Metai ritasi į paskutinę advento savaitę. Čia pat išsiilgta Kūčių vakarienė ir smagus Kalėdų klegesys namuose ir miesto gatvėse. Viskas tuoj pat, tuoj pat bus. Tokios trumpos mielos atostogėlės, atgaiva pavargusiai sielai po sunkių, pilnų įtampos metų.
Prisikaupė per juos daug šiukšlių, mizeriškos, šurmulingos nešvaros. Be Dievo pagalbos nelabai ir išsikapstysi. Nesinori apie tai ir kalbėti. Gal ir gerai, kad 2017-ieji nenusipelno būti kaip nors ypatingiau pažymėti kalendoriuje. Beveik niekiniai, neistoriški. Mūsų laimei, nieko reikšmingo, istoriško per šiuos metus neįvyko. Nei blogo, nei per daug gero. Neaišku, ko daugiau, nėra kaip pasverti.
Bet kiti metai laukia jau visai kitokie, įdomūs, istoriniai – ir gal šios Kalėdos mums dovanotos ne šiaip sau, ne vien varpeliais paskambinti ir linksmai dalinti linkėjimus „I wish You a merry Christmas“.
Ką turiu galvoje? Paskutinį kartą Lietuva pati su savim, su savo žmonėm buvo susitikusi prieš 30 metų Sąjūdžio mitinguose, Baltijos Kelyje, šaltą rytą aikštėje prie sugrąžintos Arkikatedros, prie laužų per Sausio įvykius. Kas 30 metų, grubiai skaičiuojant, yra toks Lietuvos ciklas. Kaskart, kai subręsta ir avanscenon išeina nauja karta, tokie susitikimai įvykdavo. Kas 30 metų Lietuva kariauja dėl savo nepriklausomybės ir pamato savo žmones. 1918-aisiais Nepriklausomybės kovose, 1948-aisiais – miškuose pačiam partizaninio karo įkaršty, 1972-aisiais – Kalantinėse ir Kauno gatvių įvykiuose, na ir šiek tiek pasiskubinę atsiritam į Sąjūdžio Lietuvą. Tas laikas jau per kartos amžių nutolęs. Šiandien, atrodo, pati istorija subrandino progą vėl susitikti.
Dabartės mes net nežinome, kokia generacija užaugo, ką ji mąsto, kuo gyvena, kuo tiki ar netiki. Vieni guodžia, puikus jaunimas, nuostabi karta – intelektuali, veržli, nebijanti „iššūkių“ (atleiskit už nuvalkiotą žodį). Kiti liūdi – „Nebėr kartos, susikrovė lagaminus, išvažiavo, nenori sugrįžti. Nukraujavo Nepriklausomybės augintinių generacija, nėra kas perima istorinės estafetės gairelę.“ Ir kaip sužinot, kurie yra teisūs? Todėl Lietuvai būtinai reikia susitikti su savim ir apsižiūrėti, susiskaičiuoti ir pasitarti, kaip broliai ir sesės gyvensim toliau, kaip laikysimės kitą šimtmetį, kuris ko gero bus ne mažiau pavojingas, nei buvęs.
Tas užgriūsiantis jubiliejus – ypatingai didelis galvos skausmas valdžiai. Ji gana ramiai gyveno savo gyvenimą, žmonės gyveno savo. Nesikišo į valdžios reikalus, nekėlė riaušių, maištų ir revoliucijų. Visi nuo rinkimų iki rinkimų rūpinosi savais reikalais. Valdžia – valdiškais, žmonės – žmogiškais. Kartais imdavo atrodyti, kad dvi Lietuvos gyvena tarsi nesusiekiančiuose induose. Tai va, o dabar valdžiai teks išsiropšti iš savo futliarų, susitikti su žmonėmis ir pažiūrėti jiems į akis. Gal net susiimti rankomis šimtmečio renginiuose, salėse ir aikštėse. Teks kaip per rinkimus aiškinti, kad mūsų visų reikalas ir gyvenimas bendras, kad visi esame sujungti bendro tikslo, ir kitokias banalybes. Trūks plyš reikia sukurti tokią šventinio bendrumo iliuziją, bet kas patikės? Žinant valdžios kūrybines galias ir vaizduotės skurdą, uždavinys beveik neįmanomas, ir būtų geriau, kad tos vaidybos ir fasadinio falšo būtų mažiau, nes tie dalykai erzina žmones ir gali sugadinti šventinę nuotaiką. Niekas nenori „prisvilusių“ šventinių blynų.
Todėl ir šių metų Kalėdos galėtų būti ypatingos. Teatro žmonės gerai žino tą pilną jaudulio ir įtampos valandą prieš premjerą. Visi, pradedant rūbininkėmis ir rūbininkais. Apšvietėjai, scenos darbininkai, aktoriai ir režisieriai išgyveną kažkokį bendrą jausmą, kuriame sumišęs sekundžių tvinksėjimas, nerimas su tylos ir švaros ilgesiu. Tokiomis akimirkomis kažkur nutolsta visa, kas nereikšminga, smulkmeniška, vienadieniška – nuoskaudos ir negandos. Bet koks šurmulys, triukšmas – labiausiai nepageidautinas svečias, trukdantis susikaupti ir nuskaidrėti. Tas susitelkimas kuria bendrą teatro atmosferą, kažkokias vibracijas, aurą, kuri paslaptingu būdu persismelkia į sceną ir kuria mažus ir didelius teatro stebuklus.
Panašiai kaip teatre šių metų Kalėdos ir galėtų tapti mūsų gyvenimo scenos susitvarkymu – kaip prieš premjerą. Įsileidę šviesos į savo sielas ir gyvenimo aplinką, gauname progą dvasia pasirengti tam Lietuvos susitikimui su pačia savimi, kad pradėtume naują istorijos ciklą. Štai taip šventi dalykai susipina su pasaulietiniais. Tylios nakties tyla yra sklidina sunkiai nusakomo ilgesio – kažkas naujo turėtų prasidėti.
Krosnyje spragsi malkos, katė patikliai glaustosi prie kojų, jaučia akimirką, kada šeimininkas „minkštas“, nusentimentalėjęs. Tokiomis akimirkomis galima išsiprašyti šio to gardesnio už sausą ir nusibodusį kačių „kombikormą“. Naminės katės gyvena tuo pačiu ritmu kaip ir žmonės. Gal ne visos, bet maniškės – tikrai. Pagal mūsų nuotaikas jos nutuokia, kas vyksta už lango, Lietuvoje ir pasaulyje. Visai kaip ir mes – jei mes laukiame, tai ir jos laukia stebuklų.
„ Būkim gyvi ir laikykimės vieni kitų“, – taip Antanas Miškinis linkėdavo katorgininkams lageriuose per šventas Kalėdas ir kitomis progomis. Lakoniškai ir talpiai. Leiskit ir man švenčių proga visiems to paties palinkėti. O kad ne lagery, o savo namuose esame, tai nuo savęs dar pridurčiau – šviesos ir jaukumo jūsų sieloms ir jūsų namams.
Sėkmės ir sveikatos tau Liudvikai .Ačiū už straipsnį…su naujeis.