Siekiant išsaugoti Vilkijoje beveik 300 metų senumo pastatą, kuriame ryškiausią pėdsaką paliko žymus XIX a. tautosakos rinkėjas kunigas Antanas Juška, visuomenės iniciatyva Kauno rajono vadovybė 1990 m. nutarė šiame name įkurti Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų.
Tuomet imta ieškoti žmogaus, kuris galėtų gyventi atkuriamoje muziejaus sodyboje ir taip padaryti ją gyvą. Tuo žmogum tapo Arūnas Sniečkus, kuris buvo priimtas į muziejaus direktoriaus pareigas, sudarant jam sąlygas apsigyventi muziejui priklausančiose patalpose.
Nuo to laiko A. Sniečkus kartu su savo žmona Vida Sniečkuviene, gyvendami muziejaus sodyboje, kūrė muziejų su didžiuliu pasišventimu: išpuošė jį savo rankomis padarytais drožiniais ir šiaudiniais sodais, ieškojo muziejinių eksponatų, iš savo lėšų juos pirko ir suvežė (savivaldybės lėšomis iki šiol įsigyta tik 16 eksponatų).
Daugelis apsilankiusiųjų Juškų muziejuje būna sužavėti jo itin jaukia tarsi namų aplinka, kurioje ypatingai subtiliai kuriama etninės kultūros dvasia, patraukliai perteikiama etnokultūrinė žinija. Šis muziejus yra išskirtinė vieta Lietuvos etnokultūrininkų bendruomenei. Jame nuolat vyksta A. ir J. Juškų surinktų dainų šventiniai koncertai, rengiami sutartinių vakarai, dūdmaišininkų festivaliai ir t.t.
Etnomuzikologus ir folkloristus traukia ne tik muziejaus aplinka, bet ir šio muziejaus šeimininkų A. ir V. Sniečkų nuoširdumas, atvirumas – lankytojai čia pasitinkami neskaičiuojant darbo valandų.
2014 metais muziejus tapo Kauno rajono muziejaus filialu, o 2019 metų pradžioje imta raginti A. ir J. Sniečkus išsikelti iš muziejaus sodybos. Kilus visuomenės nepasitenkinimui ir įsitraukus į šio klausimo svarstymą Seimo nariams, Kultūros ministerijai ir Etninės kultūros globos tarybai (EKGT), su Kauno rajono savivaldybe susitarta leisti muziejaus kūrėjams jame gyventi dar bent dvejus metus, tačiau šiuo metu raginimai išsikelti vėl kartojasi.
EKGT 2021 m. kovo 30 d. pakartotinai kreipėsi į Kauno rajono savivaldybę, pakartotinai išreikšdama nepritarimą siekiui iškeldinti iš A. ir J. Juškų muziejaus jo kūrėjus.
EKGT pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad Sniečkų šeima visą gyvenimą paskyrė muziejaus sodybos, kurią laikė ir savo namais, kūrimui.
Nors dokumentuose liko neužfiksuota, bet nėra pagrindo abejoti tuo, kad A. Sniečkus 1990 m. buvo pakviestas dirbti Juškų muziejaus direktoriumi pateikiant sąlygą, kad apsigyventų muziejaus patalpose.
Tai patvirtina šios aplinkybės: įsidarbinus A. Sniečkus iš karto apsigyveno muziejuje, jam buvo leista muziejuje deklaruoti savo gyvenamąją vietą, dalis muziejaus patalpų (kuriose iki šiol gyvena Sniečkų šeima) Kauno rajono savivaldybės Tarybos sprendimu 1996 m. buvo priskirtos tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijai.
Per sovietmetį beveik sunykusį pastatą imta gelbėti dar 1987 m.: kraštotyrininko Prano Mikalausko ir Kauno bendrijos „Atgaja“ iniciatyva vyko visuomeninės talkos, surinktos aukos namo restauravimui, o tuometinė Kauno rajono valdžia ėmė ieškoti žmogaus, kuris galėtų gyventi atkuriamoje Juškų sodyboje ir taip padaryti ją gyvą.
Tokiu žmogumi pasišventė būti medžio skulptorius Arūnas Sniečkus, kuris kartu su žmona Vida paskyrė Juškų muziejui visą savo gyvenimą ir pavertė jį ypatinga dvasia alsuojančia vieta.
EKGT įsitikinimu, siekis iškeldinti A. ir V. Sniečkus iš Juškų muziejuje esančių gyvenamųjų patalpų prasilenkia tiek su Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse apibrėžtomis tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatomis, tiek su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri gina asmens teisę gyventi teisėtai užimtame būste, su kuriuo tą asmenį sieja tęstiniai ir glaudūs ryšiai (Sniečkų šeima muziejuje gyvena jau daugiau nei 30 metų).
Antra, Sniečkų iškeldinimas iš muziejaus padarytų didžiulę žalą šiai unikaliai kultūrinei erdvei, kurios neatsiejama dalimi tapo ją sukūrę savo nuolatiniu buvimu ir dalyvavimu žmonės –būtent jų gyvenimas muziejaus sodyboje užtikrina muziejaus jaukumą, neformalumą ir unikalumą.
EKGT nuomone, A. ir J. Juškų muziejus yra vienas ryškiausių gyvojo muziejaus pavyzdžių Lietuvoje. Remiantis tuo, kad Lietuvoje yra nemažai ir kitų gyvųjų muziejų, kuriuose gyvena jų kūrėjai ir prižiūrėtojai, taip pat užsienio šalių pavyzdžiais (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje muziejuose gyvena apie 350 „National Trust“ darbuotojų), EKGT siūlymu Seime 2020 m. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo pakeitimo projektas, kurio priėmimas leistų ne tik įteisinti gyvųjų muziejų statusą, bet ir įtvirtintų muziejininkų teisę gyventi jų patalpose.
„Bandymai iškeldinti Sniečkų šeimą iš A. ir J. Juškų muziejaus prasilenkia su siekiais užtikrinti gyvųjų muziejų plėtrą Lietuvoje“, – rašoma EKGT išplatintame pranešime spaudai.
„Savo Tautos šaknų pažinimas” Pokalbis su Vilkijos Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus direktoriumi Arūnu Sniečkumi. 3 dalys (www.tautosakosvartai.lt, V. Kašinsko įrašau, 2015 m.):
jei iš buto prie muziejaus bus iškelti “gyvieji eksponatai” Arūnas ir Vida Sniečkai, tai muziejus taps negyvas. O jei negyvas muziejus kokią naktį užsiliepsnos, kai tai buvo nutikę Kulautuvos ir Paštuvos bažnyčioms, tai vietoje dviejų šimtų metų senumo pastato ir muziejaus eksponatų liktų tik maišelis pelenų. Tada reikėtų visus tautinio paveldo naikintojus ne tik pasmerkti, bet ir priversti atlyginti padarytą žalą.
Jokia pinigų krūva neatgaivins prarastų vertybių, savo laiko liudininkų. Taigi, bausmė turi būti tokia, kuri kaltųjų gyvenimą paralyžiuotų, ir būtent tuo kitus atbaidytų.
tas muziejukas- tai tu zmoniu darbo vaisius. labai idomus ir gyvas. o kada Snieckus pradeda pasakoti ivairius nutikimus… tai kazkas neitiketino. butu neisivaizduojama zala, netekus tokio traukos centro miesteliui, manau ir visai Kauno apskriciai. bet valdininkeliai apie tai negalvoja, eilini karta stumiami savo asmeniniai ‘interesai’… padetis labai prasta, ir ji, panasu, tik atspindi bendra Lietuvos palikimo tyrinejimo ir pristatymo padeti. rusena kazin kur viltis, gal bus pasiziureta ne valdiskai i susidariusia padeti, bet… sugriauti labai paprasta… laikykites ir stiprybes jums ten
Esu mokytoja. Su pradinukais lankėmės šiame muziejuje gal prieš 18 metų. tačiau jo šeimininko Sniečkaus pamiršti negaliu iki šiol. Tai tokia stipri, tauri asmenybė, tikras tėvo, vyro pavyzdys vaikams. Šilta, jauki , svetinga aplinka – tai nepakartojama ir nepamirštama.
šiandien per TV pranešė, kad Juškų muziejus bus remontuojamas. Pažįstamas braižas: taip buvo remontuojamas naftotiekis “Družba” kai Kremlius ėmė smaugti Lietuvą, taip ir dabar tokiu būdu sprendžia Sniečkų iškėlimą…
Kadangi kultūros objektų remonto finansavimas paprastai užtrunka ilgiau, negu būtina, tai neramiais laikais finansavimas visada laiku ir visad reikiamo dydžio juolab nėra garantuotas. Vadinasi, visų pirma būtina rasti kur saugiai pervežti eksponatus ir muziejininkų asmeninę nuosavybę, kur jis gal net veikti galėtų. Ar bent jau jiedviem būtų reikiamai įrengta darbo vieta kažkokius su eksponatų aprašymu, saugojimu, susirašinėjimu su Europos archyvais bei muziejais, ar ktk. darbus tęsti.