Pernai minėjome Lietuvos konstitucinės teisės tėvo, teisininko, publicisto, visuomenės ir politikos veikėjo prof. Mykolo Romerio 140-ąsias gimimo metines. Tai neeilinė, daug ką nuveikusi Lietuvai, visuomenei ir mokslui asmenybė.
M. Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje Mykolo Kazimiero ir Konstancijos Romerių šeimoje. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Peterburgo teisės mokykloje.
Baigęs mokslus jis išvyko į užsienį, klausė paskaitų Krokuvos universitete, studijavo Paryžiaus politinių mokslų mokykloje.
Baigęs studijas M. Romeris apsigyveno Vilniuje. Čia jis pasinėrė į publicistinę ir visuomeninę veiklą. Demokratinės pakraipos dienraštyje „Gazeta Wileńska“ skatino tautų bendradarbiavimą, kėlė Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą.
1920 m. M. Romeris buvo paskirtas apygardos teismo, o vėliau – Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1932 m. jam patikėtos Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole.
Jis, tarp kitko, nagrinėjo bylą dėl Klaipėdos priklausomybės Lietuvai. M. Romerio dėka Lietuva šią bylą laimėjo.
Gyvendamas Vilniuje M. Romeris tapo lietuvybės puoselėtoju, aktyviai bendraudamas su lietuvių inteligentais. Inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį, M. Romeris neliko pasyvus stebėtojas.
Perskaitęs J. Pilsudskio kalbą, pasakytą Lenkijos seime, jis parašė pastarajam laišką, kuriame smerkė Lenkijos valstybės viršininką, kad jo įsakymu senoji Lietuvos sostinė virto eiliniu Lenkijos provincijos miestu.
M. Romeris 1923 m. rašė: „Visą gyvenimą kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn.
Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių norais.“
M. Romeris net tris kartus išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi. Šias pareigas su pertrauka jis ėjo septynerius mokslo metus. 1926 m. jam buvo suteiktas profesoriaus mokslo dėstytojo vardas, 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.
M. Romerio mokslinis palikimas yra nepaprastai gausus. Parašė daugybę monografijų ir veikalų bei mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio teisiniuose leidiniuose.
Jis tyrė įvairius administracinės, baudžiamosios, tarptautinės teisės dalykus, tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje pripažintu pavyzdžiu laikomas iki šiol.
Prof. M. Romeris už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais. Latviai jam suteikė Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordiną.
Buvo išrinktas Čekoslovakijos mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.
Mirė 1945 m. vasario 22 dieną Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
Prof. Mykolas Romeris yra laikomas vienu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. Jo veikalas „Lietuvos sovietizacija 1940–41 m.“, kuriame apžvelgė sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją, tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava.
Prof. Mykolas Romeris yra laikomas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Jis pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas.
Jo įžvalgomis naudojosi nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai. Ir šiandien jais remiasi teisės mokslininkai. Vyksta tarptautinės mokslinės konferencijos, kuriose analizuojami prof. M. Romerio darbai.
Mykolo Romerio universitete buvo surengta mokslinė konferencija „M. Romeris ir šiandiena“, kurioje pranešimus skaitė teisės mokslininkai, istorikai ir studentai.
Lietuvos televizija yra sukūrusi dokumentinį filmą „Prof. Mykolas Romeris“.
(Bus daugiau)
