R. Ozolas. Ukraina – Europos ateities garantas

Mūsų visų ateitis viena: demokratinis XXI amžiaus pasaulis. Todėl arba jis bus, arba mūsų neliks.

Pasaulio demokratizuoti nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš eurazijinės netaps europine valstybe.

Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaip nepriklausoma valstybė. Greta Lenkijos tapdama antra laisva didžiąja slavų valstybe, Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir padėtų sukurti trečią tikrai laisvą slavų didvalstybę – Rusiją.

Vienai Rusijai to niekada nepavyktų padaryti – gera valia ilgaamžių imperinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami panaikinus jų galimybes. Tai padaryti gali tik Ukraina, padedant visoms toms šitai suprantančioms ir kartu su Ukraina veikti galinčioms valstybėms.

Taip daug kam iš Lietuvos matosi Ukrainos dabartinė paskirtis ir galima jos istorinė lemtis.

Kokias mes matome tokios misijos realizavimo galimybes?

Pasaulio demokratizavimo labui daugiausia nuveikti galėtų, suprantama, Jungtinės Amerikos Valstijos.

Tačiau, pirma, jose pačiose bręsta labai didelės ir ilgalaikės vidinės problemos. Antra, JAV pati tebevykdo nuosaikiausią imperializmo politiką ir būtų visai nieko prieš pasaulyje įvesti monokontrolės sistemą.

Trečia, šiandieninė JAV vadovybė neturi aiškios politikos buvusios TSRS atžvilgiu, nesiryžta finansuoti Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių laisvėjimo, tebelaikydama euroazijinę Rusiją arabų ir kinų pasaulių atsvara, nors toks Rusijos dominavimo metas istoriškai jau baigėsi. Ar sugebės persiorientuoti JAV?

Lemiama Vakarų Europos jėga vėl tampančios Vokietijos geopolitiniai interesai negali projektuoti laisvos ir stiprios Ukrainos, juo labiau trijų – Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – slaviškų didvalstybių.

Dominavimo Europoje dėlei Rusija ir Vokietija galės greičiau sudaryti laikiną, imperinius persitvirtinimus garantuojančią sąjungą, kurios elementai jau dabar kyla į dienos šviesą. Tačiau per Europos Sąjungos struktūras ir jų veikimą ir iš Vokietijos mes tikimės ir laukiame paramos Ukrainai.

Lenkijos dominavimo Vidurio Europoje siekis nekelia abejonių nei artimesniems, nei tolimesniems kaimynams. Todėl suprantama, kad ji nors ir negalės neremti nepriklausomos Ukrainos įsitvirtinimo, neskubės padėti Ukrainai gesinti jos politinius gaisrus ar lopyti ūkio skyles.

Blogiausia, kad ta linkme nukreipiama ir istoriniais politinio aljanso ryšiais su Lenkija susijusi Prancūzija. Taigi Vakarų Europoje, išskyrus Didžiąją Britaniją ir Skandinaviją, Ukrainai ir ateityje bus sunku rasti strategiškai į jos draugystę orientuotų partnerių.

Šioje situacijoje ypatingą reikšmę, tegul ir nedidelę, Ukrainai gali turėti Lietuva.

Kaip ir Ukrainos, Lietuvos nepriklausomybės neskubės remti nei Rusija, nei Lenkija, nei Vokietija. Tai suprantama: kaip ir prieš amžius, Lietuva yra ant strateginio Rytų ir Vakarų kelio, pačiame Europos geografiniame centre, Baltijos jūros rytų ir vakarų kampe.

Kas kontroliuoja tą vietą, tas kontroliuoja Europos Rytų ir Vakarų apykaitą. Lietuvoje visi įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva ją turi prižiūrėti pati.

Todėl vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiškai suprantamos yra jos naujų, praeities klaidų nebekartojančių ryšių su pasauliu paieškos, dėmesį visų pirma kreipiant į Baltijos šalių aljansą, įgyvendintą Baltijos Asamblėja, kuriama Baltijos Ministrų taryba ir Baltijos šalių prezidentų neinstitucionalizuotu pasitarimu.

Baltijos šalys laipsniškai integruojasi su Šiaurės šalimis. Baltoskandijos regionas – naujas Vakarų Europos integralumo segmentas – teigiamai vertinamas ir Europos Sąjungos kuluaruose kaip galima atsvara pernelyg dideliam Vokietijos įsigalėjimui.

Lietuvos susijungimas su Vakarų Europa per Baltijos ir Šiaurės šalis, arba „Šiaurės kelias“, su neramiu dėmesiu vertinamas visose pasaulinės politikos konstruktorių dirbtuvėse, šiandien jau yra akivaizdus faktas.

Dėl istorinių aplinkybių ir išliekančio interesų netapatumo lėčiau į Vakarų Europą tiesiamas „Pietvakarių kelias“ – per Vokietiją. Lietuva gerai supranta, kad, kintant politinei konjunktūrai Vokietijoje, gali būti iškeltas Karaliaučiaus krašto (Rytų Prūsijos, arba Prūsų Lietuvos) klausimas.

Sprendžiant jį pasaulio bendrijai, Lietuva niekada negalėtų sutikti su sprendimu Vokietijos naudai, nors tai kaip galimybė egzistuoja, ypač jei Vokietija įsigalėtų Europos Sąjungoje arba susikurtų Vokietijos ir Rusijos aljansas.

Prūsų Lietuvos jos dabartinėse Kaliningrado srities sienos statuso peržiūrėjimo Vokietijos naudai grėsmė vienija Lietuvos ir Lenkijos pastangas Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, laisvos ekonominės zonos arba net atskiro valstybinio darinio sukūrimo linkme.

Tačiau aiškumo ir pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos tai nedidins. Pasirašoma Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis taip pat neatnešė laukto aiškumo Lenkijai išvengus paminėti buvusią Lietuvos rytų okupaciją (sutartyje su Rusija buvęs Lietuvos okupavimo 1940 metais faktas pripažintas).

Žinoma, tai nekliudys plėtoti daugiašalius santykius. Tačiau Lietuva faktiškai tik dabar užbaigia 1918–1921 metų Lietuvos ir Lenkijos karą, ir tūkstantmetės taikos, kurios iki šiol viltasi, ši sutartis Lietuvai nežada. Galimais neaiškumais ir trintimis, suprantama, visų pirma naudosis Rusija.

Būdama gyvybiškai suinteresuota kuo platesniais europiniais ryšiais ir kuo patikimesniais partneriais, Lietuva šiaurėje tai gali rasti Skandinavijos šalyse, Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje, rytuose – nurimusiose Kaukazo valstybėse, o pietuose – Ukrainoje.

Lygiai tokie pat yra Ukrainos politinės geografijos interesai. Lietuvos ir Ukrainos aljansas nulemtas paties jų siekimo galutinai įsitvirtinti kaip nepriklausomoms valstybėms.

Nepriklausomybės įtvirtinimas abiejose šalyse leidžia ieškoti kitų bendrų veiksmų.

Labiausiai strategiškas ir Ukrainai, ir Lietuvai yra dujų ir naftos klausimas. Abiem atvejais Lietuva ir Ukraina turi tapti nepriklausomos nuo Rusijos energetinio diktato. Lietuvos apsisprendimas įrengti naftos terminalą, leidžiantį naftą Mažeikių gamyklai tanklaiviais parsiplukdyti Baltijos jūra, prijungia Lietuvą prie Šiaurės šalių apsirūpinimo sistemos.

Ukraina alternatyvas rusiškajai energetikai, matyt, strategiškai sėkmingiausiai galėtų gauti Islamo pasaulyje. Jo teikiamomis galimybėmis neabejotinai suinteresuota ir Lietuva. Matyt, Vidurio Europa, į kurią ilgainiui jungtųsi nuo Europos Sąjungos ir NATO atstumiamos buvusios vadinamosios liaudies demokratijos šalys, formuotųsi tiek, kiek siekdamos nepriklausomybės įtvirtinimo ūkio ir ekonomikos srityse tos šalys galėtų naudotis Pietų pusrutulio dujomis ir nafta, o ta įtaka šiaurę siektų tiek, kiek sparčiai Pietų dujotiekis ir naftotiekis kryptų Helsinkio link.

Dar viena svarbi, nuo Lietuvos Atgimimo metų susiformavusi prekybinės traukos kryptis į Turkiją ir arabų šalis galėtų būti išplėtota, jeigu „Via Baltica“ kelią, dabar nuo Lietuvos atkakliai sukantį Karaliaučiaus ir Vokietijos link, pavyktų per Lenkiją pratęsti žemyn, iki Atėnų. Europos šiaurės-pietų automagistralė yra vienas reikšmingiausių ne tik Europos ūkio, bet ir geopolitikos faktorių.

Todėl, jeigu Lietuva ir Ukraina mąsto apie rimtą bendradarbiavimą, jos turėtų galvoti ir apie šį ūkinius ir kultūrinius ryšius garantuojantį tarpvalstybinių santykių projektą. Nei Europos Vakaruose, nei – juo labiau – Rytuose pagalbos jam realizuoti tikėtis nebūtų verta. Tačiau Arabų ir Šiaurės šalyse – taip.

Neatmestina ir Baltijos ir Juodosios jūros gynybinio aljanso idėja. XXI amžius iškels daug visai naujų regioninių struktūrų – pereinamojo laikotarpio į galutinį pasaulio poimperinį būvį produktų. Vienas jų – aiškiai veikianti Vidurio Europa.

Atėjo metas, kai Vakarų ir Rytų blokams Europoje nepriklausančios šalys, užuot nuolankiai beldusios į nuolat prieš nosį užtrenkiamas „pertekliaus pasaulio“ duris, užuot baimingai saugojusios save nuo nuolatinių bandymų įtempti atgal į Rytų pasaulį, pasakytų sau ir kitiems, kad jos niekur nebėgioja, o susitaria ir padeda vienai kitai kurti jų saugos zoną – Vidurio Europą.

Kas nori, tegul supranta tai kaip „sanitarinį kordoną“ arba prieš Rytus, arba prieš Vakarus – jų valia. Mes tai matytume kaip mūsų pačių vienintelį garbingai užgyventą ir sukurtą pasaulį, mūsų istorijos ir ateities bendrumo lemtą pasaulį. Mums nebūtinos deklaruotos ar kitaip įteisintos sąjungos ar sandraugos. Nors galima būtų galvoti ir apie jas. Mums nebūtinos bendros sąjunginės sienos ir bendros valiutos. Todėl mums pakaktų tvirto žodžio ir pasitikėjimo, kad gindami savo nepriklausomybę būsime ne vieni.

Daug sunkumų teks įveikti tveriant Vidurio Europą. Tačiau supratimas, kad ji būtina, šiandien jau skina kelią į daugelio tų šalių sąmonę. Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, ši mintis kaskart konkretesnė ir aiškesnė. Ir jeigu Lietuva ir Ukraina supranta, kad be jų šis darbas negali būti atliktas, – tai taip pat jau pusė darbo.

Demokratija suteikia laisvę kiekvienam žmogui ir šaliai. Tačiau dėl jos įtvirtinimo ir žmonėms, ir šalims teks dar labai rimtai padirbėti. Mes pasirengę, mes jau šiandien darome, ką galime.

Spausdinama iš rankraščio, 1994 m.

Nepriklausomybės Sąsiuviniai 2020 Nr. 4(34)