Z. Vaišvila. Liekame vieni prie skylančios geldos. Ir Ukraina taip pat? (video)

Rugsėjo 2 d. 10.30 val. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyks Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Liekame vieni prie skylančios geldos. Ir Ukraina taip pat?“

Ši signataro Z. Vaišvilos spaudos konferencija skiriama Lietuvos pozicijai dėl Ukrainos ir Europos Sąjungos vadovybės rinkimų.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima bus stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai galima internetu pateikti klausimus. Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Z. Vaišvila. Liekame vieni prie skylančios geldos. Ir Ukraina taip pat?

Rugpjūčio 26 d. spaudos konferencijoje dėl Baltijos kelio pasakiau, atrodytų, paprastas tiesas – Baltijos kelias buvo prieš melą ir karą, Sausio 13-osios negalima lyginti su Maidanu, nes mes neatsakėme ginklu į ginklą, mums niekas už Sausio 13-ąją nemokėjo. Mokėjome mes, Lietuva. Labai skaudžiai. Ir pripažino mus pasaulio didieji tik po faktinio TSRS sugriuvimo, žlugus 1991 m. pučui Maskvoje. Diskusijos dėl šių akivaizdžių tiesų karo akivaizdoje patvirtino, kad daug kas psichologiškai nori paprasto paaiškinimo – tu esi su viena ar kita kariaujančia puse. Tada nereikia pačiam mąstyti. Tačiau jei norime taikos, o ne karo, karo pabaigos, o ne jos imitacijos keičiantis sankcijomis, tik klampinančiomis giliau į karą, ne kaltinkime vieni kitus (bent Lietuvoje), o kalbėkime apie tiesą ir šio karo priežastis. Jei tiesos nenorėsime matyti ir suprasti, mus ir toliau „vedliai“ ves tik į karą, kiekviena žmogaus auka sunkins kelią į taiką. Ieškokime atsakymo į tai drauge. Vertindami šiuos įvykius ir priežastis, visų pirma, atskirkime sąvokas – valstybes ir jų piliečius nuo valdžios.

Rugpjūčio 24 d. Vilniaus Švč. Trejybės unitų bažnyčioje aukojant Šventąsias mišias už Ukrainos Nepriklausomybę, mūsų Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Landsbergis priminė paprastą tiesą: „Reikia atmesti melą kiekvienoje apraiškoje“ – . V. Landsbergis neatsakė į klausimą, kodėl jis kaip Seimo Pirmininkas siekė, kad nebūtų ištirtas Bražuolės geležinkelio tilto susprogdinimas, įvykdytas, anot jo, kad Rusija įsiveržtų į Lietuvą. Neklausiu profesoriaus ir nepatogaus klausimo, kas galėjo 10 km aukštyje suvarpyti kulkosvaidžiu Malaizijos keleivinį lėktuvą? „Neberūpi“ šis klausimas ir kitiems. V. Landsbergis pakvietė kiekvieną atsisakyti melo, visų pirma, sau. Tikiuosi, netruksime išgirsti, kodėl jis Lietuvai Prezidentu parinko p. Dalią Grybauskaitę? Ukrainos įvykių ir ES vadovų paskyrimo fone, matant, kad Lietuvos Prezidentė liko viena su savo (ar ne savo?) kategoriška pozicija net Europos Sąjungoje, tai tampa mums gyvybiškai svarbu. Kodėl Lietuva, Prezidentės asmenyje, tampa karo kurstytoja? Net Sausio 13-ąją mes nekvietėme pasaulio karui su Tarybų Sąjunga – laukėme, meldėme Dievo ir kvietėme tik taikai, diplomatiniams sprendimams, deryboms.

Nemoku meluoti. Geriausiu atveju, galiu nutylėti. Taip apsisprendžiau 1992 m. vasarą dėl savo nepaklusnumo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui ginklų pirkimą iš Rusijos vykdyti per a.a. G. Konopliovo įmones. Nuoširdžiai bijojau, kad išgirdus šią Tiesą Lietuva, 1992 m. Seimo rinkimuose sugrąžinusi valdžion buvusiuosius, neturės kuo betikėti. Po „Williams“ istorijos suabejojau, ar neklydau.

Rugpjūčio 26 d. spaudos konferencijoje kalbėjomės apie tai, kaip pasaulio galingieji ginklu dalinasi vieną didžiausių Europos ekonomikų – Ukrainą, aukodami jos piliečius, karius ir civilius gyventojus, ką reiškia Ukrainos pavyzdžiu oligarchų išrinkimas ar paskyrimas į valdžią. Kitą dieną išgirdome apie Ukrainos valstybės fondo buvusios vadovės Valentinos Semeniuk – Samsonenko nužudymą jos namuose. Prieš keletą dienų ji viešai papasakojo ir apie buvusios Ukrainos valdžios, ir Rusijos bei Europos Sąjungos nepakeičiamos meilės J.Tymošenko bei oligarcho ir Dnepropetrovsko gubernatoriaus I.Kolomoiskio planus dėl likusio neprivatizuoto valstybės turto.

Netikiu, kad ir G. Konopliovas nusižudė. O karas – puiki priežastis pateisinti nebūtinai valstybei naudingus sprendimus. Prieš paleidimą Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą dėl Ukrainos įmonės, valdančios strateginius dujų tinklus, 49% akcijų pardavimo JAV arba ES investuotojui/ Pagrindinė strateginė Ukrainos valstybės įmonė atiduodama užsieniui. Ar atsitiktinai antroji Pasaulio banko paskolos Ukrainai dalis buvo pristabdyta? Nesisteminėje užsienio ir mūsų žiniasklaidoje rasime pranešimus apie iš Ukrainos strateginių įmonių išvežamą įrangą – tiek į Rytus, tiek į Vakarus, tiek į Izraelį… Pamiršome Vakarų spaudimą mums – privatizuosite tą ir kitą strateginę įmonę, pakeisite tuos ir kitus įstatymus, gausite eilinę paskolą.

Dabar apie karišką tiesą, kurios taip pat nėra sisteminėje žiniasklaidoje. Kodėl Ukrainoje nekariauja, visų pirma, tie, kas privalo ginti valstybę – Ukrainos kariuomenė? Nuo 2013 m., kai buvo panaikinta šauktinių kariuomenė, ji tapo tik profesionalia, t.y. samdoma. Į karo mėsmalę išėjo savanoriai ir mesti jauni šauktiniai, praktiškai tam neparuošti. Jų būriai formuojami teritoriniu principu. Reguliari, t.y. samdomų kariškių, kariuomenė įtraukta į kovas tik tiek, kiek užtikrina aviacijos skrydžius, artilerijos panaudojimą ir pan., pasieniečiai. Generalinis štabas be deramo paruošimo ir veiksmų užtikrinimo bei koordinavimo juos siunčia tai šen, tai ten. Sistemos, panašu, nėra. Net maistu juos aprūpina sritys, kuriose suformuoti savanorių daliniai. Ką veikia samdoma Ukrainos kariuomenė? Saugo valdžią ir save? Ar Ukrainos valdžia nežino, kad vyksta karas? Kodėl nesiekiama taikos? Sisteminė žiniasklaida neskelbia, kad chaosas jau ir Ukrainos teisėsaugoje. Priminsiu, kad J. Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkovščina“, nuosekliai bendraujančios su Lietuvos konservatorių partija, lyderiai yra ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas A. Turčinovas, ir premjeras A. Jaceniukas. Todėl pasikartosiu – ačiū Dievui, kad 1990-1991 m. Lietuvoje dar nebuvo oligarchų ir jų statytinių. Ukrainos Prezidentas ir oligarchas P. Porošenko nusprendė paleisti Aukščiausiąją Radą. Savotiškas sprendimas karo sąlygomis. Ar nenusivils jis kaip ir V. Landsbergis po 1992 m. Seimo rinkimų?

Grįžkime į Lietuvą. Pažiūrėkime, kaip Lietuvos saugumą užtikrino Prezidentė ir krašto apsaugos ministrė, žvelgiančios iš nuotraukų su ginklais ir „nematančios“, ką gynybai tinkamo gamina Lietuvos įmonės, motiniškai atlaidžios A. Paleckio veiklai, mūsų saugumo pripažintai pavojinga valstybei?

Mūsų Konstitucijos 139 str. nustato, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, kad įstatymo nustatyta tvarka mūsų piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 2008 m. kovo 13 d. Seimo rezoliucija (net ne įstatymu!) „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ ir vėlesniais Vyriausybės nutarimais sugebėta apeiti šį Konstitucijos reikalavimą. 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Konstitucinis Teismas sugebėjo išaiškinti, kad šaukimo atsisakymas neprieštarauja LR Konstitucijai, konstatavęs būtinybę numatyti kitas veiksmingas karo prievolininkų rengimo priemones, užtikrinančias tinkamą piliečių rengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Nespėsime šiandien aptarti Šveicarijos, manančios, kad teisėtai laikomas ginklas ir nuolatiniai apmokymai yra būtini valstybės gynimui, ir Estijos, manančios, kad ji nėra tokia turtinga, kad atsisakytų šauktinių kariuomenės ir kad samdinius ryt gali nusamdyti kiti, pavyzdžių. Pažiūrėkime šios „konstituciškai“ antikonstitucinės reformos pasekmes Lietuvoje. Vykdant ją, 2011 m. priimtas naujas Karo prievolės įstatymas, nustatęs „lanksčius“ šios prievolės atlikimo būdus: 9 mėn. nuolatinę privalomą tarnybą, 3 mėn. bazinius karinius mokymus ir 3 studijų metų mokymus aukštųjų mokyklų studentams. Ką tai reiškia gyvenime? Pavasarį gavau Seimo ir Krašto apsaugos ministerijos atsakymus į mano siūlymą dėl šio klausimo laikytis Konstitucijos reikalavimų arba keisti Konstituciją (Prezidentės vardu atsakė G. Lukaševičienė, patvirtinusi, kad Prezidentė supažindinta su mano siūlymu). Paaiškėjo, kad nuo tokio privalomo tarnybos organizavimo pradžios (2009 m.) 3 mėn. tarnybos kursus baigė 2100 karo prievolininkų. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje į jaunesniųjų karininkų mokymus pakviestų studentų skaičiai dar kuklesni: 2012 m. – 233, 2013 m. – 167. Nuolatinė 9 mėn. privaloma tarnyba net nevykdyta. Tik 2014 m. pradėtas planuoti privalomosios karo tarnybos karių skaičius (nuo 1050 iki 1590). Iš šio skaičiaus neplanuota nė vieno kario pradinės karo tarnybos atlikimui, baziniuose karo mokymuose – nuo 700 iki 1000, jaunesniųjų karininkų mokymuose – nuo 350 iki 590. Tai patvirtina ne tik apgailėtinus skaičius, bet ir parodo, kuo per 6 metus pavirto konstitucinė Lietuvos piliečių pareiga ginti valstybę. Visišką karių ir karininkų disproporciją savo atsakymu pripažino ir Seimas. Nežinau Ukrainos skaičių, bet priežastys – panašios. Bėdos atveju į karą, į kurio provokavimą aktyviai įsijungė ir Lietuvos Prezidentė, mūsų valdžia siųstų neparuoštus ar gatvėje sugaudytus jaunuolius. Alternatyvioji tarnyba tyliai numarinta.

Iš Vakarų spaudos sužinojome, kad NATO planuoja įsteigti penkias karines bazes Rytų Europoje – tai sekmadienį pranešė Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“. Naujos bazės po 600 karių bus įsteigtos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Be to, pranešama, kad NATO įkurs 10 tūkst. šių valstybių, Norvegijos, Danijos ir Nyderlandų karių, kuriems vadovaus Jungtinė Karalystė, greitojo reagavimo pajėgas. Gal taip ir reikia, tačiau, visų pirma, teks pakeisti Lietuvos Konstitucijos 137 straipsnį, draudžiantį Lietuvoje dislokuoti masinio naikinimo ginklą ir užsienio karines bazes. Ir be emocijų turėtume įsisąmoninti, kad Rusijos branduolinės raketos bus nukreiptos į mus. Dėl to mes, t.y. bandomieji triušiai (Lenkija, Baltijos šalys ir Kanada), žengsime dar vieną provokacinį žingsnį – vienašališkai išstosime iš 1997 m. pasirašyto NATO ir Rusijos santykių pagrindų akto, neleidžiančio steigti bazių posovietinėse šalyse Rytų Europoje („Der Spiegel“). Ne naujiena, kad Respublikos Prezidentė vienasmeniškai ir be jokių diskusijų priiminėja sprendimus, pažeidžiančius Lietuvos Konstituciją, atiduodančius mūsų suverenitetą, įveda euro, ignoruoja Tautos nuomonę. Bet šiuo atveju, tai jau ne tik finansinis ir ekonominis, bet ir tiesioginis mūsų saugumo klausimas. O daroma tai patyliukais ir pažeidžiant Konstituciją!

Kas gi vyksta? Gal Ukrainos klausimų žinovė Lietuvos Prezidentė galėtų Tautai paaiškinti, kieno tyliu susitarimu ir kodėl Krymas buvo atiduotas Rusijai be šūvio? Kodėl naujoji Ukrainos valdžia nedavė per 20 tūkst. Ukrainos karių Kryme jokio įsakymo, kaip elgtis, tik galų gale – išeiti iš Krymo, paliekant priešui didžiąją dalį karinės technikos ir ginklų? Ką birželyje susitarė Suomijoje slapta susitikę prezidentai B. Obama ir V. Putinas? Kodėl informaciją apie šį susitikimą prieš savaitę paviešino Suomijos URM? Kas vyksta?

Prisiminkime II pasaulinio karo išvakares. Tik prieš pat Vokietijai užpuolant Lenkiją 1939 m. rugpjūčio 25 d. Anglija pasirašė su Lenkija tarpusavio pagalbos sutartį. Kodėl taip vėlai? Todėl, kad po Miuncheno susitarimo ir kitų nuolaidų Vokietijai toks tolimesnis Anglijos ir Prancūzijos elgesys visų būtų suprastas kaip jų silpnumas ir didžiųjų valstybių statuso atsisakymas. Įdomi to meto Hitlerio logika: „Tapo aišku: turtingos šalys iš karo maža ką laimėtų, bet galėtų labai daug prarasti, kiekviena šalis turės nuostolių, net laiminčio karą nugalėtojo jėgos išsenka… Apskritai Anglija yra toje pačioje plėtros stadijoje, kokioje buvo 1934 metais. Prancūzija panaši į silpną žmogų, tačiau ant pečių besinešantį ir kulkosvaidį, ir patranką. Maži šauktinių kontingentai; jau seniai tarnybos terminas – tik vieneri metai. Ginkluotė taip pat ne idealios būklės. Apskritai karinis potencialas ribotas“. Pridursiu, kad pati Anglija prieš tai paruošė ir apginklavo Vokietijos karinį laivyną.

Visais laikais – viešos sutartys ir jų slapti protokolai, tik didžiųjų valstybių interesai ir pinigai, pinigai…. Šių metų vasaryje dėl korupcijos Uzbekistano prezidento dukrai Gulnarai Karimovai prokuratūra paskyrė namų areštą. Areštuoti ir 800 mln. Šveicarijos frankų, dalį kurių (270 mln.) pasinaudojus korupcinėmis schemomis Švedijoje, G. Karimovai dėl įėjimo į Uzbekistano rinką sumokėjo Švedijos mobiliojo ryšio operatorė „Telia Sonera“. G. Karimova, kaip ir D. Grybauskaitė, ”toleruojanti” panašaus lygio lėšų iššvaistymus Lietuvoje Snoro banko administravimo ir energetinių projektų pretekstais, taip pat žinoma tarptautiniuose diplomatijos sluoksniuose. Ji buvo Uzbekistano pasiuntinė Ispanijoje ir Jungtinėse Tautose, vadovavo šalies kultūros fondui, dizainerė ir dainininkė. Tokie, atrodytų, nesulyginami du kraštai – diktatoriškas Uzbekistanas ir demokratinė Švedija. Tačiau abi jas suvienodino pinigai. Lietuva šiame kelyje taip pat nepaskutinė – per pirmąją p. D. Grybauskaitės prezidentavimo kadenciją Lietuva pripažinta korumpuočiausia ES šalimi.

ES aplinka, be abejo, tam sudaro sąlygas. Prieš kurį laiką Vokietijos ir Prancūzijos įstatymai leisdavo įmonėms į sąnaudas įtraukti net kyšius užsienio politikams. Uzbekistanas sureagavo į šį skandalą, tačiau nesigirdėjo, kad Švedija ir ES neleistų viešuosiuose konkursuose dalyvauti „skaidriajai“ „Telia Sonera“.

Matant, kas daroma su Ukrainos dujų ir naftos įmonėmis, aptarkime garsųjį propagandinį Prezidentės projektą – skystų dujų terminalą. Lietuvos prokuratūrą kviečiu įsisavinti Uzbekistano prokuratūros patirtį. Todėl pakalbėkime dalykiškai ir politiškai apie šį projektą, kurį surikiavo išskirtinai chamiški veikėjai. Už laivą, kainuojantį apie 0,6 mlrd. Lt, Lietuva įsipareigojo sumokėti 1,8 mlrd. Lt už dešimties metų jo nuomą, o dar už pusę jo kainos, pasibaigus nuomai, galėsime jį ir nupirkti. 1997 m. pradėjau dirbti lizingo bendrovės vadovu, bet nesutikau kliento, kuris pasirašytų sutartį dėl 1000 Lt parduotuvėje kainuojančio televizoriaus 10 metų nuomos už 3000 Lt kainą, suteikiant jam teisę po šių 10 metų už 500 Lt jį ir nusipirkti. Bet tik po to, kai klientas sumokės prieš tai 3000 Lt. Tad kodėl mes, Lietuvos piliečiai, leidžiame valdžiai manyti, kad mes esame visiški kvailiai?

O dabar apie geostrateginius ir politinius šio projekto pasjansus. Prezidentė išskirtinai garsiai skelbė, kad tai mūsų energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos garantas, kuris atpigins Lietuvos perkamas dujas 25-30%. Ką tik pasirašėme sutartį su valstybine Norvegijos įmone „Statoil“. Buvęs energetikos viceministras bei antros Prezidentės rinkimų kampanijos štabo vadovas R. Švedas, matuojamas ir į energetikos ministrus šioje Vyriausybėje, paskelbė, kad nesvarbu, jog iš norvegų pirksime brangiau – turėsime alternatyvą Rusijos dujoms. Tai kodėl Rusija turi mažinti Lietuvai parduodamų dujų kainą, jei Lietuva pirks brangiau jas iš Norvegijos ir dar primokės iš vartotojų kišenės už terminalo 10 metų nuomą? Geresnio šiuolaikinio Štirlico Rusijai tikrai nereikia! Fantastinis pasiekimas, siekiant ekonomiškai ir finansiškai parklupdyti Lietuvą! Belieka tik dar įkinkyti Lietuvą į Visagino AE projektą, ir Rusija galės pratęsti AE statybą Karaliaučiaus srityje!

Beje, Gazprom sutartis su AB „Lietuvos dujomis“ dėl dujų tiekimo į Lietuvą baigiasi š.m. gruodžio 31 d. Tad tokia Lietuvos sutartis su “Statoil” labai palengvino “Gazprom” derybinę padėtį su Lietuva. Negana to, į skystų dujų alternatyvinio terminalo statybą Lietuva pasikvietė (ar kas “pasiūlė”?) Vokietijos įmonę PPS, bendrais projektais ir gaunamais užsakymais glaudžiai susijusią su E.ON Rur Gas. Tikiuosi, Nord–Stream projekto taip pat nepamiršome. Nepasimokėme iš „Niukem“ istorijos – labai „tinkamą“ rangovą mums vėl “parinko” Vakarai. Todėl bijau, kad mūsų valstybę įtakojantieji įgijo dar vieną rimtą įrankį – informaciją, kas kontroliuoja ir kam skirsto norvegų off-shore nusėdančių 1,2 mlrd. Lt.

Atkreipkime dėmesį į dar vieną svarbią aplinkybę Europos dujų politinėje rinkoje. Šiemet Lietuvos Vyriausybė, sumokėjusi keliskart daugiau nei Lietuvai gavo A. Brazausko Vyriausybė, atpirko iš Vokietijos koncerno E.ON Rur Gas AB „Lietuvos dujos“, AB „Amber Grid“ ir AB LESTO akcijas. Sutartis dėl to buvo pasirašyta š.m. kovo 13 d., kada Berlyne E.ON Rur Gas šventė su Gazprom savo bendradarbiavimo 40-metį. Priminsiu, kad E.ON Rur Gas yra ne tik Gazprom akcininkas, bet ir abi šios įmonės drauge buvo įsigijusios apytiksliai po trečdalį AB „Lietuvos dujų“ akcijų. Iš Gazprom AB „Lietuvos dujų“ akcijas mūsų Vyriausybė netrukus atpirko už panašią kainą. Gerai, kad atpirko, nes monopolinę ir dar strateginę valstybės įmonę turi kontroliuoti valstybė. Bet ar Prezidentė ir Lietuvos saugumas atkreipė dėmesį į tai, ką reiškė E.ON Rur Gas pareiškimas Lietuvos Vyriausybei, pasirašant šią sutartį, jog šis Vokietijos energetikos milžinas pagal bendrus planus traukiasi iš Rytų Europos rinkų? Sunku patikėti, kad E.ON Rur Gas pati savarankiškai, be Gazprom, Vokietijos ir Rusijos valdžių sumąstė drauge su Gazprom išeiti iš šių rinkų. Ypač matant įvykių Ukrainoje eskalavimą, Rusijos ir Vokietijos nuomonės šiais klausimais panašumą. Todėl nereikėtų niekam Lietuvoje muštis į krūtinę dėl šio pasiekimo – ne mes tai nusprendėme padaryti, o Vokietija ir Rusija drauge. Ar tai nėra Vokietijos ir Rusijos politinis sąmokslas prieš Rytų Europą? Koks šiame pasjanse Prancūzijos, ginkluojančios Rusiją, ir JAV vaidmuo? Kur tikrovė, o kur tik spektaklis? Jau nejuokai – Rytų Europa Vakarams ir Rytams moka ne tik finansiškai, bet ir karo aukomis!

Lietuvos Prezidentė bent mums nepasakė savo nuomonės, kodėl naujoji ES vyriausioji diplomatė Federica Mogherini, yra „atvirai prokremliška“ (cituoju mūsų Prezidentę). Jei taip yra, tai klausiu mūsų, Lietuvos piliečių, kas geriau – ar „atvirai prokremliškas“ aukštas politines pareigas užimantis politikas, ar užsislaptinęs, bet Kremliui savo sprendimais labai padedantis politikas? Prezidentė D. Grybauskaitė nepaaiškino, kodėl dėl Rusijos sankcijų 2009 m. ji užsipuolė mūsų pervežėjus ir gamintojus, kodėl pagal rusiškų šaltinių nuorodas Lietuvoje ieškojo ir tebeieško ČŽV kalėjimų?

Anot V. Landsbergio, pabandykime bent nemeluoti patys sau – negi vis dar manome, kad Rusija, kontroliuojanti tikrąją nuo mūsų slepiamą Prezidentės D. Grybauskaitės biografiją, jos neskelbia dėl Rusijos vadovų naivumo ar nemokšiškumo? Ypač dabar, kai Lietuvos Prezidentė, be jokių įgaliojimų kalbėdama visos Europos vardu, vos ne karą paskelbė Rusijai? Kantrus V. Putinas. Ar vis tik protingas? Šiame fone 2013 m. spalio 31 d. „skandalo“ apie Rusijos ruoštą, bet taip ir neįvykdytą puolimą prieš mūsų Prezidentę, V. Landsbergio „Skiepų“ teorija atrodo visiškai nerimtai. V. Landsbergi, ar jau nustojote meluoti pats sau?

Beje, dėl abipusių sankcijų. Jos ne tik nenaudingos jas skelbiantiems, bet ir atlieka dėmesio atitraukimo nuo tikrųjų suokalbininkų tikslų. Pagrindiniai pasaulio politiniai veikėjai, į kuriuos dėl savo ambicijų ar priklausomybės nuo kažko pretenduoja ir p. D. Grybauskaitė, dėl savo padėties bei jų valdomų valstybių tikrųjų ir viešai nedeklaruojamų siekių yra tarpusavyje susiję. Nenorime prisiminti vadovėlių tiesų apie politekonomikos reiškinį oligarchiją. Pasaulio didieji tiesiog negali pasakyti atvirai, ko siekia ir ką galvoja. Tai jie daro tik tiek, kiek juos priverčia viešoji opinija ir artėjantys rinkimai. Todėl pagrindiniai pasaulinio teatro spektaklio „herojai“ žarsto žarijas, aukoja žmones, stato savo vadovaujamas valstybes į karo pavojų, bet negali atvirai pasakyti vienas kitam – sustokime! Visi pasauliniai karai prasidėjo nuo panašių „žaidimų“ dėl įtakos ir pasaulio valdymo, perdalinimo. Neveltui Vakarai „pamiršo“ ir Karaliaučiaus krašto valdymo sąlygas.

Todėl ir stebime naikinamą ir grobstomą Ukrainą, liekame vieniši prie skylančios mūsų ekonomikos geldos, nes balsavimais dėl ES naujų vadovų, manau, Lietuvos Prezidentė priskaldė malkų. Ne veltui puolė teisintis, kad dėl D. Tusko paskyrimo ji balsavo kitaip, nei paskelbta.

Kreipiuosi į Lietuvos Vyriausybę ir Seimą – šioje situacijoje, kai mokėsime daugiau nei eurozonos didieji ir už ekonomines sankcijas, kai netrukus pajusime naują biudžeto stygių, bent atidėkite euro įvedimą. Akivaizdu, kad jis dėl mūsų įsipareigojimų gelbėti eurozoną įmokomis į euro stabilizavimo fondą ne tik ne laiku, bet ir bus pražūtingas Lietuvai. Pasistenkite nesupriešinti žemdirbių, perdirbėjų ir visų piliečių.

Paprastas, žmogiškas kreipimasis į juos dėl lietuviškos produkcijos kainų ir jos pirkimo drauge su Seimo paskelbtu refrendumu dėl euro ir lito klausimo tikrai suvienytų mūsų žmones ir valdžią prieš sparčiai artėjančias negandas.

Skambiais lozungais ir karo propaganda, jokia cenzūra valstybės neišgelbėsime.