G. Mažeikis. Putinas: Ukraina – „tai ne valstybė”

Putinas ir SSSR komunistų partijos istorija, naujoji Rusijos imperinė istorija ir nirtulingas „LLR “ir „DLR” pasisavinimas. 2022-02-22 išvakarėse (peleviniška skaičių magija!) Putinas pasakė „istorinę” kalbą apie Luhansko ir Donecko „Liaudies respublikų” nepriklausomybės pripažinimą, nors iš tiesų visa kalba buvo skirta vien tik Ukrainos kaip valstybės ir jos piliečių trypimui – „tai ne valstybė”, ji „istoriškai nesusiformavo”, ji yra SSRS komunistų partijos neatsakingų sprendimų pasekmė, ten neonacistai, rusų piliečių „genocidas”, reikia juos gelbėti.

https://youtu.be/VQDrFG5Ynf0

Viso nuo ekrano perskaityto pranešimo argumentai rėmėsi dviem šaltiniais: Komunistų partijos istorija, ir naująja senosios Rusijos imperijos istorija – tokie matyt yra jo patarėjai „istorikai”. Tradicinė, brežnevizmo laikų komunistų partijos istorija buvo dėstoma kritiškai ir dialektiškai aiškinant ankstesnių komunistų partijos veikėjų padarytas klaidas.

Putinas kritiką pradėjo nuo Lenino, jį atakavo, tikėdamasis taip „įveikti” (hegeliška-marksistinė „Aufhebung” dialektinė fantazija) jo palikimą, jo paveldą ir grįžti į Kotrynos Didžiosios ir Suvorovo laikus, prakeikdamas šito užkariautojo paminklo nuvertimą Poltavoje.

Pagrindinis „neigimo neigimo” (psiaudomarksistine prasme, tačiau sekant komunistų partijos istorijos metodologiją) argumentas buvo: „jūs norite dekomunizacijos, mes jums parodysime dekomunizaciją!”.

Grįžimas prie komunistų partijos istorijos argumentų ir jų „dialektinis paneigimas” turi perkelti Rusiją į naują, aukštesnę būklę. Iš kur gi tas komunistinis magizmas? Putinas gimė 1952 metais.

1972 metais jis jau buvo visiškai indoktrinuotas komunistų partijos istorijos. VDR Drezdene vadovaudamas kultūros klubui ir sekdamas sovietinių karių santykius su vokiečiais, jis vadovavosi prievole diegti komunistų partijos istorijos pamokas į gyvenimą. Putinas tapo „istoriku” fantastu su paslėpta meile Rusijos imperijai.

Ir štai dabar pasakė istorinių kliedesių kalbą neigdamas Leniną, abejodamas Stalinu, dar vėliau Gorbačiovo laikų partijos sprendimais ir bardamas partiją už padarytas klaidas, kurių dėka ir gimė „neonacizmas” Ukrainoje ir kurią remia Vakarai. Ir štai jis dabar imsis atstatyti tvarką, taiką ir istorinį teisingumą.

Po kelių metų bus papasakota kaip 1940 metais Baltijos šalys stojo į Sovietų Sąjungą, kaip Lietuvai buvo padovanotas Vilnius ir Klaipėda, ir kaip reikia kovoti su neonaciais Lietuvoje.

Tai buvo kolektyvinės Kremliaus beprotybės „Postkomunistinės komunistų partijos istorijos” kalba. Kolektyvinis Kremlius, rašantis kalbas Putinui, pataikauja diktatoriaus svajonei ir skatina jį agresijai. Toks Kremliaus galvojimas kelia grėsmę ne tik Ukrainai, ne tik po to bus Baltijos šalys, Putinas ir jo klika yra mirtinai labai pavojingi visai Europai ir pasauliui.

Autorius yra filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, filosofijos profesorius