Astronomai tvirtina, jog vien mūsiškėje Paukščių Tako galaktikoje planetų yra milijardai. Norėtųsi manyti, jog tokioje aibėje pasaulių turėtų atsirasti vietos ir gyvybei, o gal net ir nežemiško proto civilizacijoms. Tačiau Prinstono universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai byloja, jog visose jose proto brolių ar bent primityvių gyvybės formų žmonija galbūt dairosi bergždžiai.
Du Prinstono universiteto astrofizikai pritaikė Bajeso statistinės analizės metodą. Iš modeliavimo rezultatų galima spręsti esant didelę tikimybę, jog Žemė, kurioje gyvybė suklestėjo neįprastai sparčiai, iš tiesų yra tik nuokrypis nuo normos arba tiesiog išimtinis atvejis, kokių visatoje daugiau galbūt ir nėra. Tyrimo duomenys liudija, jog egzoplanetose galimai egzistuojančios gyvybės tikimybė yra menka.
„Iškasenos byloja, jog gyvybė Žemėje atsirado labai anksti, – pasakoja Prinstono universiteto astrofizikos profesorius Edvinas Terneris ir buvęs universiteto tyrėjas Deividas Špygelis. – Todėl žmonės manė, jog gyvybė visatoje gali būti gana paplitęs fenomenas – juk Žemėje ji atsirado taip greitai. Tačiau žinios apie gyvybę Žemėje iš tiesų labai nedaug tegali pasakyti apie gyvybės tikimybę kitose planetose.“
„Tikimybė modeliuojama iš tam tikrų prielaidų, o kai kurios jų suformuluotos iš pernelyg optimistinių apibendrinimų, – pastebi E. Terneris. – Mūsų tyrimo rezultatas tikrai nėra galutinis verdiktas, tačiau turimų duomenų analizė leidžia manyti, jog diskusija apie gyvybę kitose planetose formuojama remiantis daugiausiai senesnėmis prielaidomis.“
Masačiusetso technologijų universiteto profesorius Džošua Vinas pareiškė, jog kolegos E. Terneris ir D. Špygelis pagrįstai dvejoja nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybėmis. Egzoplanetų charakteristikas tyrinėjantis Dž. Vinas su tyrimo rezultatais yra susipažinęs, tačiau jame nedalyvavo.
„Dažniausiai girdimas argumentas yra toks: gyvybė turi būti paplitusi visatoje, priešingu atveju ji nebūtų Žemės paviršiuje atsiradusi išsyk planetos paviršiui pradėjus vėsti, – tvirtina Dž. Vinas. – Argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinamas, tačiau E. Terneris ir D. Špygelis pademonstravo, jog jis neatlaiko kruopščios statistinės validacijos. Jų atlikta statistinė analizė byloja, jog Žemė greičiausiai yra vienintelė gyvybe tinkama planeta.“
„Gyvybės atsiradimas Žemėje davė pagrindą optimistinėms nuostatoms, tačiau dabar aš dėl gyvybės kitose planetose nebesu toks tikras, – pridūrė Dž. Vinas. – Nors, mano įsitikinimu, mokslininkai ir toliau pagal galimybes turėtų tęsti gyvybės paieškas kituose pasauliuose.“
Kosmoso gelmes zonduojantys palydovai ir orbitiniai teleskopai yra atradę daugybę įvairiausių planetų, savo sudėtimi, o kai kuriais atvejais – ir dydžiu, panašių į Žemę. Jos aplink gimtąsias savo žvaigždes sukasi vadinamojoje gyvybės zonoje, kur vanduo gali būti skysto pavidalo. Ypač daug viltingų žinių yra teikusi NASA kosminė observatorija „Kepler Space Telescope“.
Vis dėlto, anot D. Špygelio, nors šiais prietaisais atliekami stebėjimai ir nemažina nežemiškos gyvybės lūkesčių, tų stebėjimų rezultatų dar negalima laikyti įrodymais, jog nežemiška gyvybė tikrai egzistuoja arba jos tikrai nėra. Žmonija paprasčiausiai tų planetų atžvilgiu projektuoja savo žinias apie gyvybę Žemėje. Tačiau tai dar nereiškia, jog tos projekcijos yra teisingos – realybė gali būti kitokia.
„Atmeskime tai, ką mes žinome apie gyvybę Žemėje, ir to tikrumo nebelieka – pasidaro nebeaišku, kaip bet kurioje planetoje galėtų vykti abiogenezės procesai, – tęsia D. Špygelis. Jis su kolega, remdamasis tyrimo rezultatais, siekia atkreipti dėmesį, jog žmonijos lūkesčiai nežemiškos gyvybės klausimu yra galbūt kiek pernelyg dideli, o kai kuriais prioritetiniais argumentais verta suabejoti. Anot mokslininkų, gyvybės atsiradimas Žemėje buvo toks ryškus, jog jis būtų gana prastas barometras prognozuojant, kaip gyvybė galėjo atsirasti kur nors kitur visatoje.
Už šios visatos, kurioje galima sakyti gyvybės nėra ištisai, yra kita visata, kurioje gyvybė yra ištisai. Kad galimybė gyvybei yra galima rodo jos salelė – Žemė. Taigi turime perėjimo iš gyvybės buvimo į gyvybės nebuvimo terpes, erdves. Todėl logiška, kad gali būti vien tik gyvybės visatų, kuriose matymas gali būti ne saulinės šviesos prigimties ir t.t.
Galvokime logiškai …
Prielaidos…
O kaip tada su dvasiniu pasauliu ir Dievu gyvybės pradininku. Taip išeitų kad šiuolaikinis mokslas liudija apie Dievo buvimą ir jo kūrinius gyvus organizmus. Šiaip tai labai liūdna žinia, man baisu, jei mes visoje milžiniškoje visatoje esame vienu vieni.
Nepamirškim, kad tai yra prielaidos, grindžiamos tam tikrais, sakyčiau, empiriniais išmastymais. Tačiau ir teorija, jog Visatoje knibždėte knibžda gyvių remiama panašiais būdais, tik pastaroji yra labai plačiai paplitusi. Susidaro įspūdis, kad taip turi būti ir ne kitaip, kad gyvybės atsiradimas yra taisyklė, o ne išimtis, nors iki šiol žinome tik žemiškąją…
Žemė kaip visatos tyrimų objektas yra labai tinkama, nesupratau, kodėl tuo suabejota. Jei gyvybė yra Žemėje, ji yra ir kitur, nes čia jokia ne išimtis ir jokia visatos bamba. Tik tiek, kad iš to vis tiek jokios naudos, viskas yra tiek toli, tiek atstumo, tiek laiko atžvilgiu.