Varšuva išstumta iš žaidėjų, turinčių įtakos krizės Ukrainoje suvaldymui. Taip mano ne vienas lenkų politikos apžvalgininkas. Rytų Europos klausimų ekspertės Marijos Pšelomiec (Przełomiec) nuomone postūmį tam suteikė triukšmas dėl Lenkijos parlamento spikerio nesuvaldyto liežuvio. Pasak jos, Radoslavas Sikorskis ne tik sumenkino savo kaip buvusio Lenkijos URM ministro reputaciją, užraukė gėdą sau pačiam, bet ir smogė Lenkijos, kaip Ukrainos advokatės Europoje reputacijai. Triukšmas kilo po to, kai R, Sikorskis, duodamas interviu amerikiečių žiniatinkliui „Politico“, prasitarė apie Vladimiro Putino pasiūlymą Lenkijos premjerui „pasidalinti“ Ukrainą. Pokalbis vyko 2008 m. „Tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos Putinas pasakė mano premjerui Donaldui Tuskui jam lankantis Maskvoje. Jis kalbėjo, jog Ukraina dirbtinė valstybė, o Lvovas yra lenkiškas miestas, tai kodėl gi mums šiuo klausimu nesusitarus. Laimei, Tuskas neatsakė. Jis žinojo, kad yra įrašinėjamas,“ – Sikorskį citavo populiarus savaitraštis. (Įdomu, ar Tuskas, tarkim, nežinodamas, kad pokalbis įrašomas, būtų Putino pasiūlymą priėmęs? Šie žodžiai Lenkijoje sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Sikorskis apkaltino žurnalistus, jog šie neteisingai suprato jo žodžius, bet tą pačią dieną jam teko sukviesti juos į antrą spaudos konferenciją ir atsiprašyti. R. Sikorskis atsidūrė savotiškame užribyje. Ant jo supyko žurnalistai, nuo jo nusisuko partiečiai, opozicija reikalavo jo galvos, premjerė pamokslavo viešai, o prezidentas pasiūlė savo prisiminimus palikti memuarams.
Mes pažįstame R.Sikorskį kaip ne itin gerą Lietuvos draugą: nei mūsų užsienio reikalų ministro atsiprašymai, nei Seimo narių keliaklupsčiavimas, nei pažadai „gerinti sąlygas“ ar nuolaidžiavimai tomaševskininkų partijai, Sikorskio retorikos ar net papudruotų grasinimų Lietuvai nesušvelnino. Tačiau, kad Sikorskis nesuvaldė liežuvio arba tiesiog pakalbėjo neatsargiai, mažai kas tiki. Žmogus, berods, septynerius metus vadovavęs Lenkijos užsienio politikai taip negalėtų klysti. Galimas daiktas, R.Sikorskį – „Europos diplomatijos žvaigždę“ – įskaudino Lenkijos seimo maršalkos postas, kurį jis laiko karjeros smukimu. Briuselyje jokio posto jis negavo, į ten išvyko D. Tuskas
Ko savo pasakojimu apie Tusko ir Putino susitikimą pasiekė Sikorskis? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį mūsų politikams bei tiems, kurie lemia mūsų visuomenės požiūrius?
Kuris meluoja?
Sikorskio skandalas ir D. Tusko neveiklumas, rašoma lenkų spaudoje, parodė šalies politikos silpnumą Kremliaus atžvilgiu. Prisidengdama „nauju posūkiu“ santykiuose su Rusija, „Pilietinės platformos“ vyriausybė, aukodama valstybės interesus, leido Maskvai save apžaisti. Problemų dėl to, kad R.Sikorskis „kažką leptelėjo“ būta jau ne kartą, bet niekada anksčiau padėtis nebuvo tokia rimta. Laikas veikė ne Lenkijos naudai tarptautiniu mastu, o Sikorskis aiškintis nenorėjo ir triskart keitė savo versijas. Galų gale jis viską paneigė, teigdamas, kad sutriko jo atmintis. „Patikrinus paaiškėjo, – aiškino jis spaudos konferencijoje, – kad Maskvoje Tuskas ir Putinas susitikę nebuvo“. Rusai ilgai tylėjo, vengė komentuoti, leisdami toliau vystytis įvykiams, ir tik vėliau Rusijos URM atstovas pareiškė, jog Sikorskis „susipainiojo faktuose“. D. Tuskas, jau būdamas ekspremjeras, kalbėdamas per radiją, taip pat pabrėžė, jog „susitikimo su Putinu akis į akį nebuvo, joks pasiūlymas dėl Ukrainos padalijimo nenuskambėjo“.
Tačiau tema nebaigta, ir sunku pasakyti, kuris meluoja: Sikorskis ar Tuskas. Tema nebaigta ir dėl to, jog apie Putino pasiūlymus pasidalinti Ukrainą (skirtus ne tik Tuskui), kalba ne vienas šaltinis. Savaitraščio „Do Rzeczy“ informatoriai teigia, jog Putino pasiūlymas radosi ne 2008 m. , o 2009 m. rugsėjo 1 d. Putinui su Tusku kalbantis akis į akį Sočio prieplaukoje. Šios istorijos kontekste savaitraštis kelia klausimus: koks tokios nepaprastai nuolaidžios Kremliui Tusko politikos fonas? Kodėl premjeras pasistengė, kad lenkų armija būtų taip smarkiai sumažinta? Kokios taip nesėkmingos energetinės politikos priežastys? Kas jį paveikė taip lengvai į Rusijos rankas perduoti vadinamosios „Smolensko tragedijos“ tyrimą? Ir pagaliau: ar jis netapo paprastu pėstininku Putino žaidime prieš Lenkiją ?
Donaldas vyksta į Maskvą
Donaldo Tusko vizitas į Maskvą 2008 m. buvo pateikiamas kaip pirma didelė sėkmė, keičiantis Lenkijos ir Rusijos santykiams. „Rosijskaja gazeta“ rašė, kad naujų santykių labui Lenkijos premjeras gali atsisakyti griežtos pozicijos dėl amerikiečių priešraketinės gynybos (PRG) sistemos išdėstymo šalies teritorijoje. Vasario 8 d. D. Tuską neįprastai šiltai priėmė tuo metu premjero pareigas einantis Viktoras Zubkovas. Netrukus Tuską priėmė ir Putinas. Atsakymo, apie ką jie kalbėjosi, nėra. Lenkijos premjeras privalėjo parengti tarnybinį pranešimą apie pokalbio detales, tačiau į žurnalistų užklausą dėl jų nebuvo atsakyta. Grįžęs į Varšuvą, Tuskas pareiškė: „Vien faktas, kad mes kalbamės ir darome tai be išankstinių nuostatų, teikia vilčių ateičiai“. Rusijos pasitenkinimas nebuvo slepiamas. „Mūsų žmogus Varšuvoje“, – tokio pavadinimo straipsnis pasirodė populiariame portale „Gazeta.ru“.
Dar iki susitikimo Maskvoje Lenkijos vyriausybė atsisakė minties blokuoti Rusijos stojimą į Ekonominio bendradarbiavimo organizaciją. Maža to, R. Sikorskis oficialiai pareiškė, kad vyriausybė dėl priešraketinės gynybos sistemos išdėstymo konsultuosis su rusais. Tuo pat metu Varšuva šita tema ėmė vilkinti derybas su Vašingtonu. „Pilietinės platformos“ vyriausybės santykiai su Ukraina ėmė vėsti, Rytų politikos aktyvumas menkti. Tai vyko tuo metu, kai prorusiškasis Viktoras Janukovičius „oranžinės revoliucijos metu“ (2005) buvo nušalintas, ir Rusija ėmė didinti įtampą Rytų Ukrainoje. 2008 m. balandį Putinas, kalbėdamas susitikime Bukarešte, pareiškė, kad Ukraina nėra verta vadintis valstybe ir pažadėjo atplėšti jos rytinius rajonus, jeigu tik ji pabandys tapti NATO nare. „Negalima atmesti prielaidos, kad Tuskas ėmė žaisti kartu su Putinu, galimas daiktas jis pasijuto partneriu. Aš nesuprantu, kodėl po nuskambėjusių žodžių apie Ukrainą premjeras, suvokdamas imperinius Putino siekius, sugriovė Lenkijos armiją“, – sakė Europarlamento narys Andžejus Dūda (Duda)
Armijos praradimai
Nuo 2008 m. vidurio militaristinės Putino nuostatos nebebuvo paslaptis. NATO susitikime Briuselyje Putinas pakartojo, kad Ukraina yra dirbtinis darinys, kurio didesnė dalis priklausė Rusijai. Rugpjūčio pradžioje Rusija užpuolė Gruziją. Beveik tuo pat metu Tuskas paskelbė apie šaukimo į karinę tarnybą pristabdymą. Jam vadovaujant, iki pat 2013 metų armijai buvo skirta 10 mlrd. zlotų (apie 2,3 mlrd. eurų) mažiau nei derėjo skirti pagal įstatymą, ženkliai sumažintas karių skaičius. Tuo metu, kai ant Gruzijos miestų krito raketos ir bombos, Lenkijos vyriausybės prioritetu liko suartėjimas su Rusija. Rugsėjo mėnesį į Varšuvą atvykęs Rusijos URM vadovas S. Lavrovas su Lenkijos vadovybe be jokių išankstinių derybų bei derinimų pasirašė Rusijos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį.
Kruvina mįslė?
Po metų D. Tusko pakviestas V. Putinas atvyko į iškilmes, skirtas Antrojo pasaulinio karo 70-mečiui. Tada įvyko dar vienas Lenkijos premjero ir Rusijos prezidento susitikimas. Apie 20 minučių jie vienu du kalbėjosi Sopoto prieplaukoje. Apie ką? Tuskas žurnalistams pasakojo, kad šnekučiuotasi apie bėgiojimą ristele ir apsaugininkų darbą… Minėto savaitraščio žiniomis tada vėl kalbėta apie Ukrainos padalijimą. O praėjus porai savaičių, JAV pranešė, jog PRG sistemos Lenkijoje nebus. Praėjus dviem mėnesiams Donaldas Tuskas paskelbė, kad nekels politinio triukšmo Europoje dėl Lenkijai nepalankaus Rusijos-Vokietijos susitarimo tiesti dujų magistralę „Šiaurės srautas“.
Tačiau didžiausia mįslė – Tusko ir Putino žaidimas 2010 m. balandžio 10-osios (Lenkijos lėktuvo katastrofos prie Smolensko data) išvakarėse. Lenkijos premjero ir prezidento vizitai buvo atskirti, o pastarojo rangas pažemintas. Pokalbiai telefonu tarp Tusko ir Putino, vykę tarp vasario 3 ir spalio 29 dienų (bent du iš jų – balandžio 10-ąją) Aukščiausiojo administracinio teismo sprendimu (premjero kanceliarijos prašymu) buvo įslaptinti kaip svarbūs užsienio politikos interesams. Nežinoma ir kodėl premjero kanceliarijos vadovas Tomašas Arabskis (Arabski) su Putino patikėtiniu Andreju Ušakovu buvo susitikęs Varšuvos restorane vasario 25 d. ir vienoje Maskvos kavinėje kovo 17 d. Taip pat nežinomi 2010 m. gruodžio mėn. pasirašyto susitarimo tarp Lenkijos vicepremjero ir Rusijos energetikos ministro užkulisiai. Pagal sutartį papildomas gamtinių dujų tiekimas padarė Lenkiją priklausomą nuo šios Rusijos žaliavos iki 2022 metų.
Savaitraščio „Do Rzechy“ daroma išvada, kad Tusko žaidimas, partnerystė ir sąjunga su Putinu baigėsi tik po Tarpvalstybinio aviacijos komiteto ataskaitos 2011 m. sausio mėnesį. Visa atsakomybė už katastrofą prie Smolensko teko Lenkijai. Neoficialiuose pokalbiuose su žurnalistais „Pilietinės platformos“ politikai tada kalbėjo, jog „Donaldas gavo antausį“, o tie, kurie juokėsi iš Lecho Kačinskio dėl jo požiūrio į Rusiją dabar turi prikąsti liežuvį.
Parengta pagal Do Rzeczy, BBCRussian.com
Ta Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta 2013 m. gruodžio mėnesį ir ji vadinosi dėl bendros tarptautinės ir ekonominės politikos regione iki 2020 metų. Taigi čia ne dėl apskritai bendros politikos, o bendros regione… Ne ką kita, o greičiausiai to bendradarbiavimo rezultatus regione dabar ir matome Ukrainoje.
Manytina, kad gerokai didesnė už Lenkiją Ukraina atsidurtų ES galėjo labiausiai ir nenorėti Lenkija, nes atsidūrusi ES be abejonės ji pirmiausiai užtemdytų Lenkiją, be to, taip Baltijos šalys gautų pastiprinimą.
Beje, Ukrainos ardymo veiksmai dar nebaigti, taigi sakyti, kad Lenkija prarado Ukrainą (Lvovą, atitinkamai kitus miestus), paprasčiausiai dar anksti.
Visai sutikčiau su šio “Kažin” komentaro prielaidomis. Beje, pasitvirtino mano ankstesnė prielaida, kad Europos sąjunga išpirks Ukrainą iš Rusijos su kuo didesniais Rusijai nuostoliais. Tie nuostoliai Rusijai – Donecko ir Lugansko tyrlaukių atstatymas. Toliau galėtų sekti Kaliningrado srities išpirkimas, bet čia – būtų mokėjimas grynais už žemę, kurioje ir taip jau yra tyrlaukiai. Žodžiu, – šių dienų Aliaskos variantas. Bet reikia per daug nepakenkti Rusijai, kad ji būtų pajėgi atsispirti Kinijai. O ir Rusijai nederėtų norėti išlošti per daug, nes yra pavojus “paspringti”. Šiame geopolitiniame žaidime mes irgi turime savo vietą ir puikus to patvirtinimas yra euro įvedimas. Sveikinu.
Rusija prarado Ukrainą irgi. Ne teritorine prasme, žinoma.
Euro įvedimas ir prezidentės atsigręžimas link Vokietijos suteikia prielaidas dalyvauti Karaliaučiaus dalybose, išvedant iš ten Rusijos karines bazes ir administraciškai prijungiant prie senųjų šio krašto etninių pavedėtojų – LIETUVOS. TAI BŪTŲ GRAŽUS VOKIETIJOS IR RUSIJOS GESTAS ATIDUODANT ŠIAS ŽEMES LIETUVAI, UŽ ŽEMES STALINO ATIMTAS PAŽEIDŽIANT 1920,1926 IR 1939 M. SUTARTIS.