V. Valiušaitis. Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-ųjų spaudos veidrodyje

„Bus įdomu pamatyti kaip dabar persiorientuos ir mūsų lietuviškieji komunistai”, – 1939 m. rugpjūčio 24 d. rašė Amerikos lietuvių laikraštis „Vienybė“, komentuodamas diena anksčiau pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą. – Jie vargšai tiek kryžiavojosi už demokratija, tiek keikė ir niekino nacių diktatūrą ir tiek spjaudė Hitleriui į veidą ir štai jų „neklaidingasis“ Stalinas pasibučiavo su Hitleriu ir padavė ranką fašizmui.

Nejaugi mūsų komunistai dabar pradės vėl spjaudyti ant demokratijos ir imsis garbinti Hitlerį? Jei jie taip pasielgs, tai buvo neklaidingi tie žmonės, kurie pranašavo, kad komunistai neužilgo pradės šaukti: „Heil Hitler!“ Iš tikro nelaimingi tokie žmonės, kurie nepajėgia savu protu gyventi, kurie turi klausyti diktatoriaus patvarkymų.”

Deja, taip ir atsitiko – 22 mėnesius, lygiai trečdalį laiko, kiek truko Antrasis pasaulinis karas – jie „spjaudė ant demokratijų ir garbino Hitlerį“, nes tuo metu jiems taip buvo politiškai naudinga, nes taip įsakinėjo Maskva, kurios pinigais jie ir buvo išlaikomi. Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje.

Šia proga – keletas balsų iš to meto spaudos, kaip buvo reaguojama išsyk po šio vieno gėdingiausių, baisias, katastrofiškas politines ir socialines pasekmes 150 mln Rytų Europos gyventojų sukėlusio suokalbio Europos istorijoje.

Tai straipsniai iš knygos „Birželis kvietė į Kovą“ II tomo, kurios pristatymas numatytas rugsėjo 28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kviečiu pasižymėti šią dieną ir atvykti į knygos pristatymą. Tai ne šiaip sau elinė rudens diena. Lietuvos istorijai ji labai reikšminga – 1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašytas II slaptasis protokolas, kuriuo Lietuva iš „vokiečių interesų zonos“ buvo atiduota į „sovietų interesų zoną“, mainais į didesnius Lenkijos plotus.

Deja, mūsų istorija patvirtina romėniškojo posakio įžvalgą: „Calumniare audacter, semper aliquid haeret“ – šmeižk drąsiai, visada kas nors prilips. Vadinasi, net ir sąmokslo aukas propagandos priemonėmis tam tikrais atvejais įmanoma paversti „budeliais“, o agresorius ir suokalbininkus – nekaltais „taikos balandžiais”.

* * *
HITLERIO IR STALINO SUTARTIST
Tai Hitleris su Stalinu, galų gale, susitarė.

Vokietijos diktatorius prižadėjo duoti SSRS diktatoriui 200 milijonų markių kredito, kad šis už tą sumą galėtų gauti iš „trečiojo reicho“ mašinų ir kitokių pramonės gaminių. O sovietų diktatorius pasižadėjo aprūpinti Hitlerį duona, gasolinu, aliejum ir įvairiomis žaliavomis ne mažiau kaip 72 milijonų dolerių sumoje.

Paprastose apystovose tokia prekybos sutartis tarpe diktatūrų neturėtų ypatingos reikšmės, nes juk yra faktas, kad prekybos santykiai tarp nacių ir komunistų niekuomet nebuvo nutraukti. Bet aplinkybės šiandien yra nepaprastos. Hitleris veda vis smarkesnę ir smarkesnę kampaniją prieš Lenkiją. Sparčiai artinasi kritiškoji valanda, kuri nulems karo arba taikos klausimą Europoje.

Šitokiam momente naujos sutarties pasirašymas tarp Vokietijos ir Rusijos turi didelę politinę svarbą. Ir ji darosi dar reikšmingesnė, atsiminus tai, kad Maskvoje eina anglų ir prancūzų derybos su sovietų valdžia dėl apsigynimo nuo „agresorių“. Stalinas derasi su demokratijų atstovais dėl bendro fronto sudarymo prieš nacius ir, dar nepasibaigus toms deryboms, – susitaria su naciais!

Aišku, kad šita sutartis labai sustiprino ir padrąsino Hitlerį. Pati Maskva pripažįsta, kad sutartis turi didelę politinę svarbą. Vyriausias Rusijos komunistų organas Pravda rašo, kad ta sutartis – „gali patapti svarbiu žingsniu link dar didesnio pagerėjimo ne tik ekonominių, bet ir politinių santykių tarp SSRS ir Vokietijos.“

Taigi, Stalino organas viešai sako, kad sovietų valdžia eina ir prie politinio susitarimo su naciais.

Ką gi tuomet reiškė komunistų spaudos kalbos apie „bendrą frontą prieš agresorius“? Ką reiškė Maskvos derybos su Anglija ir Prancūzija?

Tai buvo akių dūmimas pasauliui.

Nuo to, kai Stalinas išmetė savo užsienių reikalų komisarą Litvinovą, kuris norėjo eiti su Vakarų Europos demokratijomis prieš hitlerišką Vokietiją, buvo galima suprasti, kad Maskva Ribentropo pareiškimas Maskvoje pasuko į nacių pusę. Todėl ši Hitlerio sutartis su Stalinu neturėtų nustebinti nė vieno žmogaus. Bet, deja, daugelis žmonių nenorėjo, kad valdžia, kuri diena iš dienos giriasi savo „proletariškais atsiekimais“ ir savo „antifašizmu“, dėtųsi su aršiausiais darbininkų priešais.

Tiems žmonėms šitas Stalino susitarimas su Hitleriu tai – baisus moralinis smūgis!

Būtų tikra katastrofa žmonijai, jeigu šis smūgis Europos demokratijos vadus taip prislėgtų, jog jie visai nuleistų rankas. Būtų naujas ir dar negarbingesnis „Miunchenas“. (Baigiant šiuos žodžius rašyti atėjo kol kas dar nepatvirtinta, žinia, kad Berlynas pasirašė su Maskva „nepuolimo sutartį“, t.y. pasižadėjo su kits kitu nekariauti. Jeigu tai tiesa, tai pasidarė atviras sąjungininkas! Bet ta žinia galbūt dar nepasitvirtins.)

Naujienos, 1939 m. rugpjūčio 22 d.
* * *
PRIBENTROPO PAREIŠKIMAS MASKVOJE

Berlynas. Elta. – Prieš išvykdamas iš Maskvos, Ribentropas spaudos atstovams pareiškė: „Mano viešėjimas Maskvoje buvo, deja, vėl labai trumpas.

Kitą kartą tikiuosi likti ilgiau. Nežiūrint to, gerai išnaudojome abi dienas. Buvo išsiaiškinta šiais reikalais:

1) Vokietijos Sovietų Sąjungos draugystė yra galutinai sudaryta;

2) abi tautos daugiau niekam neleis kištis į Rytų Europą liečiančius klausimus;

3) abi valstybės nori grąžinti taiką ir nori, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija atsisakytų nuo absoliučiai beprasmiško ir be išeities karo prieš Vokietiją ir 4) jei vis dėlto karo kurstytojai norėtų šiose valstybėse išlaikyti viršų, Vokietija ir Sovietų Sąjunga mokės jas sutvarkyti“.

Po to Ribentropas kalbėjo apie didžiulį tarp abiejų šalių vakar sutartą ekonominį projektą ir kurio pasekmės bus naudingos abiem tautoms. Ribentropas baigė savo pasikalbėjimą pareikšdamas: „Derybos ėjo ypatingai draugiškoje ir plataus supratimo atmosferoje. Pirmiausiai aš norėčiau priminti labai nuoširdų priėmimą, kurį man padarė Sovietų Sąjungos vyriausybė, o ypatingai Stalinas ir Molotovas“.

XX amžius, 1939 m.rugpjūčio 24 d.

* * *
PRAVDA SAKO: SSSR IR VOKIETIJOS TAUTŲ DRAUGYSTĖ JŲ PRIEŠŲ BUVO NUVARYTA Į KLAMPYNĘ
Sutartį Pravda vadina nepaprastos svarbos dokumentu

Maskva. Elta. – Dėl vakar pasirašyto tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo pakto Pravda rašo: „Sutartis yra nepaprastai svarbus politinis dokumentas. Jis yra Sovietų Sąjungos taikingos politikos pasekmė. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų politika pasistatė tikslą ginti taikos reikalą ir paremti bei stiprinti draugiškus santykius su visais tais kraštais, kurie siekia tokios pat politikos.“

Laikraštis toliau cituoja Stalino žodžius: „Mes pasisakome už taiką ir už pagerinimą mūsų santykių su visais kraštais, jei jie nori palaikyti su mumis draugiškus santykius“. Pasak laikraščio, sudarytoji sutartis yra visiškai suderinta su ta politika. Sovietų Sąjungos santykiai su Vokietija buvę nustatyti 1922 metų Rapallo sutartimi ir 1926 metų neutralumo sutartimi.

Naujai pasirašytoji sutartis remiasi 1926 metų sutartimi ir yra jos tolesnis išsiplėtimas taikos labui. Toliau laikraštis iškelia, kai kuriuos ypatingai svarbius naujosios sutarties punktus, pastebėdamas, kad sutartis panaikina įtempimą, kuris iki šiol buvo santykiuose tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Esą, tuo pačiu ta sutartis galinti palengvinti ir tarptautinę padėtį.

Laikraštis skiria sutarčiai taip pat didelę tarptautinę reikšmę. Ji galinti sustiprinti ir visuotine taiką. Priešingumui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos esąs padarytas galas.Ideologiniai skirtumai tarp abiejų kraštų režimų neturi ir negali būti kliūtimi pagerinti santykiams pasaulio taikos interesais. „Draugystė tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos tautų, kuri abiejų kraštų priešų buvo nuvaryta į klampynę, tuo būdu įgavo sąlygas tolesniam plėtojimuisi“.

XX amžius, 1939 m.rugpjūčio 24 d.
* * *
BERLYNE NEPAPRASTAS ENTUZIAZMAS
Vokietija išstoja iš antikominterno bloko

Berlynas. Elta. – Maskvoje pasirašytas tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo paktas sukėlė vokiečių oficialiuose sluoksniuose didžiausią entuziazmą. Čia pareiškiama: „Sutartis pati už save kalba“. Politiniuose sluoksniuose ypatingai pabrėžiamas ketvirtas pakto straipsnis, kuriuo praktiškai yra panaikinamas antikominterninis paktas ir Sovietų Sąjungos prievolės, išplaukiančios iš Tautų Sąjungos pakto.

Nors dar paskutinėmis dienomis Berlyne buvo oficialiai tvirtinama, matyt, japonams nuraminti, kad rengiamas paktas su Sovietų Sąjunga nepaliesiąs pasižadėjimų, kurie jungia Vokietiją su Japonija, tačiau pasirašyto pakto ketvirtu straipsniu signatarai negali dalyvauti jokiame valstybių susigrupavime, nukreiptame prieš vieną iš jų.

Havasas [prancūzų žinių agentūra – V.V.] pareiškia, jog politiniuose sluoksniuose manoma, kad naujai pasirašyto pakto tikra vertė priklausysianti nuo įspūdžio, kurį Ribentropas išsiveš po savo derybų Maskvoje. Neabejojama, kad Vokietija nori tą paktą kuo greičiausiai įgyvendinti.

Esama gandų, kad Ribentropas davęs suprasti japonų ambasadoriui, kad ir Japonija galėsianti sudaryti su Sovietų Sąjunga panašų paktą.

XX amžius, 1939 m. rugpjūčio 24 d.
* * *
HITLERIO-STALINO SUTARTIES REIKŠMĖ

Visas pasaulis sustingo nepaprastu nusistebėjimu išgirdęs apie Hitlerio ir Stalino susitarimą. Vadinasi, buvo pamatuoti gandai, kad einančiose ekonominėse derybose Sov. Rusijos-Vokietijos suartėjimas pramatytas tarpe Vokietijos nacių ir Rusijos komunistų turės išsivystyti ir politinis susitarimas. Oficialios Berlyno žinios paskelbė, kad tokio susitarimo pasiekta.

Kol nepaskelbtas Hitlerio ir Stalino sutarties tekstas, neįmanoma bet kurias galutines išvadas daryti. Gali būti pasiekta tik paprasta nepuolimo sutartis, kuri, reikalui prisiėjus, gali reikšti tik paprastą popiergalį, kaip jau ne kartą yra atsitikę su valstybių susitarimais. Bet šis dviejų galingiausių diktatorių susitarimas gali reikšti ir daugiau, negu paprastą nepuolimo sutartį.

Jei Hitleris su Stalinu susitarė glaudžiam bendradarbiavimui, tai pasaulis pastatytas prieš visą eilę neišvengiamų naujų įvykių. Pirmiausia, dvi didžiausios ir galingiausios diktatūros susitarę draugingam bendradarbiavimui nepakęs nepereinamomis sienomis jas skiriančių mažesnių valstybių. Antra, Italijos Mussolinis jau užgyrė Vokietijos susitarimą su Rusija.

Prie šio bloko pridėjus dar Ispaniją ir galbūt Japoniją, agresingų diktatorių blokas tiek sustiprėja, kad demokratinių valstybių blokas palieka beveik bejėgiu užstoti mažesniąsias valstybes.

Dabar paaiškėja kodėl Anglija ir Prancūzija negalėjo susitarti su Rusija sudarymui trilypės sąjungos kovai su agresorių avantiūromis. Šis Hitlerio ir Stalino susitarimas taip pat aiškiai parodo, kiek rūpėjo Stalinui ir jo vadovaujamiems komunistams palaikymas demokratinių valstybių bloko. Nei vienas šaltai protaujantis žmogus netikėjo, kad komunistinei Rusijai ir jos pakalikams nuoširdžiai rūpėtų demokratijos palaikymas. Kurie komunistams netikėjo, tie neapsiriko. Sudarydamas su Hitleriu kad ir paprasčiausio nepuolimo sutartį Stalinas demonstratyviai išdavė demokratiją.

Bus įdomu pamatyti kaip dabar persiorientuos ir mūsų lietuviškieji komunistai. Jie vargšai tiek kryžiavojosi už demokratija, tiek keikė ir niekino nacių diktatūrą ir tiek spjaudė Hitleriui į veidą ir štai jų „neklaidingasis“ Stalinas pasibučiavo su Hitleriu ir padavė ranką fašizmui.

Nejaugi mūsų komunistai dabar pradės vėl spjaudyti ant demokratijos ir imsis garbinti Hitlerį? Jei jie taip pasielgs, tai buvo neklaidingi tie žmonės, kurie pranašavo, kad komunistai neužilgo pradės šaukti: „Heil Hitler!“ Iš tikro nelaimingi tokie žmonės, kurie nepajėgia savu protu gyventi, kurie turi klausyti diktatoriaus patvarkymų.

Žinios apie susitarimą su Stalinu nervingai sukrėtė visą pasaulį. Iš tikro yra ko nervintis, nes ši sutartis gali reikšti nesulaikomos agresijos įsigalėjimą ir galutinį demokratijos sutriuškinimą. Šios sutarties pasėkos gali pasiekti ir Jungtinių Amerikos Valstybių gyvenimą.

Vienybė, 1939 m. rugpjūčio 24 d.

 

1 of 7

V. Valiušaičio kopija

- +

slide 1 to 7 of 7

1. V. Valiušaičio kopija

2. V. Valiušaičio kopija

3. V. Valiušaičio kopija

4. V. Valiušaičio kopija

5. V. Valiušaičio nuotr.

6. V. Valiušaičio kopija

7. V. Valiušaičio kopija

Spausdinti