P.S. Krivickas. Kas gali nuspėti laimę? (video)

Visuotinės lietuvių enciklopedijos vienuoliktąjame tome skaitome: „Laimė, gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius (pažinimo, bendravimo, estetinius) ir fizioliginius poreikius.“ Dar parašyta, kad laimė taip pat esanti idealybė ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo.

Senovės Graikijos stoikai laime laikė prigimties ir proto harmoniją, kuri pasiekiama, kai sielos ramybės netrikdo nemalonumo ar baimės afektai. Laimę lemianti dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų ir veiksmų tikroji vertė. Kitas senovės išminčius Epikūras nurodė keturias pagrindines kliūtis, trukdančias pasiekti laimę. Tai –  žmogų persekiojančios dievų, mirties, skausmo baimės ir abejonė, ar laimė pasiekiama. Tokią abejonę sustiprina krikščionybė, tvirtinanti, kad tikroji laimė pasiekiama tik amžinybėje, tai yra – po mirties.

Ačiū… Geriau patinka liaudies išmintis, kad laimė – kai apie tave kalba tik gerai, o tu dar gyvas. Savo ruožtu, mums artimesniais laikais Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas pabrėžė, kad turime siekti ne būti laimingi, o tapti vertais laimės.

Tokios, kuri, kaip ir sveikata, kai yra – nepastebima. Juk tikrai laimingas žmogus nė nenutuokia apie savo laimę. Arba: laimė – tai gera sveikata ir bloga atmintis. Senstant atmintis ima kuo dažniau šlubuoti, kai „užstringa“ autorių, aktorių pavardės ar kūrinių pavadinimai. Ypač prieš miegą, kai vis dažniau lanko nemaloni bičiulė – nemiga.  

Tenka reguliariai ryti daktarų prirašytą chemiją kraujo spaudimui mažinti, apatinei srovei didinti – ir nelaboji dar nepriveikia.  Vis labiau tinka toks buitinės laimės receptas: rūpintis kūnu, įsiklausyti į sielą ir aktyviai dirbti galva. Laimę nuo seno stengiamasi nuspėti ar prisivilioti per visokias pranašystes. Tarp jų – ir per numerologiją, mokslą apie skaičius, raides ir jų sąveiką. O kartu tai ir magiškas būdas, kuriuo skaičiai atspindi tam tikrus žmogaus polinkius ir gabumus, charakterio bruožus, kaip sudėtinę Visatos dalį.  Pagal numerologiją, skaičiai, su kuriais žmogus ateina į šį pasaulį arba susiduria vėliau, vienaip ar kitaip veikia jo gyvenimą.

Pavyzdžiui, iš gimimo datos skaitmenų galima sužinoti apie žmogaus ateitį. Numerologijos mėgėjai naudoja skaičius nustatyti, kokiu laiku vienam ar kitam žmogui palankiausias metas daryti svarbiausius gyvenimo sprendimus: kada investuoti, kada vesti, kada keisti darbą. Esą numerologija yra puiki savęs pažinimo priemonė. Ji padedanti nugalėti silpnąsias savo asmenybės puses ir išpuosdelėti stipriąsias.

Nostradamas ir NSO

Numerologijos mokslo, kokį jį regime šiandien, pradininku laikomas žymus senovės Graikijos matematikas ir filosofas Pitagoras, gyvenęs 569-470 m. prieš Kristų. Iš tikrųjų numerologijos mokslas yra daug senesnis nei Pitagoras, jo šaknys glūdi žydų Kabaloje. Ją savo pranašystėms pasitelkdavo ir Mišelis de Nostradamas (Michel de Nostredame). Jis gimė 1503 metais Prancūzijoje, žydų šeimoje, buvo labai apsišvietęs: puikiai išmanė matematiką, astronomiją, alchemiją, mediciną, literatūrą, mokėjo keletą užsienio kalbų.

Universitete įgijo medicinos išsilavinimą ir pradėjo verstis gydytojo praktika. Pats sirgo epilepsija ir širdies nepakankamumu. Savo pirmąsias pranašystes užrašė 1555 metais. Jas užšifruodavo eiliuotomis anagramomis (simboliais, metaforomis), todėl pranašystes aiškinti ir suprasti galima labai įvairiai.

Nostradamas stengėsi įžvelgti žmonijos ateitį net 2242 metus pirmyn – nuo 1555 iki 3797-ųjų. Manoma, kad jo prognozės pildosi 95 procentų tikslumu. Nostradamas galvojo, kad 2130 metais ateivis iš kitos planetos išmokys žmones gyventi po vandeniu, o 2256-aisiais ateivių kosminis laivas į Žemę atskraidins nežinomos ligos virusus, kils epidemija. (Deja, koronaviruso COVID-19 pandemija “atskrido” praėjus vos pentadaliui mūsų šimtmečio).

Šiuo metu, manoma, kad reiškinius, kuriuos galima pavadinti NSO (neatpažinti skraidantys objektai), visame pasaulyje jau stebėjo daugiau kaip 50 milijonų žmonių. Atsirado teigiančių, jog NSO matė Anglijoje, Izraelyje, Kinijoje, Japonijoje ir net Lietuvoje.

JAV astronautas Edgaras Mitchellas, „Apollo 14“ misijos dalyvis, šeštasis žmogus pabuvojęs Mėnulyje, teigia, kad NSO egzistuoja ir ateiviai lankosi Žemėje, o NASA slėpia jų egzistavimą. Gal ir gerai, kad tai laikoma paslaptyje. Kas nutiktų, jei vieną dieną viešai pamatytume, kad ateiviai tikrai  lankosi žemėje?!

Viename interneto portale pritrenkianti antraštė – „NASA žada: ateivius rasime per ateinančius 20 metų.” Čia tai bent… Ne bet kas, o pati NASA taip žada, kur sėdi gryni realistai – fizikai ir matematikai. Nors yra taikliai pasakyta, kad matematika – tai mokslas, kuris vienodu grakštumu gali aptarti ir realybę, ir iliuzijas.

Protu nesuvokiama

Per viešą susitikimą su NASA vadovu agentūros aukščiausio lygio mokslininkai pareiškė, jog nežemiškų gyvybės formų tikimasi rasti jau per ateinančius porą dešimtmečių. Deja, tiems, kas tikisi, kad ta gyvybė bus rasta kažkur netoli, Marse arba Jupiterio palydove Europoje, tikriausiai teks nusivilti. NASA mokslininkai mano, kad nežemiška gyvybė bus atrasta ne Saulės sistemoje. Kad ir kaip būtų, bet kokios gyvybės atradimas už Žemės atmosferos ribų taptų milžiniška naujiena.

Gali būti, kad per ateinančius 20 metų sužinosime, jog nesame vieni Visatoje, o tai viską iš esmės pakeistų. Įsitikinimo, kad gana greitai stebėsime nežemišką gyvybę, priežastis – „Kepler“ kosminio teleskopo sėkminga misija. Šis teleskopas buvo sukurtas specialiai tolimų žvaigždžių su aplink jas skriejančiomis planetomis paieškai ir tai jis darė praktiškai urmu.

Štai vien per 2014 metus analizuojant jau nebeveikiančio teleskopo duomenis, mažame dangaus lopinėlyje užregistruota per septynetą šimtų naujų egzoplanetų. Būtent dėl šio teleskopo stebėjimų dabar astronomų benduomenė yra daugiau ar mažiau įsitikinusi, kad aplink kiekvieną žvaigždę sukasi bent viena planeta.

Įvertinus tai, jog vien Paukščių tako galaktikoje žvaigždžių yra apie 300 milijardų, o Visatoje – milijardai galaktikų (kitaip tariant, planetų kiekis galaktikoje – protu tiesiog nesuvokiamas), labai nesunku suprasti, dėl ko daugeliui mokslininkų net abejonių nekyla, kad nežemiška gyvybė turi egzistuoti.

Nors „Kepler“ galėjo pastebėti planetas, kurios sukasi aplink tolimas žvaigždes, jis turėjo du trūkumus. Pirmasis – jis įstengė užfiksuoti tik palyginti dideles planetas (gerokai didesnes už Žemę). Antrasis – jis negali mums atskleisti, kokios yra pastebėtų planetų atmosferinės sąlygos.

Nors planetos dydis nėra itin svarbus dėmuo (kur kas svarbiau – orbitos periodas ir atstumas iki žvaigždės), tačiau galimybė analizuoti planetos atmosferą yra esminis planetų, kuriose egzistuotų gyvybė, paieškos elementas. Ir netgi jeigu planeta negyvenama, jos atmosferos analizė galėtų padėti nustatyti, ar ją kada nors galėtų aplankyti ir net kolonizuoti žmonės.

Ko ieškos nauji teleskopai?

Laimei, reikia sakyti – visos žmonijos laimei, NASA rengiasi iškelti du naujus teleskopus. Lyginant su jais, Visatos vaizdus fotografuojantis „Hubble“ ir ne Saulės sistemos planetų ieškojęs „Kepler“ atrodys tarsi vaikų žaisliukai. Jau sukasi aplink Žemę palydovas TESS (Transiting Exoplanet Survey Satellite), kurį galima vadinti patobulinta „Kepler“ versija, ir „Hubble“ įpėdinis JWST (James Webb Space Telescope).

Abu kartu šie teleskopai turėtų rasti dar tūkstančius planetų ir netgi ištirti jų atmosferą (taip darys JWST spektrometras). NASA atstovų susitikime agentūros vadovas Charlesas Boldenas sakė: „Labai menkai tikėtina, kad beribėse Visatos platybėse mes, žmonės, esame vieni“. NASA astronomas Kevinas Handas pareiškė kategoriškiau: „Manau, kad per ateinančius 20 metų išsiaiškinsime, jog Visatoje nesame vieni“. Buvęs astronautas Johnas Grunsfeldas sakė: „Egzoplanetoms tyrinėti skirtos mūsų naujosios technologijos yra tikros. Jameso Webbo kosminis teleskopas ir kiti pasiekimai jau dabar plėtojami. Tai – ne svajonė, tai mūsų darbas NASA agentūroje“.

Pakaktų, kad JWST tolimos planetos atmosferoje aptiktų gyvybės ženklų – metano ar kokių kitų biologinių žymeklių – ir viskas pasikeistų. Žinotume, kad Visatoje nesame vieni. Gal daugelis  gyvybei tinkamų planetų jau yra gyvenamos, tuomet teks suskubti ir patiems kolonizuoti bent vieną kitą papildomą planetą. O kaip ją pasiekti? Juk dabartinės raketos tam reikalui milijonus kartų per silpnos. Reikia visai kitokių judėjimo trapžvaigždinėje erdvėje sprendimų. Kokių?

Ar įmanoma teleportuotis?

Sąmonė drumsčiasi nuo tokio pranešimo – eksperimentas patvirtino: kūnų teleportacija yra įmanoma. Žmonių persikėlimas erdvėje gali tapti realybe, kadangi jokie fizikos dėsniai iš esmės neprieštarauja didelių objektų, įskaitant žmones, teleportavimui, teigia mokslininkai. Teleportacija tai būsena, kuomet dalelės tarsi susipina ir akimirksniu paveikia viena kitą, nesvarbu, koks nuotolis tarp jų būtų.

Yra duomenų, jog įmanoma teleportuoti subatominėse dalelėse užkoduotą informaciją tarp dviejų taškų ir tai mokslininkams pavyko bandymų metu. Nyderlanduose įsikūrusio Delfto technologijos universiteto profesorius Hansonas ir jo komanda sugebėjo šimtaprocentiniu tikslumu atomus nugabenti į už trijų metrų esantį tašką. „Turint omenyje, kad mes visi esame atomų rinkiniai, iš esmės turėtų pavykti teleportuoti save iš vienos vietos į kitą“, – teigia jis.

Tai buvo svarbus pirmasis žingsnis kuriant į interneto ryšį panašų tinklą tarp itin sparčių kvantinių kompiuterių, kuriems neprilygs jokie šių dienų superkompiuteriai. Pagrindinė kvantinės teleportacijos pritaikymo sfera yra kvantinis internetas – pasaulinio tinklo išplėtimas, kuriuo būtų galima siųsti visiškai apsaugotą kvantinę informaciją. Dar ambicingesnis eksperimentas planuojamas tada, kai informacijos keitimasis vyks 1300 metrų atstumu tarp universiteto miestelio pastatų. „Tai didžiulis techninis iššūkis, kadangi niekas iki šiol to dar nedarė,“ – priduria profesorius Hansonas, – tikiu, kad mums pavyks“.

Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) fizikai apskaičiavo, kiek laiko ir kokio informacijos kiekio reikėtų, kad žmogaus teleportacijai būtini duomenys būtų persiųsti iš Žemės į geostacionarinę orbitą aplink Žemę. Fantastikos kūriniuose aprašyta teleportacija – būdas per atstumą perduoti informaciją apie fizinius kūnus su galimybe pagal persiųstą informaciją tuos kūnus „surinkti“ teleportavimo stotyje. Šiandien ta iliuzija tampa realybe. Tyrimo autoriai rėmėsi sąlyga, kad vienos ląstelės DNR yra paveldimumo informacija, būtina tam, kad būtų atkurta bet kuri kita organizmo ląstelė.

Apskaičiavę vieną žmogų atitinkančios informacijos kiekį, mokslininkai galėjo apskaičiuoti energijos ir laiko sąnaudas, kurių prireiktų teleportuojant žmogų. Žmogaus teleportavimui prireiktų 4,85 x 10¹⁵ (4,85 kvadrilijono) metų. Tai maždaug 350 tūkstančių kartų viršija Visatos amžių (apie 14 mlrd. metų). E

nergijos poreikis priklausytų nuo duomenų siuntimo kanalo diapazono, todėl duomenų perdavimo paspartinimas padidintų energijos sąnaudas, pažymi mokslininkai. Tyrimo autoriai priėjo išvadą, kad, energijos eikvojimo prasme, greita ir pigi teleportacija šiuolaikinėmis duomenų perdavimo technologijomis  kol kas yra neįmanoma.

Senelio paradoksas

Ir vis dėlto… Dar viena iliuzija – kelionės laiku. Ar jos kada nors virs tikrove? Sunku patikėti, bet naujas tyrimas rodo, kad kelionės laiku – įmanomos. Tik kyla natūralus klausimas: jeigu grįžtume laiku atgal ir sutrukdytume savo seneliams susipažinti, ar užkirstume kelią savo pačių gimimui? Ši teorija, dar žinoma, kaip „senelio paradoksas“. Jos dažniausiai griebiamasi įrodyti, kad kelionės laiku negali egzistuoti, tačiau kai kurie tyrėjai su tuo nesutinka.

Mokslininkų grupė iš Australijos sumodeliavo galimą laiku keliaujančių fotonų elgseną kvantiniu lygmeniu. Tyrime buvo naudojami fotonai – elektromagnetinės sąveikos nešėjai, kitaip tariant elementariosios šviesos dalelės. Nagrinėdami jų elgesį, mokslininkai atskleidė daug neįtikėtinų šiuolaikinės fizikos aspektų.

Jie panaudojo du glaudžiai susijusius, fiktyvius atvejus, jeigu fotonas keliautų per įprastą erdvėlaikį vienas ir sąveikautų su kitu fotonu, kuris būtų įstrigęs kirmgraužos laiko kilpoje (KLK). Spėjimai pasitvirtino – dalelės iš tiesų sugeba veikti viena kitą. Imituodami antrojo fotono elgseną, jie galėjo ištirti ir pirmojo. Rezultatai parodė, kad teisingai paruošus antrąjį fotoną, gali būti pasiekti nuoseklūs pirmojo pokyčiai.

Teorijos apie tai, kad kelionės laiku kvantinėje erdvėje įmanomos, pasirodė dar 1991 metais. Tai paskatino faktas, kad kvantinės dalelės (mažiausi, nedalomi energijos elementai – šio tyrimo atveju, fotonai) dažnai elgiasi ne visai pagal tradicinius fizikos dėsnius: „Nors kvantinių dalelių savybės yra labai neaiškios, tačiau jos išvengia nenuoseklumo laiko kelionės metu“, – teigė vienas iš tyrimo autorių profesorius Timothy Ralph.

Deja, makroskopinių sistemų laiko kelionės vis dar susiduria su problematiniais paradoksais. Šio tyrimo rezultatai padeda geriau suprasti, kaip viena su kita gali glaudžiai sietis didžiausio ir mažiausio mastelio fizikos teorijos: Einšteino bendroji reliatyvumo teorija ir kvantinės mechanikos dėsniai.

„Einšteino teorija pasaulį vaizduoja žvaigždžių ir galaktikų perspektyvoje, o kvantinė mechanika jį aprašo labai smulkiu masteliu – atomų ir molekulių lygmeniu“, – komentuoja mokslininkai. Einšteino teorija iškelia galimybę keliauti į praeitį erdvėlaikio keliu, grąžinančiu į išeities tašką erdvėje, tačiau jau praėjusiame laike.

Albertas Einšteinas ir kirmgraužos

Kelios mokslininkų grupės mano, jog jiems pavyko sukurti teoriją, sujungiančią kvantinėje mechanikoje bei bendrojoje reliatyvumo teorijoje vyraujančias idėjas. Jeigu tai tiesa, šis išradimas pasitarnautų stengiantis paaiškinti esminius mūsų Visatos veikimo principus. Kad ir tas obuolį primenančias kirmgraužas. Juk jos – tai lyg erdvėlaikio tuneliai, kurie teoriškai galėtų jungti du tolimus Visatos taškus, išeidami už mums įprastų fizikos dėsnių rėmų.

Nors kirmgraužų egzistavimas realybėje niekada mokslininkų nebuvo įrodytas, šiuolaikinė teorinė fizika tokių darinių egzistavimui Visatoje neprieštarauja. Kirmgraužų egzistavimas pirmąkart išpranašautas Alberto Einšteino bendrosios realiatyvumo teorijos pagrindu dar XX a. pradžioje. Tačiau toliau šiuo klausimu taip ir nepasistūmėta iki pat mūsų dienų. Neseniai mokslininkų komanda paskelbė teoriją, susiejančią galimą kirmgraužų egzistavimą su kvantinio susietumo fenomenu kvantinėje mechanikoje.

Bendrojoje reliatyvumo teorijoje, kurią paskelbė Albertas Einšteinas, kirmgraužos gali egzistuoti kaip tam tikri erdvėlaikio tuneliai, jungiantys tarpusavyje juodąsias bedugnes. Kvantinėje mechanikoje taipogi egzistuoja panašus fenomenas, vadinamas kvantiniu susietumu (angl. quantum entanglement), ir įgalinantis elementariąsias daleles keistis informacija subatominiu lygiu, visiškai neatsižvelgiant į tarp jų esantį atstumą.

Anot mokslininkų, kvantinis susietumas, nors ir atrodo labai keistas reiškinys (kaip ir viskas kvantinėje mechanikoje), yra labai svarbus kvantinės mechanikos visumos komponentas, be kurio negalėtų egzistuoti pasaulis, kokį esame įpratę matyti. 

Neseniai mokslininkų kosmologų grupė iš Prinstono ir Stanfordo universitetų paskelbė sukūrusi teoriją, susiejančią galimą kirmgraužų egzistavimą su kvantinio susietumo fenomenu kvantinėje mechanikoje.  Kvantiškai susietos juodosios bedugnės gali susidaryti kai kuriais atvejais, bet ne visada.

Pavyzdžiui, vienu metu Visatoje atsiradusios juodosios bedugnės galėtų turėti įgimtą kvantinį susietumą viena kitos atžvilgiu. Taipogi Hawkingo radiaciją skleidžiančios juodosios bedugnės išspinduliuojama energija ar medžiaga galėtų pati (dėl vis didėjančios tarpusavio gravitacijos) suformuoti naują juodąją bedugnę ir taip susieti save kvantiniu susietumu su ją sukūrusia motinine juodąja bedugne. Tarp šių susietųjų juodųjų bedugnių poros egzistuotų erdvėlaikio tunelis arba kirmgrauža. 

Nors visa tai kol kas atrodo tiesiog neįtikėtina, tačiau, anot mokslininkų, ateityje ši teorija galėtų pasitarnauti ieškant būdų, kaip sujungti kvantinės mechanikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos idėjas į vieną visumą bei geriau suprasti juodosiose bedugnėse vykstančius fizikos procesus.

O gal tai ir bus visuotinė laimė, kurios nenuspėjo nei numerologai, nei Nostradamas?