Č. Iškauskas. V. Dekanozovas – susitepęs Stalino emisaras

Hitlerio planas pulti Sovietų Sąjungą, dar nebaigus karinei kampanijai prieš britus, subrendo prieš pat 1940-ųjų Kalėdas. Gruodžio 18 d. jis išleido griežtai slaptą direktyvą Nr. 21, kuri reiškė įsakymą pradėti vykdyti „Barbarosos“ planą. Tiesa, tikslios puolimo datos jame nebuvo. Tik pasiruošimą jam, kaip nurodoma direktyvoje, „jeigu jis dar nepradėtas“, reikia pradėti tučtuojau ir baigti iki kitų metų gegužės 15 d.

Fiureris pučia miglą

Laikraštis „Die Welt“ rašo, kad ketinimai sudoroti SSRS fiurerio galvoje sukosi dar nuo 1924 m. ir buvo surašyti programiniame veikale „Mein kampf“ („Mano kova“). Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jis tapo reichskancleriu, 1933 m. vasario 3 d. susitikime su

generolais Hitleris vėl kalbėjo apie „gyvybės erdvę“, kuri „su ginklu rankose“ turi būti užkariauta, ir „greičiausiai Rytuose“. O jau 1940-ųjų liepos 31 d., kaip liudija generolo Franzo Halderio prisiminimai, fiureris prabilo be užuolankų: „Susirėmime su Rusija ji turi būti sunaikinta. Tai įvyks 1941-ųjų pavasarį. Kuo greičiau sutriuškinsime Rusiją, tuo geriau!“

Bet to gruodžio pabaigoje Hitleris turėjo atlikti nors trumpas, bet jam nemalonias iškilmes – priimti naujai paskirto SSRS pasiuntinio Berlyne Vladimiro Dekanozovo kredencialus. Diplomatas, anksčiau specialiuoju pasiuntiniu dirbęs Kaune, buvo priimtas gruodžio 19 d. antroje pusėje naujoje imperijos kanceliarijoje, kur buvo ir fiurerio kabinetas. Raštų įteikimo metu buvo ir užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (Ribbentrop), 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašęs garsųjį SSRS ir Reicho nepuolimo paktą, tapusį Europos pasidalijimo pradžia, bei kanceliarijos šefas, žinąs visas diplomatinių formalumų smulkmenas, Otas Meisneris (Otto Meissner).

„Die Welt“ rašo, kad Hitleriui su svečiu nebuvo apie ką kalbėti, nors V. Dekanozovas iki tol buvo sovietų užsienio reikalų ministro pavaduotojas, padaręs karjerą NKVD. Juo labiau, kad dieną prieš fiureris buvo išleidęs direktyvinį nurodymą Nr. 21, o jame aiškiai pasakyta: „Vokietijos ginkluotosios pajėgos turi būti pasirengusios sutriuškinti Tarybų Rusiją trumpoje kampanijoje dar iki tol, kol bus baigtas karas su Anglija“.

Taigi, susitikimas su V. Dekanozovu buvo tik akių dūmimas. Bet jis buvo būtinas, kad pridengtų tikruosius Hitlerio ketinimus, išdėstytus slaptoje direktyvoje. Kita vertus, tuo metu Vokietijos pasiuntinys Maskvoje grafas Frydrichas Verneris Grafas von der Šulenburgas (Friedrich-Werner Graf von der Schulenburg) SSRS sostinėje stengėsi palaikyti gerus santykius su Maskva. Gruodžio 18 d. jis susitiko su užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu, o kitą dieną – su Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju Anastasu Mikojanu. Sovietiniai vadovai stengėsi žūtbūt pašalinti paskutinius ekonominius nesutarimus tarp dviejų imperijų. Tuo tarpu Hitlerio tai jau seniai nedomino…

Į Lietuvą nusivalė purvinus batus

V. Dekanozovui iš tikrųjų teko sunki užduotis – perkąsti Berlyno tikruosius planus, išsiaiškinti ir pranešinėti Maskvai, ar sklindantys gandai iš tikrųjų reiškia artėjantį sovietų puolimą. Baku gimęs gruzinas (megrelas, tikroji pavardė Dekanizišvilis, gruzinų k. reiškia „diakono sūnus“), Lavrentijaus Berijos patikėtinis ir bendradarbis, Gruzijos komunistinės viršūnės atstovas, užsitarnavęs beveik 8 metus trukusį SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojo postą, įgijo didelę „enkavėdisto“ patirtį.

Labai neilgai – nuo lemtingosios 1940-ųjų birželio 15-osios iki liepos 21 d.– jis buvo sovietų ypatingasis įgaliotinis Lietuvai, vadovavęs jos inkorporavimui į SSRS sudėtį. Būtent jis kartu su pasiuntiniu Nikolajum Pozdniakovu dirigavo Justo Paleckio marionetinei Liaudies vyriausybei, demagogiškai įrodinėdamas, kad Lietuva ir toliau liks suvereni valstybė.

Vos tik atvykęs į Kauną, V. Dekanozovas liepos 21 d. pagal sovietinį modelį rengė „rinkimus“ į Liaudies seimą ir vadovavo prezidentu paskirtam J. Paleckiui bei Valstybės saugumo departamento vadovui Antanui Sniečkui, represuojant bei tremiant į sibirus pirmuosius lietuvius. Ir atlikęs savo juodą darbą iškart buvo atšauktas į Maskvą, kur jam buvo ruošiamas itin atsakingas postas – SSRS įgaliotojo atstovo hitlerinėje Vokietijoje. Berlyne jis išbuvo taip pat trumpai – tik iki karo pradžios.

Dar likus keletui dienų iki birželio 22-osios jis buvo užsirašęs į priėmimą pas Hitlerį, tačiau šis nepriėmė: karo mašina jau riedėjo link Rytų. Vos tik 4 valandą ryto Vokietija peržengė SSRS sieną, Ribentropas išsikvietė Dekanozovą ir įteikė jam notą apie prasidėjusį karą. Šis dar mėgino samprotauti, kad Berlynas tam neturi jokio pagrindo, tačiau Ribentropas mandagiai atsakė, kad „asmeniškai jis gedi dėl to, asmeniškai jis padarė viską, kad santykiai su Rusija būtų stabilūs“.

Prasidėjus karui Rytuose, V. Dekanozovas su pasiuntinybės diplomatais buvo internuotas ir iškeistas į Vokietijos pasiuntinį Maskvoje. Apsikeitimas įvyko ant SSRS sienos su Turkija.

Jų likimas vienodas…

Taigi, Lietuva V. Dekanozovui tebuvo lengva užkanda. Paskirtas į Berlyną jis turėjo nuspėti Hitlerio planus. Bet agentūrų pranešimai apie gręsianti SSRS užpuolimą išblėsdavo, ko gero, net nepasiekę Stalino darbo stalo, o prie L. Berijos, V. Molotovo ir G. Malenkovo durų. V. Dekanozovas, gal ir girdėjęs apie fiurerio slaptą direktyvą Nr. 21, taip pat nesiryžo peržengti savo tiesioginių viršininkų Kremliuje, kurie, kaip liudija kupinas ironijos britų režisieriaus Armando Janučio (Iannucci) filmas „Stalino mirtis“, jau seniai rezgė pinkles ir ignoravo „tautų tėvą“ ir gerokai filtravo jam skirtus nerimą keliančius pranešimus. L. Berija, kuriam suplaukdavo visi NKVD I-osios valdybos pranešimai, įsiteikdamas viešai pareiškė: „Aš ir mano žmonės, Josifai Visarionovičiau, tvirtai prisimename Jūsų sumanų priesaką: 1941 m. Hitleris mūsų nepuls“.

Tuo tarpu Maskva gyveno tarsi kitame palaimingame pasaulyje.

1941-ųjų pavasaris atnešė vėlyvas šalnas ir įnirtingas audras su kruša, todėl Kremlius vieną po kito leido nutarimus, kaip atlyginti žemdirbiams patirtus nuostolius, kompensuoti jiems suteiktas paskolas, persėti iššalusius žiemkenčius. Politinis biuras svarstė valstybinės sienos su Mongolija tikslinimo klausimą, Latvijos meno dekados Maskvoje rengimą, Nikita Chruščiovas prašė J. Stalino leidimo trijų Ukrainos Černovicų rajonų mokyklose mokyti rumunų kalbos, Andrejus Ždanovas išleidžiamas pasigydyti į Sočį, NKVD darbuotojai apdovanojami už 1940 m. pasiekimus – įvykdytas specialias užduotis, matyt, trėmimus, represijas ir t.t.

Ir nė žodžio apie karą, nors buvo likę tik 12 dienų. Likus iki jo dviem dienoms politbiuras pritarė Latvijos kompartijos prašymui iš birželio 22 d. į 24-ąją perkelti „Lyguo“ šventę (Jonines arba rusiškai „Ivano dieną“). Dar birželio 22 d. atsirado rezoliucija su J. Stalino parašu – kitą dieną pradėti 1905 – 1918 m. gimusių šauktinių mobilizaciją… Bet buvo pavėluota.

Tiek L. Berija, tiek V. Dekanozovas, palikęs juodą dėmę ir Lietuvoje, susilaukė vienodo likimo: abu buvo suimti 1953 m. birželio pabaigoje ir sušaudyti gruodžio 23 d. lygiai 21 val. 20 min. Kūnai buvo kremuoti Maskvos krematoriume Nr. 1. 2000 metais giminaičių prašymas V. Dekanozovą reabilituoti nebuvo patenkintas, tačiau buvo pakeistos nuosprendžio formuluotės. Vis dėl to 2020 m. jo asmenybė Rusijos žvalgybos tarnybos tinklalapyje buvo pateikta kaip viena iš didvyriškų, o apie V. Dekanozovo dalyvavimą Stalino represijose net neužsiminta.

Tame jau atsispindi V. Putino 20 metų viešpatavimo atmosfera.