Kažkada dūminės pirtelės buvo kaimo buities dalimi. Šilų dzūkų krašte jos išliko ilgiausiai. (Prieš gerus 30 metų teko matyti dar ir kalne iškastą…). Mūsų krašte buvę vos viena ar dvi, rečiau kelios pirtys visame kaime. Kūrendavo paeiliui. O išvėdinę dūmus jau rinkdavosi besiprausiantys. Į pirtį pirmiausia eidavo moterys su vaikais, moterys, senoliai, o paskui vyrai. Ateinantys atsinešdavo vandens ( jeigu pirtis prie upelio ar kito vandens telkinio, pasisemdavo vietoje).
Vantas, muilą atsinešdavo kiekvienas, nors buvo kaimų, kur naudodavo ir drauge virtą muilą.
Išsikaitinę, išsivanoję prausdavosi į atsineštą vandenį įmetę įkaitusį akmenį, kai vanduo jau sušildavo. Po maudynių dar pirtyje moterys ir ,,žlugtų velėjo su pelanų šarmu”, skalbdavo drabužius, patalynę…
Vėliau jau imtos statyti pirtelės ir beveik kiekviename kieme. Nors dar ir dabar išsikūrenę pirtį namiškiai pasikviečia joje išsiprausti ir kaimynus.
Dūminėje pirtyje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Gal todėl dūminės pirtys pirties mėgėjų dėka iš lėto grįžta į mūsų gyvenimus…
Nuotraukose: prieš dvi dienas fotografuota apleistoje vieno kaimo bendroje pirtyje.
Mano prosenelio sodyboje buvo dūminė pirtis .Be mūsų , joje prausėsi ir visi artimiausi kaimynai. Po išvėdinimo pirmi eidavo vyrai , o po to moterų eilė . Man vaikui, pats įdomiausias buvo pertraukų laikas tarp vanojimosi. Labai įdomių nutikimų pasakojimo laikas.