Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, prašydama padėti išspręsti nevaisingą diskusiją su Lietuvos heraldikos komisija (LHK), kuri atsisako įteisinti Mažosios Lietuvos vietos žmonių pasirinktą regiono herbo simbolį.
Kurti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldiką imtasi 2014 metais. Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba sukvietė regiono savivaldybių (Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos, Jurbarko, Tauragės rajono, Pagėgių ir Šilutės) kultūrininkus, visuomenininkus, senuosius krašto gyventojus, išeiviją išreikšti nuomonę, koks simbolis geriausiai atspindėtų šio regiono savitumą. Regiono herbo simbolio paieškos buvo plačiai aptarinėjamos regiono bendruomenėse, nušviečiamos žiniasklaidoje.
2015 metais regiono savivaldybių merai pasirašė Kultūrinio bendradarbiavimo sutartį, kuria įsipareigojo finansuoti regiono heraldikos kūrimo darbus. Klaipėdos universitete užsakytas krašto heraldinio simbolio tyrimas.
Mokslininkai Mažosios Lietuvos herbe siūlo vaizduoti briedį
Apibendrinę surinktą istorinę medžiagą, Klaipėdos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad pagrindine kuriamo Mažosios Lietuvos herbo heraldine figūra galėtų būti briedis.
Tyrimo išvadose teigiama: „Šio gyvūno sakralumas buvo pabrėžtas jau prūsų genčių idololatrijoje. Daug dėmesio briedžio simbolikai buvo skirta ir vėlesniais, jau Prūsijos/Vokietijos valstybės egzistavimo šimtmečiais. Briedis, kaip svarbus Rytų Prūsijos gyvūnas, buvo išskiriamas nuo XVIII a., jo populiacija buvo saugoma Prūsijos karalių leistais ediktais. Per kelis šimtmečius briedis ar jo ragų menčių vaizdiniai tapo natūraliu Rytų Prūsijos kultūrinio ir istorinio kraštovaizdžio simboliu ir regioniškumo reprezentantu.
Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, briedžio vaizdinys išlieka krašto įvairių tautinių grupių (lietuvių ir vokiečių) viešosios erdvės reprezentacijose. Tiek vokiečiai, tiek lietuvininkai/lietuviai briedį identifikuoja kaip tam tikros stiprybės, laisvės simbolį, neatsiejamą Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalį ir dar svarbiau: briedis lietuvių visuomenės atstovų buvo siūlomas galimo Klaipėdos krašto herbo simboliu.“
Apibendrinusi visus gautus pasiūlymus, remdamasis Klaipėdos universiteto mokslininkų parengta istorine medžiaga, Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo kūrimo komitetas (jį sudaro atstovai iš visų regiono savivaldybių) nutarė pagrindiniu Mažosios Lietuvos kuriamo herbo simboliu pasirinkti būtent briedį.
Renkantis šį simbolį taip pat orientuotasi į Lietuvos heraldikos komisijos rekomendaciją kurti bendrą etnografinių regionų heraldinių ženklų sistemą, kurioje dominuoja gyvūnai: Žemaitijos herbe centrinis simbolis yra meška, Aukštaitijos – žirgas, Suvalkijos (Sūduvos) – tauras, Dzūkijos (Dainavos) herbe – lūšys (pastarosioms teko herbo skydininkų vaidmuo).
Lietuvos heraldikos komisija atkakliai priešinasi
Tačiau iš Lietuvos heraldikos komisijos (LHK) buvo sulaukta vienareikšmio pasirinkto briedžio simbolio atmetimo. LHK teigimu Antrojo pasaulinio karo metais šio gyvūno atvaizdą naudojo viena iš nacistinės Vokietijos karinių divizijų. LHK siūlo ieškoti kito simbolio: kokios nors knygos, kurėno ar panašiai…
Tačiau, pasak Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos, siūlomi kiti simboliai jau anksčiau buvo svarstomi per diskusijas dėl pagrindinio herbo simbolio parinkimo ir nutarta, kad briedžio simbolis yra žymiai labiau pagrįstas, atspindintis viso regiono savitumą.
Po jo atmetimo Klaipėdos universiteto mokslininkai parengė dar vieną mokslinę studiją, pagrindžiančią briedžio simbolio reikšmę etnografinio Mažosios Lietuvos regiono istorijoje ir kultūroje. Joje teigiama, kad nėra jokių tiesioginių sąsajų tarp nacionalsocializmo ir briedžio simbolikos.
Nepaisydama visų papildomai pateiktų argumentų, LHK briedžio simbolį vėl atmetė.
Šaukiamasi Lietuvos Prezidento pagalbos
Susidarius tokiai padėčiai, Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba kreipėsi į Prezidentą išreikšdama viltį, kad jis padės išspręsti regiono heraldikos užsitęsusio kūrimo problemą, ir švęsdami 2023 metais Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, bus galima džiaugtis įteisinta Mažosios Lietuvos regiono heraldika.
Balandžio 21 dieną į Prezidentą kreipėsi ir Etninės kultūros globos taryba (EKGT), paremdama savo padalinio Mažosios Lietuvos tarybos poziciją. EKGT įsitikinimu, istoriniai tyrimai ir jais pagrįsta vietos žmonių nuomonė kuriant krašto heraldinius ženklus turėtų būti lemiamas veiksnys.
Parengta pagal EKGT pranešimą
Deja, nedalomos Prūsijos “lietuviškesnės” dalies klausimas spręstinas dar ikiheraldiškai”, t.y. laikinai JAV ir Elžbietos II (be jokių nuokraipų) pagal Potsdamo-45 protokolą paskirtas laikinas administratorius ir žinom, kad tai pavesta SSSR iki Taikos konferencijos – t.y. faktiniai prezidentui Michail Gorbačiov administruoti, nauji – būsimi sprendimai, IR TAIKOS konferencijoje, prūsų kraujo atspindys, IR NAUJAME sienų perbraizyme turi atsispindėti (visuomet atminkim, kad be Bideno su Elžbieta II, mat sykiu – poroje parašai , paskirtų 1945 m. Vadovų Rytprūsių klausime, ir
Liublino unijos g a l i o j a n č i ų sąlygų išpildymo galimybė, – tarpe Lenkijos, kad ir be “karūnos” dabar, ir Lietuvos – jai su būsima karūna bendros lietuvių prūsų žemaičių Karalystės; aišku ne Vatikanietišiko “maukalo”)
Kad baltų herbuose turėtų dominuoti gyvūnai patvirtintų ir tas istorinis faktas, kad Tacitas minėdamas aisčius pažymi, kad jų nešiojamas amuletas yra šernas ir pažymi, kad jis aisčius gelbsti net priešų apsuptyje. Tai be abejonės su žemdirbystės vystymusi susijęs simbolis. Tad kodėl jis negalėtų būti, tarkim, sūduvių (pietinių dzūkų, suvalkiečių) heraldiniu ženklu.
Ne ten kreipiatės,Nausėda nepadės,kreipkitės į a.vinokūrą arba f.kuklencką,jei jie pasirašys tada ir LHK neprieštaraus..
Atsipeikėkit kol nevėlu. Kokia dar mažoji lietuva? Iš kokio urvo ir kada ji išlindo? Vadinkime daiktus savais vardais – taip vadinamas Klaipėdos kraštas yra Prūsija, o kaip Prūsijos dalis – Skalvija. Nereikia tyčiotis lietuviams iš Prūsijos. Savo laiku neatėjo į pagalbą apsiginti, nes išdavikas Mindaugas parsidavinėjo Vakarams ir pardavinėjo Žemaitiją. Prūsiją vadinti Lietuva (kokia bebūtų) yra įžeidimas.
Ką čia trolini? Ne tik vietiniai lietuvninkai, bet ir vokiečiai nuo pat kryžiuočių atėjimo tą kraštą į Rytus nuo Deimenos-Alnos-Ašvinės vadino Litauen arba Kleinlitauen.
O man nesvarbu kaip tą kraštą vadina vokiečiai ar lietuviai. Ir vieni ir kiti turi savo tikslus. Nereikia klastoti istorijos. Tai yra PRŪSIJA, tai yra SKALVIJA. Okupantų pavadinimai manęs nedomina. Vadinkime viską savais, tikrais vardais, o ne pravardėmis, kurias sugalvoja atėjūnai.
Sekantį įrašą siūlau Tamstai daryti, kai būsit išsiblaivęs…
tai Prusija ar Skalvija? ar jusu nuomone tai tapatu?….
Dėl atėjūnų vokiečių, prūsais pasivadinusių – pasivadinti nukariautos genties karaliumi ir užgrobtos jos žemės vardu vokiečiams buvo lyg papildomą ordiną sau prisisegti. Taip staiga neprisiminsiu kažkokį laišką vienos iš vokiečių žemių valdovų, kur išvardijamos paeiliui kitos žemės ir užbaigiama ,,ir Prūsijos karalius’ – taip ir parodo jo ir jo giminės karų istoriją. Tokios taisyklės besilaikę, nors ir ne 100%, visgi kažkiek išsaugojo seniausius nukariautų žemių vietovardžius, tų vietovių istoriją. Tačiau buvo ir tokių grobuonių genčių, kurios gal dėl praktinių sumetimų (liežuviui lengviau savo kalbos žodį tarti), o gal kaip nusikaltėliai, iš įpročio savo nusikaltimo pėdsakus slėpti, pervadindavo užgrobtas vietoves, arba perdarydavo esamą vietovardį. Taip atsiranda ir ,,iskonno … zemli” ir Onušyški, ir Vilkomiež, ir Gžygoževo, ir t.t., ir tuo manipuliuojama, meluojama per akis, reiškiant savo ,,teises” į atimtą grobį.
Nuo kada Kuršiai prūsais tapo paprastas pvz. yra kuršių marios ar prūsų marios. Prūsai yra Karaliaučius. O Klaipėdos kraštas yra Kuršiai kuriu ir gyvenvietės archelogai randa.
Pavadinimas Mažoji Lietuva gali būti kaimynų Mozūrų tradicija. Turime sinonimiškumą tarp žodžių ‘mažas ir žemas’, pvz., mažaūgiai/žemaūgiai augalai. Geografinėms vietoms lietuvių k. paprastai naudojamas “žemas’ šaknies žodis, pvz. ‘žemupys. pavardė Žemgulys’. Todėl gal derėtų pavadinimą “Mažoji Lietuva” keisti į lietuviškesnį “Žemoji Lietuva, Žemutinė Lietuva”.
Ta “Žemąja Lietuva” laikant Bartą, Notangą, Sembą, prie pat marių ir Neringoje esantį Kuršą (pietinė jo dalis), Nadruvą, Skalvą, Klampadus (lamatus). Taigi jos laikytinos lietuvių gentimis iš prigimties.
Prūsais buvo vadinami varmiai, galindai, jotvingiai, atitinkamos kitos baltų gentys. Prūsijos vardas anksčiau minėtoms lietuvių gentims yra Ordino atneštas jų užvaldymo tikslais kaip jau pavergtų prūsų vardą turėjusių genčių dalies, t.y. priklausymo Ordinui teisėtumui pateisinti. Gal būtų tikslinga imtis žygių ir šio pavadinimo pakeitimo reikalu.
Jūs neteisūs teigdami, kad heraldikos komisija bijo briedžio. Pažiūrėkite koks gražus Imbrado briedis: wikipedia.org/wiki/Imbradas
Manau,nebus prieštaravimų, jei pavadinimas Prūsija pagal A.J. Greimą žmogiškąja prasme bus iškoduotas semantiškai, ir tam tenka grįžti toli atgal į aisčių senovę: Nesvyžiaus muziejuje draugas aptiko geneologinį žemėlapį ir, jį perfotografęs, pavertė nuotraukomis. Žemėlapyje su žalčio, kaip laiko simbolio, atvaizdu matosi lokys, gediminaičių stulpai ir simboliniai praeities valdovų, kaip atskirų epochų atstovų, ryšiai. Tarp kitų, ten giminiuojasi Palemono ir Cezario (dab. Italija) atvaizdai. Žinant Palemono atvykimo į Baltijos jūros pajūrį legendą, nėra sunku suprasti, kad legendos žmones nuo Abrūce kalnų Apeninuose (ką reiškia Abrūce italai nežino) laivais plaukė pro Gibraltaro, Lamanšo, Zundo, Skagerago ir Kategato sąsiaurius, kol, pradedant nuo apgyvendino Abrūsiją-Prūsiją (abrūsas yra ilgas drobinis rankšluostis, margais “kalnų” raštais raštuotas Apeninų pusiasalis) ir toliau, iš “žemai” atplaukę į Nemuną, dešiniame jo krante prie jūros apgyvendino žemę žemaičiais. Kaip su laiku? Jeigu manysime, kad pasaulietinės kronikos – tos, kurios nėra bažnyčios tarnaitės (E. Berkmanas), sendina šią kelionę nuo 5969 m. pr. Kr. (Teofilas) iki 3941 pr. Kr. (Jeronimas) laiku, tai suprasime, kodėl 7,6 tūkst. m. pr. Kr. laiku ant Birutės kalno ankstyvu poledynmečiu žemaičiai sau pasistatė struktūrinę astronomijos observatoriją. Gozeke (Goseck) prie Magdeburgo tokia buvo pastatyta 7.000 m. atgal.
Kalbant, taigi, apie prūsų tautos šiaurinės genties mažalietuvius, taigi, reikėtų galvoti herbe apie Ąžuolą (žr. mitologiją), lokį (tada jų buvo ten apsčiai) ir abu komponentus sujungti. Dėkoju.
Aha, „2016 m. patvirtintas Imbrado herbas“. Įdomu, ar būtų galima įsidarbinti toje komisijoje, ar reikalingas koks nors išsilavinimas? Jei būčiau buhalteris, matyt, tikčiau. Deja, ne iš to buhalterių sluoksnio… Tai nepriims tada, aišku…
…briedis ir tik briedis..!!!
esate briedis ponas kazimierai, nusiraminkite