščiausia bausmė, o ne statomi paminklai. O straipsnyje minimi Cvirkos gynėjai tokią Cvirkos veiklą vertina teigiamai. Tokie žmonės yra Lietuvos priešai, kurie gali pakartoti Cvirkos išdavikiškus, nusikalstamus veiksmus.
Šio straipsnio autorius iš Punsko ŠAUNA PRO ŠALĮ su prieštaravimu perkelti paminklą į Nacionalinį muziejų, net nepagalvodamas, kad jį sukūrė žymiausias prieškario skulptorius Juozas Mikėnas, kuris Paryžiuje su Rūpintojėlio skulptūra 1937 m. Lietuvą išgarsino, ir kurio visa šeima (sesuo, brolis bei duktė) yra žymūs meno veikėjai. Be to, gyvenimo pabaigoje P. CVIRKA BUVO ATSITOKĖJĘS, kaip ir Salomėja Neris, kurie su Liudu Gira ir Baliu Sruoga beveik vienu metu gyvenimą pabaigė labai keistomis aplinkybėmis. Todėl paminklo nukėlimas naudingas NKVD nusikaltimams nuslėpti, nes menininkai koloborantais tapo dėka Vakaruose madingo marksizmo ir nenutuokimo, kad Stalino imperijoje egzistuoje NUSIKALSTAMAS LENININZMAS (apie tai net Smetona Antanas nenutokė, ją pavadindamas “drauginga valstybe” ir įsileisdamas į Gaižiūnus NKVD-inius tankus Bt-7, kurie buvo skirt valstybiniams perversmams atlikinėti), kurį visi kolaboravę meniininkai patyrė iš karto po “Stalino saulės” parvežimo. Todėl PAMINKLO NUKĖLIMAS NAUDINGAS tik Kremliui, tam, kad iš Tautos IŠTRINTI ATMINTĮ, kad ji nematytų, kaip gudriai ideologijomis galima menininkus apkvailinti. Todėl paminklo nukėlims naudingas naujai Lietuvos okupacijai per naujas meninkų poveikio priemones, kad jųjųTauta nematytų – nesimokytų iš praeities klaidų. Todėl BOLŠEVIKINIS-MAOISTINIS PAMINKLŲ VARTALIOJIMAS tik paspartins bolševizmo atsinaujinimą, kuris privalės būti pagal išrastą visuomenės vystymosi Hegelio SPIRALĖS DĖSNĮ, kuris šiuo metu slepiamas tuo pačiu tikslu.
Tai ką, cvirkininkai dabar tapo uoliais putino nerėmėjais ir suka uodegas. Fui…
O gyvos įslaptintos kgbistės ir gyvi įslaptinti kgbistai 75 metams autoriaus nedomina? O Vilniaus partškolos ant platformos istorija nedomina? O nusikalstamos kpSS buvę veikėjai, sėdintys ten ir ten nedomina? Kodėl? Todėl, kad gyvi ir nežinia kokias dar aukštas pareigas galimai užima? Kas labiau pavojinga Lietuvai šiandien: P. Cvirka ar tie įslaptinti ir galimai labai pažeidžiami?