J. Vaiškūnas. Žodis kaip žadas (I)

Vasario 18 d. Jonavos kultūros centre, etnokosmologo ir Romuvos vaidilos Jono Vaiškūno paskaita „Senieji baltų sambūriai: pamiršta sena ir sukurta nauja“ buvo atvertas sutartinių renginių ratas „RATU RATUJO“. Tai respublikinės sutartinių šventės „Sutarysma“ vienas iš renginių. Sutartinių garsai Jonavos kultūros centro meno galerijoje džiugins visus net 5 mėnesius. Baigiamasis šventės „Sutarysma“ vakaras įvyks liepos 18 d.

Na, o šventinių renginių ratą užsukti padėjęs J. Vaiškūnas nuoširdžiai stebėjosi šios šventės rengėjų sumanumu ir išmintimi: „Nustebino jonaviškių išsakytų klausimų, į kuriuos jie tikėjosi iš manęs išgirsti atsakymus pirmojoje šventės paskaitoje, rimtumas.

Tokios klausimų puokštės užtektų ne vienai rimtai konferencijai“, – sakė J. Vaiškūnas dėkodamas už vakarą šio renginio rengėjoms Jovitai Rutkauskaitei, Jurgitai Serapinei ir kitiems renginio rengėjams ir dalyviams.

Pasak J. Vaiškūno iškelti rimti klausimai, kartais, gali būti svarbesni už pasiūlytus atsakymus, nes jie nukreipia mintį ir dėmesį reikiama kryptimi ir veda mūsų, bei ateinančių kartų dėmesį žengiant pažinimo keliu.

Prisipažinęs, kad pagautas vakaro dalyvių dėmesio ir paveiktas lietuviškų žodžių šaknų teikiamo įkvėpimo, jis nuo klausimų nuolat nukrypdavo į plačias minčių lankas ir dėl to nespėjo aprėpti daugelio jam pateiktų klausimų,  J. Vaiškūnas siūlo išsaugoti pačius klausimus galinčius tapti tolimesnių apmąstymų kelrodžiais įvairiuose kituose mūsų baltiškai kultūrai skirtuose renginiuose.

Štai te klausimai į kuriuos verta kartu paieškoti atsakymų, ties kuriais reikia rimtai susikaupti ir kuriuos pasak J. Vaiškūno „reikia nuolat laikyti dėmesio dėmėje ir domėje:

– Kokia yra Romuvos gyvavimo istorija? Ar sovietmečiu egzistavo kažkokia panaši veikla? O anksčiau? Kas kūrė baltiškąją religiją tokią, kokia yra šiandien: ar pavieniai entuziastai, ar poreikis kilo iš bendruomenės?

– Kuo konkrečiai yra paremta šiuo metu praktikuojama Romuvos religija? Kaip pavyko atkurti ceremonijas, aukojimo ritualus, apeigas, vedybų, krikštynų ir kt. papročius. Juk rašytinių šaltinių nėra išlikę, gal užuominų ieškoma tautosakoje, archeologiniuose radiniuose?

– Koks romuvos sąryšis su istorikais ir jų atliekamais tiriamaisiais darbais, pateikiamomis išvadomis, ar jie padeda, suteikia naujų įžvalgų? O galbūt ne tikslumas, ne senovės rekonstrukcija yra siekiamybė, o pačios senosios vertybės ir idėjos?

– Baltiškųjų švenčių dvasinis turinys, apeigų reikšmės. Žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta esmė. Švenčių tikslai? Ar visos šventės susijusios su garbinimu ir padėka gamtai, kažkokio naudos prašymu sau? Kokiu tikslu žmogus eidavo/rengdavo šventes?

– Kiek laisvės interpretacijai yra praktinėje baltų religijoje.

– Visi žinome žodžius krivis, vaidila, tačiau gal nelabai žinome, ką tai reiškia. Ar yra Romuvos bendruomenėje kažkokia griežta hierarchija? Ar skiriasi šių laikų ir baltų laikų religiniai lyderiai? Ar apeigas gali vesti kiekvienas norintis?

– Baltų religijos atspindžiai šiais laikais švenčiamų pagrindinių švenčių papročiuose ir katalikų bažnyčios atliekamose apeigose.

– Baltų dievų panteonas: ar toks pas mus egzistavo? Kas yra pagrindiniai dievai? Ar yra kažkokia hierarchija, vieni viršesni už kitus? Juk baltų dievų pavadinimų galima atrasti labai daug, net labai smulkių (pvz. Ėratinis – ėriukų globėjas). Ar tikrai jie visi – dievai – o galbūt tik tų pačių dievų skirtingi pavadinimai?

– Ar baltiškoji kultūra gali natūraliai egzistuoti šiuolaikinio miesto žmogaus gyvenime? Kokiu būdu?

– Ar toks gyvenimo būdas tinka plačiajai visuomenei, o galbūt tik saujelei žmonių ir tai niekuomet netaps masine kultūra?