T. Gineikaitė. Kai vyro pavardės baigmuo -olskij,  žmonos pavardės baigmuo turi būti -olskaja, o ne  -olska… 

Ne tomis „kulkomis šaudome“!

Juk priešingos pusės užduotis/zadanie/задание  −  inteligentiškai bejėgišką „senių“ pozicijos grindimą (kalbos mokslo,  istorijos faktais bei  šalies konstitucija) užtvindyti įžūlių, bet šauniai (lyg per humoristų pasirodymus) skambančių reikalavimų, falsifikato ir nesąmonių mišraine, užgožiančia protą ir tiesą.

Jiems spjaut į istorijos bei mokslo faktus,  į ŽT ar TMAPK teiginius,  juolab, į šalies konstituciją. Jie į Seimą ne konstituciją gerbti, ne priesaikos laikytis atėjo!

Todėl dabar jų tikslas Seimo komiteto ar Seimo posėdžio spektaklyje ne tiesą išsiaiškinti, o tik suvaidinti svarstymą ir bet kokiomis priemonėmis − kad  ir atvirai falsifikuojant balsavimo rezultatus,  pasiekti savo.

Gal juos jau spaudžia paskubėti?  

Apskritai,  ar bet kokios demokratine laikomos valstybės parlamente įmanomos kautynės ŠIUO klausimu???

Gali kautis įvairiais socialiniais, finansiniais, konfrontacijos su kita valstybe,  kitais klausimais,  bet valstybinės kalbos klausimas sprendžiamas tik kruopščiu rutininiu biurokratiniu ritualu, o ne įžūlumu ir smurtu, paminant valstybę sukūrusią Tautą, o tai iš esmės reiškia „civilizuotą“ perversmą!

Kasdienybės buityje tai tas pat, kaip įsibrovėliams pasisavinti šeimos sau statytą namą, pačią šeimą jei ne lauk išmetant, tai savo tarnais paverčiant.  

To ir reikėjo tikėtis,  kai, lyg pasityčiojimui, mūsų pažeminimui,  būtent ši ir būtent tokia impozantiška kandidatūra užėmė valstybėje daug lemiantį postą, nes tik kolonijai administruoti nebūtina būti baigus aukštuosius mokslus. Kolonijose kitų gebėjimų reikia.

Džiaugėmės, kad dabartinė kaimynės valdančioji partija visai nespaudžia dėl pavardžių? Nenorėjom suprasti,  jog, mums bežiopsant, įvyko rinkimais užmaskuotas perversmas?

Kad ir kas bei iš kur tam vadovautų,  naudojamas Kremliaus  darbo stilius: „Mes nieko nedarom. Tai pas juos viduje kažkas dedasi, tai jų vidaus reikalas“.

Neseniai nuskambėjo „Pasaulio 5“ NATO ir Kremliaus „derybų“ apibūdinimas Rouz Getemiuler (Rose Gottemoeller) lūpomis labai tinka  sausio 18-osios Seimo posėdžiui apibūdinti:  Kremliui derybos nerūpi, jam reikia tik sudaryti jų vaizdą,  kad išpeštų dingstį savo veiksmams, o vėliau tuo savo veiksmus teisintų. Vakarų derybininkai jose bejėgiai, nes negali susilyginti su taip stipriai parengtais kremliniais „derybininkais“.

Tad Kremlius įžūliai reikalauja, ko reikalauti neturi teisės, o kita pusė sėdi be žado, nes kautynėms be taisyklių nepasirengusi. 

Kaip ir mes nepasirengę per posėdį atsakyti jei ne stipriau už juos, tai bent priešininkų stiliumi.

Beje, kai vyro pavardės baigmuo –olskij,  žmonos pavardės baigmuo turi būti –olskaja, o ne  –olska… 

Ar valstybės akys ir ausys stebi tiek –olską, tiek -olskij veiksmus? Kad ir kur būtų -olskij, kad ir iš kur veiktų?

Juk dabar įprasta ne iš savo valstybės teritorijos veikti (kad ir katrą jų turėtume galvoje)?  

Deja,  dabartinis VLKK statusas neįduoda jai galių, reikalingų tokioje geopolitinėje aplinkoje, todėl komisijos išvados apribotos kalbos mokslo dalykais, ir tuo kita pusė naudojasi,  nes į mokslininkų išvadas jai nusispjaut.

Tačiau politikai Seime gali sau leisti vieną su kitu stipriau maišyti − atsižvelgdami į esamą auditoriją ir jų tikslus!

Kaip teigė JAV pedagogas, su kiekvienu reikia kalbėti ta kalba, kokią jis pajėgus suprasti, kokia jį įtikins ar privers laikytis nustatytų taisyklių.

Anoje Seimo kadencijoje su Valentinui  Stundžiui išreiškiau nuomonę,  jog valstybės saugumui yra VSD, o VLKK turėtų tarnauti Tautos, jos kalbos ir jos etnokultūrinio paveldo saugumui. 

Prieš 30 m. naiviai tikėjomės,  jog dabar rebiata gyvens družno,  tad apie tokį statusą nepagalvota.

Suprantu,  dabar to neatstatysi. Gal kitos kadencijos Seime (jei dar toks bus), verta  būtų tai apmąstyti?   

Gal VSD galėtų tokią išvadą kitos kadencijos Seimui, pateikti,  kadangi mato pavojus, tačiau savo turimomis pajėgomis jis tokios specifinės srities neaprėpia?

Žinoma, pliuralistai ir kiti –istai kels triukšmą, protestuos.

Tačiau viskas nuo mūsų parengties, profesionalumo,  stuburų priklauso.

Valstybės apsauga turi būti ne simbolinė, ne „kaip visame civilizuotame pasaulyje“,  o tokia, kokia jos geopolitinėje tikrovėje yra egzistenciškai būtina.

Taigi,  jei reikia rimtos apsaugos kalbai,  vadinasi,  imamasi visko, kas būtina…

Autorė yra kalbininkė