Po 1990 m. permainų prasidėjo naujas Romo Vitkausko gyvenimo periodas. Tvarka, kuri iki šiol galiojo, staiga suiro. Reikėjo persiorientuoti, išmokti gaudyti naujus vėjus.
Nedaug kas šiandien prisimena, kad 1989 m. Romas Vitkauskas pirmuose demokratiniuose rinkimuose kandidatavo į Lenkijos senatą. Suvalkų rinkimų apygardoje jis gavo 5381 balsą. Už jį balsavo 3,4 proc. rinkėjų. Į aukštesniuosius rūmus iš Suvalkų apygardos pateko žinomas Lenkijos režisierius Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) ir hidrobiologas prof. Stanislavas Bernatovičius (Stanisław Bernatowicz). Su tokiais žmonėmis buvo garbė ir pralaimėti.
1990 m. gegužės mėn. Punske, kaip ir visoje Lenkijoje, vyko pirmieji demokratiniai savivaldybės rinkimai. Punsko valsčiuje rinkimus laimėjo nepriklausomų grupių atstovai, tik viena vieta atiteko individualių ūkininkų „Solidarność“ organizacijai, kuriai atstovavo J. Jakimavičius. Pirmojo tarybos posėdžio metu buvo išrinktas tarybos pirmininkas J. Uzdila, jo pavaduotoja T. Poczłowska bei vaivadijos seimelio narė M. Misiukonienė.
Antrosios sesijos metu buvo renkamas Punsko valsčiaus viršaitis. Gerai prisimenu Romo Vitkausko rinkiminę programą ir jo pasisakymą.
„Mūsų visuomenė jau seniai išgarsėjo savo darbštumu, išradingumu ir vienybe, – kalbėjo jis. – Šios teigiamos savybės formavosi per labai ilgą laikotarpį. Visų gyventojų pastangomis padaryta labai daug, kuo mes šiandieną galime didžiuotis. Iš kronikų žinome, kad Punskas praeity buvo ypatingai neturtingas. Dabar taip pat neturime per daug turtų. Per 6-erius metus daug važinėjau po Lenkiją ir mačiau turtingesnių, geriau sutvarkytų valsčių. Galbūt išteklių stoka mūsų krašte ir privertė mus būti aktyvesnius ir geresnius. Dabar blėsta žmonių aktyvumas, o į kiemus ir gatves įsibrauna netvarka. Pasižiūrėkime, kiek aplink mus purvo. Pasižiūrėkime patys į save, kiek mumyse nervingumo, netolerancijos kitam žmogui ir abejingumo mūsų krašto likimui… Nors kultūriniai žmogaus poreikiai tampa prioritetiniais tada, kai yra išspręstos visos jo buitinės problemos, bet nemažai dėmesio turime skirti ir šiai gyvenimo sričiai, ar bent jau stengtis išlaikyti dabartinį mūsų krašto kultūrinį lygį.“
Balsų dauguma (du susilaikė) Punsko valsčiaus vadovu buvo išrinktas Romas Vitkauskas.
1990 m. „Aušra“ rašė: „Trečioji sesija. Ji turėjo būti dantų griežimo ir visuotinio teismo valanda. Kai kurie Punsko valsčiaus deputatai buvo pasiryžę daryti sąžinės valymą kitų žmonių sąskaita. Liepos 1 d. sesija nagrinėjo vaikų darželio, Smalėnų, Navinykų bei Pristavonių mokyklų remonto problemas […]. J. Jakimavičiaus siūlymu, P. Kliučinskui pritarus, buvo nagrinėjamas nepasitikėjimas Punsko valsčiaus darbuotojais. R. Vitkauskas pasiūlė šio reikalo nesvarstyti, kadangi yra rengiamas valsčiaus organizacijos reglamentas, kuriame yra numatyta etatų redukcija. Jei nutarsim balsuoti dėl nepasitikėjimo, – pasakė viršaitis, – turime į sesiją pakviesti visus valsčiaus darbuotojus ir kiekvieno žmogaus kompetencijas nagrinėti atskirai.“ Jam pritarė Z. Burauskas, kuris argumentavo: „Toks balsavimas sukels mūsų visuomenėje tik nesantaiką. Aš nebalsuosiu, kadangi neturiu specialių savo rinkėjų įgaliojimų. J. Jakimavičius liko nepermaldaujamas ir […] vis kartojo: „Reikia balsuoti. Praeity buvo per daug negerovių, kyšininkavimo ir panašiai. Paruošti korteles, ir balsuojam dėl kiekvieno.“ Už J. Jakimavičiaus pasiūlymą balsavo du žmonės, susilaikė penki, o dešimt tarėjų pasisakė prieš. Kadrų pasirinkimo reikalus pavesta spręsti valsčiaus valdybai.
Ketvirtoje sesijoje kalbėta kultūros namų statybos reikalais. Apie tai „Aušra“ tuomet rašė: „Sesijos metu daug emocijų ir diskusijų sukėlė J. Žukausko pasisakymas dėl kultūros namų statybos būtinumo. Suabejojo jisai, ar tokiame sunkiame gyvenimo laikotarpyje verta statyti pastatą, kuris neatneš jokio apčiuopiamo pelno. Tarėjai nepasidavė provokacijai, labai pozityviai įvertino komiteto darbą ir priėmė nuotarmę, kurioje valsčiaus taryba yra įpareigojama ieškoti lėšų Lietuvių kultūros namų statybai paremti.“
***
Ekonominės blokados laikais ir po 1991 m. sausio 13-osios Suvalkų krašto lietuviams rūpėjo padėti Lietuvai. Visi žemės, vandens ir oro keliai į tėvynę buvo užkirsti, todėl medikamentai ir kitos dovanos buvo kaupiamos Punske. Reikėjo ieškoti progų, kaip jas perduoti į Lietuvą. Punske susibūrė antiblokadinis komitetas, kuriam vadovavo Sigitas Čėpla. Banke buvo atidaryta sąskaita, į kurią pradėjo plaukti individualių žmonių bei organizacijų aukos. Pinigus rinko kaimų seniūnai, kultūros namai, mokyklos. Už pusantro milijono zlotų buvo nupirkta vaistų. Šv. Kazimiero draugija surinko apie 15 mln. zlotų, kuriuos per sveikatos ministrą J. Oleką perdavė į Lietuvą. Punsko valsčiaus viršaičio adresu pradėjo ateidinėti siuntos. Kartą Romas Vitkauskas, susikrovęs dovanas į savo „Polonezą“, nuvyko prie sienos. Lenkų muitininkai viską išdraskė. Pamatę vaistus, pareikalavo sąrašo. Romas ėmėsi įvairių argumentų, žadėjo jiems net gydytoją atvežti, tačiau nieko nepešė.
Ano laiko „Aušra“ rašė: „Po poros dienų pavakare į Punską atriedėjo didžiulis „Star“ iš Ščecino. Atgabeno jis per 1,5 tonos vaistų ir aparatūros, surinktų įvairiose Ščecino ligoninėse. Viršaitis sutiko svečius ir nedelsdamas pradėjo ruoštis vaistų perdavimo akcijai. Per naktį kelis kartus bandė susiskambinti su Vilniumi ar Lazdijais, surinko vyrus perkrovimui, paėmė su savimi medseserį, sudarė sąrašą – atrodė, kad viskas iki smulkmenų buvo apgalvota, o prie sienos dideliame karštyje reikėjo išstovėti 6 valandas, kol pagaliau sulaukė gydytojų iš Lazdijų, kurie, deja, atvažiavo lengvosiomis mašinomis.“
Vaistai vėl sugrįžo į Punską. Reikėjo laukti, kol lazdijiečiai suorganizuos didesnį transportą ir dar kartą pabandys kirsti sieną.
Klodavos druskos kasykla padovanojo Lietuvai 120 tonų druskos. Ji buvo atgabenta traukiniu į Trakiškes. Punsko valsčiaus viršaitis suorganizavo vyrus, kurie dalį druskos iš vagonų perkėlė į kooperatyvo sandėlius, o kitą dalį sukrovė pas Kreivėnų ūkininką. Po kelių savaičių Klodavos druskos kasyklos dovana sunkvežimiais nukeliavo į Lietuvą. Šiose talkose, be Romo Vitkausko, dalyvavo keliolika Punsko krašto vyrų.
Reikėjo pervežti per sieną 12 tonų dovanoto benzino. Sunkvežimį su kuru sulaikė tarybiniai muitininkai. „Aušra“ rašė: „Nors buvo imtasi visokiausių priemonių, kad cisterną su kuru praleistų į Lietuvą, tačiau rusai nenusileido. Vienas iš jų derybų metu mūsų viršaičiui pasakė tiesiai ir aiškiai: „Ne tam yra blokada, kad aš jums padėčiau“. Šito dėsningai jie ir laikėsi, o cisterna tarp muitinių pradėjo antrą laukimo mėnesį. Ėmė lašėti benzinas, dienos buvo karštos, prieš cisterną sustodavo pravažiuojantys automobiliai, grėsė gaisro ir sprogimo pavojus. Pradėjo nerimauti lenkų pasieniečiai ir spaudė Punsko viršaitį, reikalaudami kuo greičiau išspręsti reikalą. […] lenkai netrukus iškėlė tiesiog ultimatumą: jeigu Punsko viršaitis nepaims cisternos, kuras bus negrąžinamai likviduotas. Beliko skubiai organizuoti akciją, o prireikė specialių cisternų, ugniagesių, cheminės ekipos, techninio aptarnavimo ir dar daug visokios apsaugos – kol benziną pervežė į Punską ir supylė į žemės ūkio kooperatyvo bazės saugyklą…“
Bus daugiau
