Prieš 70 metų už Lietuvos laisvę žuvo poetė, partizanė Diana Glemžaitė (video)

Lygiai prieš 80 metų 1949 lapkričio 14 d. Plunksnočių miške bunkeryje, Juodupės valsčiuje, Rokiškio rajone didvyriškai žuvo kovotoja su sovietiniais okupantais, Lietuvos partizanė, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt…“ išpranašavusi Lietuvos atgimimą.

Diana Glemžaitė gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų apskrities Degučių kaime. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje. 1944 m. įstojo į VDU Filologijos fakultetą. 1947 m. pavasarį metė studijas, grįžo į tėviškę ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais.

1948 m. jos šeima atsidūrė Sibire. Tais pačiais metais ji susituokė su minėtos rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Rašė eilėraščius, kurie plito tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Provokatoriui išdavus, 1949 m. lapkričio 14 d. žuvo Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės.

1994 m. išleistas Dianos Glemžaitės poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt“. 1997 m. partizanų poetei suteiktas kario savanorio statusas (po mirties). 1999 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Diana Glemžaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus IV-ojo laipsnio ordinu – po mirties.

1943 metais baigusi Kupiškio gimnaziją, D. Glemžaitė buvo pripažinta mokyklos poetė. Prasidėjus karui dėdė kvietė Dianą važiuoti studijuoti į Vakarų Europą. Tačiau ji liko Lietuvoje ir įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Parvažiuodama namo, nuolat susitikdavo su savo krašto partizanais. Gresiant suėmimui, 1947 metais D. Glemžaitė pasitraukė iš universiteto ir tapo partizanų ryšininke. Su užduotimis keliaudavo Alizavos, Pandėlio apylinkių takais. Jos tėvą sovietų budeliai suėmė, o motina su kitais vaikais ištrėmė. Alizavos klebonas slapta sutuokė Dianą su Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanų kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Sutuoktuvės vyko klojime^.

1949-1950 metų žiemą kartu su partizanais ji ketino praleisti bunkeryje Plunksnočių mišk, tačiau į partizanų būrį įsiskverbusio sovietų agento Alfonso Lūžos partizanai buvo išduoti, ir vos jį pasiekę, partizanai žuvo.

Po kruopelytę surinktas kūrybinis poetės D. Glemžaitės kurybinis palikimas yra paskelbtas  rinkinyje „Mes mokėsim numirt“, Vilnius, 1994.

***

Atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje skaito partizanės Dianos Romualdos Glemžaitės-Bulovienės eilėraštį „Mes mokėsim numirt“. 2017 m. liepos 15 d., Mūšios miško parkas Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti.

Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Diana Glemžaitė
(Rašyta 1949 m. rugpjūtį, keletą mėnesių prieš žūtį)

***

„Nebelauki manęs“. Už medžiais pavirtusius. Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom. Skiriame 1944-1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti. Muzika Roko Radzevičiaus, žodžiai Dianos Glemžaitės (1925-1949), apie 1947-1949 m., pogrindis: