J. Vaiškūnas. Šachas demokratijai?

Gerbiamas Alkas.lt redaktoriau Jonai,

Ačiū, kad asmeniškai pasisakote dėl mūsų Lietuvai svarbių, istorinių įvykių. Jums dėkoju, kad puoselėjate nepriklausomą žiniasklaidą, tokios kokios nėra nė Rusijoje, nė Baltarusijoje, kokios nebuvo nė vasario 16-osios Lietuvoje. Dėkoju jums, kad ugdote tautiškumą ir telkiate ar tiesiog priimate gana įvairių požiūrių reiškėjus.

Rašau kaip tikras Lietuvos disidentas, už savo pažiūras netekęs darbo, visaip nustumtas. Rašau kaip sovietų okupuotos Lietuvos disidentų bendražygis. Rašau kaip tikras lietuvis, visą gyvenimą sąmoningai puoselėjęs lietuvybę, gyvenantis šviesiame kaime. Rašau kaip doras žmogus, gerai suprantantis, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas, kad eilinį kartą būsiu nuskriaustas dėl to kad esu geras, ir būtent dėl to juo labiau liksiu geras ir būsiu dėl to ramus, nes viso to reikia, kad susigaudytumėme, kas yra kas.

Dėkoju, kad taip kruopščiai surašėte mitingo įvykius. Mane asmeniškai tiesiog stebino kaip organizatorė Astra Genovaitė Astrauskaitė sugebėjo suvienyti Lietuvos margumyną. Sceną ir garso aparatūrą finansavo Viktoras Uspachikas. Kalbą pasakė Lietuvos disidentas Algirdas Paleckis, pasakė Petras Gražulis. Mitinguotojus palaikė Ramūnas Karbauskis. Tai žmonės kurie turi daug daugiau bendro su valdančiaisiais negu kad turi vieni su kitais.

Neišgirdau mitingo aprašyme nė vieno argumento kodėl didžiajai daugumai žmonių nereikėtų skiepytis. Nepatyriau, kad kalbantiesiems argumentai rūpėtų. O kai matau kartuves, kaip kad buvo šalia JAV Kapitolijaus, suprantu kad nėra jokio noro susikalbėti. Jau pats kvietimas į mitingą keistai suplakė nesusijusius dalykus – suprantumus nepritarimus pandemijos politikai (susikalbėkime), tariamą “prievartą” skiepytis (kas gi verčia?) ir vyriausybės nušalinimą (nejaugi mažuma turi tokia teisę?) Daug pasako organizatorės A.Astrauskaitės susirūpinimas (kaip kad Poncijaus Piloto) viešai atsisakyti atsakomybės už tai kas vyks toliau. Manau, kad tai parodo, kad ji gerai suprato, kas čia turi vykti. Ir jinai suprato, kokį vaidmenį atlieka.

Užtat labai prasminga įsigilinti kad ir į smulkius klausimus, pavyzdžiui, suvokti tariamų didvyrių Kazio Škirpos ir Jono Noreikos nusikaltimus žmonijai, ir patirti, kaip juos vis dėl to sąmoningai ir melagingai gina A.Astrauskaitė, V.Sinica, V.Valiušaitis, tautos patriarchas V.Landsbergis, gynybos ministras A.Anušauskas, nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas. Jie visi yra žmonės be sąžinės, be meilės Dievui, Jėzui, Perkūnui ir tikrajai Lietuvai, besąlygiškai tiesai, žmoniškai dorovei. Nuostabu matyti kaip jie dirba kartu ir kaip jie puola vienas kitą. Nuostabu kad ir A.Paleckis gali su jais draugauti kaip niekas nieko.

Jeigu toks margumynas sugeba susikalbėti, dargi savo vertybių pagrindu, jeigu sugeba našiai atsiskleisti, sugeba tokį kvapą paleisti kad už juos visus sudėjus nebalsuos 5% Lietuvos, jeigu džiaugiasi tokiomis laisvėmis kokiomis niekas Lietuvoje niekados nesidžiaugė, jeigu Lietuvos teisėsauga sugeba sunkiausiomis sąlygomis ramiai tvarkytis be jokių aukų, tai mano manymu viskas Lietuvoje vos ne tobula.

Matome kaip lietuviai ūgtelėjo per šimtą metų. Keistai gavosi, kad mūsų laikų lietuviai visaip panašesni į miesčionis, vasario 16-osios Lietuvos žydus, negu į žemės kirminus, baudžiauninkus ar barzdočius bočius. Kaip bebūtų, aš tiesiog džiaugiuosi, kad Lietuvos visuomenėje yra mažiau įtampos negu JAV, nors tiek čia, tiek ten koks trečdalis žmonių atrodo ganėtinai atitrūkę nuo tikrovės.

Linkiu Alkui skelbti įvairiai pasisakančių mintis šių įvykių klausimu. Nejaugi visi romuviečiai vienodai mąsto? Kaip bebūtų, ačiū kad praturtinate Lietuvos žiniasklaidą.