F. Kauzonas. Istorija apie slepiamą istoriją

Jeigu būčiau paklaustas ką, mano galva, būtų galima vadinti NORMALIU ŽMOGUMI, manoji galva, esu tikras, nedvejodama nė sekundėlės, pasufleruotų ir aš nedelsdamas atsakyčiau: „Tą, kuris yra toks, kaip visi“. Bet atsidūsėjęs liūdnai pridurčiau: „Tik jeigu visi pasaulyje būtų normalūs, žmonija dar ir šiandien gyventų akmens amžiuje“. Taip jau pasaulis surėdytas – jį judina, keičia, stumia pirmyn tie, kurie KITOKIE. NENORMALŪS.

Ar kas nors dar pamenate 1988-1991-ųjų Lietuvą, staiga virtusią KITOKIA. Beveik visa didžiulė imperija tada mus ėmė garsiai vadinti nenormaliais ir krūpčiojo nuo kiekvieno mūsų nusičiaudėjimo Rytų link. Civilizuotosios Europos didžiuma tiesiai tada nedeklaravo, kad esame nenormalūs, tik kažką mykė ir iš to mykimo turėjome suvokti, kad jie apie mus galvoja tą patį, ką ir Maskva.

Deja, vos po kelerių metų mes vėl tapome tokie, kaip visi – „atitinkantys normą, paprasti“ (tarp kabučių „pariebinti“ žodžiai – ne mano; Dabartinės lietuvių kalbos žodyne būtent jais apibūdinamas žodis „normalus“). Manyčiau, būtent dėl to prakeikto mūsų „normalumo“ ir velkamės Europos uodegoje. O jei pirmaujame, tai dažniausiai visai ne tose srityse, kuriose turėtume bent mažiausio noro pirmauti.

Mano bičiuliai žino, kad esu neabejingas žmonėms, kurie yra „kitokie“, „neatitinkantys normos“. Vis man ką nors „pakiša“. Andai paskambino daktaras Romualdas Dobrovolskis. Žemaitis, buvęs ministras. Turiu, girdi, jums įdomų žmogų, irgi žemaitį. Apsidžiaugiau: jeigu įdomus, vadinasi, kitoks. Vadinasi, maniškis. Tarp normalių, deja, įdomus – retenybė.

Keistuolis Stanislovas

Kai su daktaru Dobrovolskiu atvažiavome prie Antakalnio karių kapinių vartų, Stanislovas lūkuriuodamas jau nekantravo. Iškart po „labas“, vesdamas mus jam rūpinčios kapavietės link, apipylė tokiu srautu informacijos, kad mano diktofonas vos spėjo ją užrašinėti.

Pagaliau visi trys sustojome priešais nežinomų kapų likučius – apsamanojusius žemės kauburėlius, kurie čia, 11-ajame kapinių kvartale, jau vos pastebimi. O su kiekvienu pavasariu ir rudeniu jų lieka vis mažiau ir mažiau. Ir kodėl ta mūsų gamta taip greitai reaguoja į mūsų abejingumą? Kodėl taip negailestingai naikina viską, ko nesaugo žmogaus sąžinė. Net mūsų valstybės istoriją, kuri dar taip negiliai. Tik po kauburėliais.

Stanislovas iš segtuvo ištraukia šios vietos schemą, kurią pats vos prieš 10 metų nubraižė, savo rankomis apčiupinėjęs kiekvieną dar įžiūrimą kauburėlį. „Guzikėlių“, žyminčių juos schemoje, jau nepalyginamai daugiau nei šiandien pačių kauburėlių.

Ne, jis tikrai nenormalus – tiesia man surinktus žmonių liudijimus. Su parašais. Mokslininkai, menininkai, o ir tiesiog žmonės savo liudijimuose teigia, kad laikotarpiu tarp 1947 iki 1958 metų yra čia matę lietuvių karių kapus. Vieni dar suspėję pamatyti medinius kryžius su pavardėmis ir gimimo bei žūties metais, kiti – jau tik vieną kitą vos vos įžiūrimą lietuvišką užrašą. O Jeronimas Kraulys, dimisijos kapitonas, 1944 m. buvęs Lietuvos vietinės rinktinės 308 bataliono karys savanoris, ranka rašytame liudijime, kuriame nurodo net savo paso duomenis, teigia:

„1947 ar 1948 lankydamiesi su draugais Antakalnio kapinėse radom ir stebėjomės, kad nemažas kiekis palaidotų iki 1920 m. Lietuvos kariuomenės karių kapų apleisti. Ant dalies kapų medinių kryžių jau negalima perskaityti karių laipsnio, vardo ir pavardės“.

Stanislovas, dar studijuodamas universitete istoriją, buvo girdėjęs docento Juozo Galvydžio užuominų apie šią apleistą kapavietę, o profesorė Pranė Dundulienė, tarsi tarp kitko, vienoje savo paskaitoje yra prasitarusi, kad čia palaidotas kare žuvęs jos giminaitis. Atvirai apie tai sakyti, o juolab garsiai piktintis, kad kapai apleisti, tada dar buvo gana rizikinga. Bet šiandien…

Bene pirmoji apie tai viešai prabilo „Respublika“, 1990-ųjų spalio 31 dieną publikavusi istorikės, karių kapinių tyrinėjimo autoriteto Vidos Girininkienės rašinį „Sunaikintos Vilniaus kapinės“. Stanislovas segtuve suranda tos publikacijos kopiją ir čia pat, prie kauburėlių, ima cituoti:

„Šioje kapinių dalyje galėjo būti masiškai palaidota daugiau kaip du šimtai lietuvių savanorių, buvusių lenkų nelaisvėje 1919-1921 metais. Apie tikslias šių palaidojimų aplinkybes nežinome, pavardžių – taip pat. Kapinių inventorizacijos plane tokių duomenų nėra, nors kapai, kaip bevardžiai, čia sužymėti. Kapų kauburėliai ir dabar ryškūs. Netoli buvo ir kiti lietuvių savanorių kapai. Jų tikslesnių palaidojimo vietų bei pavardžių, mūsų gėdai, taip pat nežinome.“

Vėliau radosi daugiau „keistuolių“, bandžiusių santūriai, o kartais ir aštriai gėdinti ir raginti įvairaus rango Nepriklausomos Lietuvos valdžią atkreipti dėmesį į šiuos kauburėlius – neištirtą mūsų tautos istorijos puslapį. Deja, dauguma jų jau prarado bet kokią viltį įveikti valdžios abejingumą, pavargo ir pasitraukė. Donkichotų, kuriuose dar gyvi vilties likučiai šį samanojančių kauburėlių plotelį grąžinti Lietuvai ir jos istorijai, – jau tik vienetai: istorikė Vida Girininkienė, architektė Živilė Mačionienė, 1991 metų Lietuvos savanorė dimisijos vyresnioji leitenantė Marija Jakimavičienė, Valdovų rūmų paramos fondo direktorius Edmundas Kulikauskas, daktaras Konstantinas Dobrovolskis, dar vienas kitas keistuolis idealistas, na, ir žinoma, šio rašinio herojus Stanislovas Urbonas, žmogus, atvedęs mane prie kauburėlių. Stanislovas nori taip nedaug – kad specialistai atliktų tyrimą ir išsiaiškintų, kas po tais kauburėliais ilsisi.

Bet prieš jį – siena. Ją, regis, bus „sumūriję“ Kultūros paveldo departamentas, Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros ministerija. Sumūrijo ir kad nė vienam nei dabar, nei po 100 metų nekiltų noras po gamtos ir tarybų valdžios nuniokotą ir paslėptą Lietuvos istoriją šioje vietoje kapstytis, „užrašė“ didelėmis ryškiomis raidėmis:

„Nepritariame jūsų siūlymui atlikti antropologinius tyrimus, siekiant nustatyti, ar čia palaidoti Lietuvos kariai savanoriai ir partizanai, žuvę už Lietuvos laisvę, neturint istorinių duomenų, patvirtinančių šį faktą, nes tai prieštarautų galiojantiems teisės aktams.“

Tokiomis ir panašiomis citatomis nuginkluojami donkichotai, bandantys surasti tiesą, paslėptą po kauburėliais. Stanislovas čia pat, prie kauburėlių, traukia iš segtuvo jam adresuotus oficialius Lietuvos valstybės institucijų laiškus su šia citata. Klausiu Stanislovo, o podraug ir skaitytojų: „Ar gali būti ciniškesnis požiūris į mūsų valstybės istoriją, vadinasi, ir į pačią valstybę?“

Stanislovas giliai atsidūsta, apsisuka 180 laipsnių kampu ir taria: „Štai atsakymas į jūsų klausimą“…

Ar atžygiuos Lenkijos kareiviai?

Anoje kapinių tako pusėje, toje, į kurią atsisuka Stanislovas, ryto saulėje žėri Lenkijos kariuomenė. Taisyklingai išrikiuotos ilgiausios cemento kryželių-kareivėlių gretos. Kiekvienas kryželis įstrižai perrištas Lenkijos valstybine vėliava, tarsi po juo gulėtų paties generolo, o gal net maršalo, palaikai. Kareivėliai su vardais, pavardėmis, laipsniais, gimimo, žūties ar mirties metais. Tik vienas kitas bevardis. O ant aukšto solidaus paminklo, skirto jiems visiems – užrašas: „Garbė Lenkijos kariuomenės kariams, žuvusiems ir mirusiems nuo žaizdų kovose su bolševikais 1919-1921 metais. Šlovė jų atminimui!“ Ir po šiais žodžiais pasirašo Lenkijos Respublikos Vyriausybė.

Negi ant šio kapinių tako niekada nestovėjo mūsų Vyriausybė? Nė viena? Negi nematė kauburėlių? O atsisukusi 180 laipsnių kampu – Lenkijos kryželių-kareivėlių. O gal čion buvo „komandiruota“ bent jau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos įgyvendinimo koordinavimo komisija? Abejoju. Užtat neabejoju, kad komisijoje yra tikrai padorių žmonių. Ir dar neabejoju, kad jiems, padoriesiems, atsidūrus čia, kur dabar stovime mes, kiltų žiaurus klausimas: AR APSKRITAI MORALU ŠVĘSTI TOKĮ GARBINGĄ VALSTYBĖS JUBILIEJŲ NEATSAKIUS Į KLAUSIMĄ „KAS PO ŠIAIS KAUBURĖLIAIS?“

O Stanislovas mus jau veda į priešakines „lenkų kariuomenės“ pozicijas, kur kareivėlių gretos gerokai susiaurėja. Tarsi pleištas. Tarsi kareivėliai norėtų prasimušti tolėliau. Kur guli jau mūsų valstybės garbingiausi sūnūs ir dukros. Kur Sausio 13-osios aukos. Kur nepriklausomybę žurnalisto plunksna nuo įvairaus plauko mafijų gynęs mūsų žurnalistas Vitas Lingys. Kur menininkų kalnelis…

Ne, ne, mudu su daktaru Dobrovolskiu lenkų kareivėlių-kryželių ekspansijos kėslų čia neįtarėme. Net Stanislovo mintis į tokias tolimas lankas nenuklydo. O jeigu ir būtų nuklydusi, ginčytis su Stanislovu neturėčiau teisės – jis savo akimis yra regėjęs, kaip į šias priešakines pozicijas 2003 (!) m. „buvo sukišti“ cemento kryželiai. Stanislovas greičiau linkęs manyti, kad šie „kareivėliai“ toliau į priekį neis. Jam labiau tikėtina, kad jie bus permesti į kairę, į kitą tako pusę. Ten, kur kauburėliai…

Toks nerimas man irgi pasirodė nerealus. Tačiau kai mes apie tai diskutavome stovėdami šalia priešakinių lenkų pozicijų, prie kauburėlių pasirodė moteris su jaunu vaikinu. Moteris fotografavo kauburėlius. Palikęs Stanislovą su daktaru ties lenkų „pleištu“, pasileidau bėgte prie moteriškės. Klausiu, kodėl fotografuoja – gal žino, kas čia palaidoti. Moteriškė iš pradžių kiek sutriko, bet po to man, visai nepažįstamam žmogui, kažkodėl ėmė aiškintis, esą lenkai dabar ėmę manyti, kad čia irgi gali būti palaidoti jų kariai. O kadangi šiomis dienomis kažinkokia delegacija vyksta į Lenkiją, ji turinti šią kapavietę nufotografuoti…

Ir tuomet keistuolio Stanislovo pranašystės man pasirodė jau ne be pagrindo. Porą dienų griozdžiau po lietuvišką žiniasklaidą – gal aptiksiu delegacijos pėdsakus. Nepavyko. Supratau, kad apie tai būtina informuoti Kultūros paveldo departamento direktorę. Ir vėl nepavyko. Direktorė buvo išvykusi į… Lenkiją. Gal su mano ieškoma delegacija?..

P.S. Skaitytojams, kuriems parūpo šis „istorijos detektyvas“, gali tekti palaukt, kol Departamento direktorė Diana Varnaitė grįš iš atostogų…

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“